Ganiklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Ganiklis – miškų ir piemenų dievas[1], kurį mini M. Strijkovskis 1582 m. Pagal savo funkcijas tapatus romėnų Faunui.

Jam žmonės aukojo arklių, jaučių, ožių ir kitų gyvulių sėklides, degindami juos ant didelių akmenų kalbėdami: „Kaip šis akmuo kietas, nebylus ir nepajudinamas, taip, o dieve Ganikli, vilkai ir visi plėšrūs žvėrys tegul nepasijudina, kad mūsų gyvuliams, tau pavestiems, kenkti negalėtų“. Gyvulių išginimo dieną Ganikliui aukodavo ėriukus, veršiukus ir kt. gyvulius. Vardo etimologija nėra visiškai aiški: kildinama nuo „ganyti“ arba „Ganyklos dievas“[1].

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Ganiklis. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 280 p.