Tabernakulis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Paauksuotas tabernakulis
Tabernakulis, Katovicai
Šv. Jono tabernakulis

Tabernakulis (lot. tabernaculum 'pastogė, palapinė', taberna 'trobelė') – eucharistijos (ostijos) saugojimo vieta. Romos Katalikų Bažnyčioje didžiojo altoriaus viduryje esanti spintelė Švč. Sakramentui komuninėje ir monstrancijoje laikyti.

Šventoji Eucharistija nuolat gali būti laikoma tik viename tos bažnyčios altoriuje arba tik vienoje vietoje (112), todėl kiekvienoje bažnyčioje paprastai būna vienas tabernakulis. Jis turi būti tvirtas ir nepažeidžiamas. Ant tabernakulio statomas altoriaus kryžius. Tabernakulio dydis ir forma turi derintis su altoriumi. Jame yra du skyriai: žemesnysis – komuninei, aukštesnysis – monstrancijai.

II Vatikano Susirinkimas pageidavo šventosios liturgijos (Sacrosanctum Concilium), keičiant kai kurias taisykles. Nuo to laiko statytose bažnyčiose tabernakulis yra atskiroje šoninėje koplyčioje arba altoriaus erdvės pakraštyje, šone. Tabernakuliai buvo puošiami, dažomi polichromiškai. XVIII a. I pusėje Lenkijos bažnytiniai sinodai reikalavo, kad tabernakuliai būtų meniški.

Tabernakulius, Švč. Sakramentui laikyti, dar vadina ciboriumu.

tabernaculum testimonii – Liudijimo Padangtė (Apr 15:5).

Tabernaculum Dei cum hominibus – „Dievo, esančio žmonėse, namai“ (Apr 21,3).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie tabernakulio įrengimą, Eucharisticum mysterium


Commons-logo.svg

Vikiteka