Inkaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Inkaro dalys:
a. kotas
b. karūna
c. petys
d. kablys
e. smaigalys
f. auselė
g. žiedas
h. štokas
i. žvejybinis mazgas

Inkaras – sunkus objektas, skirtas pritvirtinti laivui prie kranto ar jūros, ežero, upės dugno. Dažniausiai gaminamas iš metalo.

Inkaro veikimo principas paprastas – jis priešinasi jėgai, verčiančiai judėti laivą.

Inkaras gali būti naudojamas dviem būdais: išnaudojant jo grynąją masę arba įsikabinant į jūros dugną. Šiuolaikiniuose inkaruose naudojamos abi technikos.

Būna pagrindinis (stovėjimo) ir pagalbinis (pasukti laivui vėjo ar srovės atžvilgiu), pagal konstrukciją – su nejudamais (admiraliteto inkaras) ir pasisukančiais ragais[1].

Admiraliteto inkaras, palietęs dugną, atsigula ant abiejų ragų, o jo virbas vienu galu atsiremia į dugną. Toks inkaras gerai laiko laivą; naudojamas mažuose laivuose, jachtose.

Dažniausiai naudojami inkarai be skersinio virbo, jie vadinami konstruktorių pavardėmis (Hallo, Smitho, Denniso, Matrosovo, Trotmano ir pan.).

Povandeniniuose laivuose naudojami lieti grybo formos inkarai. Bujos ir kiti plūduriuojantys statiniai inkaruojami nuolatiniais, ragų neturinčiais, inkarais.

Audringoje jūroje naudojami plūdrieji inkarai – įvairių konstrukcijų skydai, galintys laikytis po vandeniu ir atsukti laivo priekį prieš bangas.

Inkarų tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Inkarai būna įvairių formų. Šiuolaikiniai inkarai dažniausiai skirstomi į tris tipus:

  • kablio tipo. Yra dvi šio inkaro versijos – žvejo ir keturnagis;
  • plūgo;
  • nago.

Kai kurie inkarų tipai:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]