Relikvijorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Relikvijorius – katalikų liturginis reikmuo šventųjų relikvijoms laikyti. Rodant pagarbą viduje saugomam turiniui, relikvijoriai visais laikais buvo daromi iš patvarių ir brangių medžiagų, puošiami ir saugomi kaip didžiausias turtas. Kiekviena bažnyčia siekė jų turėti kuo daugiau, ypač buvo vertinamos viso šventojo kūno ar svarbios jo dalies – galvos ar rankos relikvijos. Šventųjų palaikų arba Šv. Kryžiaus dalelių pirkimas ir dovanojimas Europoje buvo įprastas reiškinys, turėjęs ne tik religinę, bet ir politinę reikšmę, tokiu būdu buvo įtvirtinami ryšiai tarp valstybių ir įtakingų giminių.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. Stanislovo relikvijorius. 1500–1503 m. Bažnytinio paveldo muziejus

Nuo XVI a. relikvijorių būta ne vienoje Lietuvos parapijoje. Šiuo požiūriu turtingiausia buvo Vilniaus katedra. Joje nuo XVI a. pradžios buvo gerbiami, o nuo XVII a. viešai konfesijoje išstatyti, vėliau ir kitoms bažnyčioms pradėti dalinti karalaičio šv. Kazimiero palaikai, iki šiol esantys didžiausia katedros vertybe. Jos lobyne taip pat kauptas iš svetur atvežtų šventųjų relikvijų rinkinys. Pirmoji – iš Krokuvos gauta Lenkijos globėjo šv. Stanislovo relikvija.

Relikvijorių tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romos ir kitų Europos miestų bažnyčiose neretai būdavo įrengiami sarkofagai (konfesijos), kuriuose uždaryti šventųjų kūnai. Anksti atsirado specialiai Šv. Kryžiaus relikvijoms skirti, kryžiaus ar ikonos pavidalo, ornamentais ir religiniais atvaizdais dekoruoti futliarai – staurotekos. Gotikinių katedrų ir vienuolynų lobynuose saugomi „kalbantys“ relikvijoriai, išsiskiriantys informatyvia, viduje esančios relikvijos pobūdį atitinkančia antropomorfine (galvos, rankos ar kojos) forma. Jie atsirado IX a., itin populiarūs tapo vėlyvaisiais viduramžiais, neretai buvo kuriami dar ir baroko laikais. Šiems dirbiniams giminingos hermos – šventųjų skulptūrėlės arba biustai, kurių viduje būdavo įdedamos relikvijos. XII a. pabaigoje pradėtos daryti vadinamosios ostensorijos, kuriose nedidelė relikvija būdavo dedama į stiklinį rutulį ar cilindrą, o šis įstatomas į puošnų bokštelio pavidalo stovą. Europoje plačiai paplito ir Lietuvos bažnyčių turto sąrašuose XVI a. dažnai minėti kryžiaus ar plaketės pavidalo pacifikalai, duodami bučiuoti tikintiesiems.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Bažnytinio paveldo muziejus: muziejaus gidas – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2010
  • Jėga ir grožis jo šventovėje: Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013
  • Lietuvių žodynas