Ganiklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Baltų religija
Baltų religijaRomuvos simbolis.jpg
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Ganiklis – lietuvių ganyklų ir piemenų dievas[1], minimas tik Motiejaus Strijkovskio (1582 m.).

Strijkovskis jį mini kaip Goniglis Dziewos ir rašo, kad jam žmonės aukojo arklių, jaučių, ožių ir kitų gyvulių sėklides, degindami juos ant didelių akmenų kalbėdami: „Kaip šis akmuo kietas, nebylus ir nepajudinamas, taip, o dieve Ganikli, vilkai ir visi plėšrūs žvėrys tegul nepasijudina, kad mūsų gyvuliams, tau pavestiems, kenkti negalėtų“. Gyvulių išginimo dieną Ganikliui aukodavo ėriukus, veršiukus ir kt. gyvulius. Autorius Ganiklį prilygina antikiniams faunams ir satyrams.[1]

Teonimas kilęs nuo žodžių ganyti, ganykla.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Ganiklis. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 280 p.