Azandžiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Azande
Richard Buchta - Zande men with shields, harp.jpg
Gyventojų skaičius 1–4 mln.
Populiacija šalyse KDR, Pietų Sudanas, CAR
Kalba (-os) pazandė
Religijos krikščionybė, afrikinė religija

Azandžiai (azande, seniau vadinti dinka kilmės žodžiu Niam-niam, kuris dabar laikomas pažeminančiu) – Afrikos tauta, gyvenanti Mbomu upės baseine, į šiaurę nuo Velės upės, dabartinės KDR šiaurės rytuose, CAR pietryčiuose ir Pietų Sudano vakaruose. Nėra tiksliai sutariama dėl to, kiek gyventojų priskaičiuojama šioje tautoje.

Azandžiai kalba zandžių kalba, kuri vadinama pazande ir priskiriama Adamavos-Ubangio kalboms.

Azandžius sudaro dvi artimai susijusios etninės grupės: azandžiai ir nzakara, kurias jungia bendra kultūra. Greta jų gyvena šios etninės grupės: mangbetu (pietryčiuose), bandai (šiaurės vakaruose), ngbandžiai (vakaruose), ngombe (pietvakariuose), dinka (šiaurės rytuose).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vungara ir Bandia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Azandžių kariai

Zandžių tauta konsolidavosi XVIII a. pirmoje pusėje karinių užkariavimų metu. Šiuos užkariavimus vykdė du stiprūs klanai: Vungara, kilęs iš dabartinio Rafai apylinkių, ir Bandia, kilęs iš dabartinio Bangasu pietvakarių (plėtėsi į rytus ir šiaurę). Užkariavimų metu smulkios vietos gentelės buvo apjungtos į dvi etnines grupes: azandžius ir nzakara, ėmė šnekėti bendra kalba. Bandia klano kilmė buvo ne azandiška, bet ilgainiui perėmė vietos papročius. Bandia klano ekspansija baigėsi XIX a. viduryje, o Vungara klanas ekspansiją baigė tik Europos kolonizacijos laikais.[1]

Nuo XVIII a. azandžiai palaikė artimus kultūrinius ryšius su mangbetu, gyvenusiais pietuose ir arabais (daugiausia iš Nubijos), kurių prekybos sistema pasiekė ir šiuos regionus. Iš arabų azandžiai įsigydavo ginklus. Arabų kultūra šiek tiek paveikė azandžių kultūrą: tam tikri šaltiniai mini, kad azandžių vadai dėvėdavo arabiško stiliaus drabužius, statydavo pastatus, o kartais ir bendraudavo su užsieniečiais arabiškai. Arabų žodžių yra išlikę pazandės leksikoje.[2]

Sultonatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dviejų klanų ekspansijos metu azandžių žemėse kūrėsi nedideli sultonatai. Nors jų skaičius ir dydis nuolat keitėsi, XIX a. svarbiausi buvo Bangasu, Rafai (Bandia klanas), Džabiras, Engwetra, Zemio, Mopoi, Wando, Sasa, Ndoruma, Tikima (Vungara klanas).

Sultonatų centre būdavo centrinė gyvenvietė, kurioje reziduodavo sultonas priklausantis atitinkamam klanui, nuo jos eidavo radialiniai keliai, kurie jungdavo sostinę su provincijomis. Jas kontroliuodavo vietininkai, turėję nemažą autonomiją.[3]

Azandžių sultonatuose formavosi iki dabar išlikusi vietinė aristokratija, taip pat klestėjo tradiciniai azandžių menai, buvo sukurti aukštos kokybės kūriniai. Azandžiai garsėjo kaip kalviai, medžio drožėjai (gamintos puikios arfos), keramikai.

Kolonizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji europiečių keliautojai azandžius aplankė apie 1860 m., tačiau jais pirmiausia susidomėjo Egipto chedivatas, kuris siekė įvesti savo kontrolę Bahr al-Ghazalyje ir teritorijose prie jo, kontroliuodamas prekybą. Chedivai siuntė čia britų keliautojus. Apie 1880 m. dauguma azandžių sultonatų pripažino Egipto valdžią ir buvo kontroliuojami iš Bahr al Gazalio provincijos. Tačiau po mahdistų sukilimo 1881 m. Sudane prasidėjus vidaus neramumams, sultonatai vėl išsilaisvino.

Netrukus regionas tapo svarbus Belgijos Kongui. 1890 m. belgų karininkas J. Becker atvyko į Džabirą. Kai kurie kiti sultonatai – Rafai, Bangasu, Zemio buvo draugiški belgams, o kiti, kaip, pvz., Mopoi, priešinosi. 1894 m. belgų valdžiai stiprėjant, stiprėjo ir azandžių sultonų pasipriešinimas. Engvetra netgi inspiravo maištą. Tuo pat metu šalia stiprėjant Prancūzijos Kongui, 1894 m. Belgija buvo priversta atiduoti Bangasu ir Rafai. Ryčiausi sultonatai perėjo Sudano kondominiumui. 1909 m. Prancūzijai perleistas Zemio, o 1911 m. – Mopoi.

Tokiu būdu iki XX a. pradžios azandžių žemės buvo padalintos tarp Belgijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos. Kolonijinės valstybės pabaigė azandžių sultonatų tarpusavio karus ir netrukus ėmė išnaudoti tautą darbams (kelių tiesimui, medvilnės auginimui).

Po kolonizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. II pusėje atskiros kolonijos paskelbė nepriklausomybę, ir azandžiai liko padalinti tarp trijų valstybių. Tradicinis gyvenimo būdas labiausiai išlaikytas CAR, kur vis dar nominaliai egzistuoja sultonatai su iš vungara ir bandia klanų renkama diduomene. Sudane ši tradicija beveik išnykusi.

Tradicinė ir šiuolaikinė kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buitis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma azandžių gyvena savanos gamtinėje zonoje, kuriai būdingos lygumos su retais medžiais. Piečiausios azandžių bendruomenės gyvena Kongo džiunglių pakraštyje. Azandžiai kultivuoja lydiminę žemdirbystę.

Kolonijiniais laikais azandžiai buvo verčiami auginti medvilnę, tabaką, kavą. Tačiau po dekolonizacijos keliai dažniausiai suiro, ir šitas ūkis apmirė, nors kava yra svarbus produktas vakarinėse azandžių žemėse.

Azandžių mityba panaši į kitų Centrinės Afrikos tautų mitybą: tradicinį javą sorą čia istūmė manijokas. Greta jo naudojamas kukurūzas, ryžiai, sorgas, valgomos daržovės: okra, saldžioji bulvė, moliūgas, bananas ir kt. Tradicinę šunieną ir paukštieną papildo ožkiena bei žvėriena (medžioja vyrai) ir žuvis (žvejoja moterys).[4] Maisto gamyba užsiima moterys, kurios taip pat raugina palmių vyną ir iš manijoko gamina degtinę.

Azandžių vienkiemis XIX a.

Tradiciškai azandžiai gyvendavo vienkiemiais, kuriuos užimdavo viena didelė šeima. Kadangi buvo paplitusi poliginija, kiekviena šeimininko žmona turėdavo atskirą pastatą, kur augindavo savo vaikus. Vienkiemius skirdavo krūmynų juostos, ir jie būdavo sujungti į giminystės tinklą. Svarbiausias hierarchijoje žmogus turėdavo vienkiemį prie vandens šaltinio. Šiuo pagrindu kūrėsi ir tradiciniai sultonatai. Šiuo metu tradicinė sistema dalinai išlaikyta, tik vienkiemiai peraugo į sodybų grupes. Didžiausios gyvenvietės yra išaugę į miestelius.

Azandžiai stato dviejų tipų pastatus: apvalaus plano su kūginiu stogu ir keturkampio plano (naujesnis tipas). Būdingi apvalaus plano sandėliai, į kuriuos patenkama per stogą.[5]

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zande arfininkas

Azandžių religijoje yra tampriai persipynę vietiniai afrikiniai tikėjimai su XX a. introdukuota Krikščionybe. Abiejų religijų mišinys yra žinomas kaip Nzapa Zande (azandžių krikščionybė).

Azandžiai turi aukščiausiąją dievybę Mbori, kuri nzakare tarpe vadinama Zagi. Plintant krikščionybei, šios dievybės buvo sutapatintos su krikščionišku Dievu.

Viena svarbiausių azandžių religinių sąvokų yra mbisimo, t. y. dvasia, egzistuojanti visose gyvose ir negyvose būtybėse. Žmonių dvasia po jų mirties virsta vaiduokliais ir gyvena urvuose krūmynuose kartu su Mbori. Anksčiau tie vaiduokliai buvo suprantami kaip globėjai, tačiau dėl krikščioniškos įtakos jie imami traktuoti neigiamai.

Tradicinė religija neturėjo institucionalizuotos dvasininkijos, bet egzistuodavo žynių bendruomenės, vis dar egzistuoja žyniai, kurių tradicija gali būti paveldima pagal vyrišką ar moterišką liniją. Magija mangu labai gaji bendruomenėse. Mangu gali būti naudojama užkeikti (užkeikimai laikomi visų ligų ir nelaimių priežastimi) ar panaikinti užkeikimą (t. y. išgydyti).

Todėl tradicinė azandžių medicina (ngua) siejama su magija, o žynių šokiai, kur naudojami tradiciniai instrumentai (tarp kurių vienas svarbiausių – lenkta arfa), – svarbiausi azandžių ritualai. Pastaruoju metu plinta arabiška medicina, žinoma žodžiu dawa.[6]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka