Votas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Skulptūra su votais procesijoje Vokietijoje
Aukos ant paveikslo bažnyčioje Italijoje

Votas (lot. votum – auka, noras, pažadas) – tikinčių žmonių kabinamas koks nors daiktas ant šventų paveikslų, skulptūrų, taip išreiškiant padėką už patirtas ar geidžiamas malones, maldas. Dažniausiai votai yra žmogaus kūno dalių – akies, širdies, rankos, kojos – pavidalo dirbiniai iš tauriųjų metalų, taip pat vėriniai, medalikėliai, pakabukai, žiedai, segės, kryželiai, rožiniai. Kaip asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklai, votai aukojami viešoje maldos vietoje. Votais vadinami ir dovanoti bažnyčiai altoriai, paveikslai, liturginiai indai, drabužiai, kiti daiktai.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Votų aukojimo tradicija krikščionių kultūroje paplito kaip liaudies maldingumo forma. Turtingi didikai ir kariūnai atsilygindami už pergales, patirtas su Dievo ar Švč. Mergelės Marijos pagalba, galėjo funduoti bažnyčių statybą, dovanoti vertingų paveikslų.

Bažnyčios istorijoje votai žinomi nuo V a. Tai dažniausiai būdavo žmogaus kūno dalių formos (akies, kojos, rankos ir pan.) votai iš brangiųjų metalų, tvirtinami prie ypatingai garbinamo šventojo atvaizdo: stebuklingo paveikslo, statulos, altoriaus, relikvijoriaus. Šiais votais buvo atsidėkojama, pavyzdžiui, išsigydžius ligą, išgyvenus audrą, nelaimę ir kt. Voto forma pasirenkama atitinkamai patirtai ar prašomai Dievo malonei: jei pasveiko akys – akies forma, įvyko trokštama kelionė – kojos, už meilės ryšį – širdelės.

Tikėta, kad duoto įžado neįvykdymas, ar delsimas paaukoti nelaimės metu pažadėtą votą gali užtraukti Dievo rūstybę. Votų aukojimas ypač padažnėdavo visuomenę ištikusių negandų akivaizdoje, pavyzdžiui, per karus, epidemijas, nes išsigelbėjimo viltimi likdavo atsidavimas Dievo malonei.

Votų papročiai buvo paplitę daugelyje kultūrų. Štai buvo priimta kabinti brangias dovanas ant stačiatikių stebuklingų ikonų. Garsiausios jų papuoštos carienių dovanotais briliantais.[2][3] Caras Petras I buvo uždraudęs cerkvėse šią praktiką dėl jos sąsajų su pagonybe, liepdamas „pakabukus“ priduoti į iždą.[4]

Votų daiktai ir objektai budizme yra stūpos, statulos, thangka tapyba, audiniai, sūtrų tekstai. Budizmo votų daiktams ir dažams gaminti tradiciškai naudojamos septynios brangios medžiagos – auksas, sidabras, smaragdas, kalnų krištolas, lazuritas, perlamutras ir koralas.[5].

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje votai atsirado kartu su pirmosiomis bažnyčiomis. Seniausi neišliko, nes anuomet jie daugiausia buvo gaminami iš vaško, vėliau sunaudojamo žvakėms lieti. Buvo ir ant mažų medinių lentelių tapyti votai su patirto stebuklo scena. XVIIXVIII a. prie šventųjų paveikslų ar statulų buvo kabinami ir brangūs papuošalai. Susikaupus dideliam votų kiekiui, dažnai jie būdavo išlydomi, o gautą metalą naudodavo šventų paveikslų aptaisams, altorių kryželiams, liturginiams indams gaminti. Todėl seniausių votų iki mūsų dienų išliko palyginti nedaug, nebent iš XIX pabaigos ar XX a. pradžios laikotarpio.[6]

Štai XVIII a. pabaigoje Aušros Vartuose prikabintų votų susidarė tiek, kad basieji karmelitai 1799 m. koplyčios altoriaus sidabravimui ir auksavimui galėjo skirti 51 ant altoriaus kabėjusį votą.[7] 1808 m. iš 37 sidabrinių votų buvo padirbdintas pacifikalas koplyčiai. 1810 m. liturginiams indams gaminti sunaudota 100 iš seniau surinktų votų. Jų vis daugiau buvo kabinama ir šalia stebuklingo Švč. Mergelės Marijos paveikslo, ir ant viso altoriaus. 1844 m. koplyčios aprašyme tvirtinama, kad prie keturių altoriaus kolonų ant vario skardos pritvirtintų votų yra 306, prikabintų prie altoriaus - 402, įvairių medalikėlių, žiedų ir pan. - 77, iš viso - 785 vienetai. Buvo vedama tiksli votų registracija nuo 1884 m. iki 1927 m., liudijanti, kad per tą laiką suaukoti 2539 votai.[7]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka