Deimantas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Deimantas
Rough diamond.jpg
Savybės
Kategorija Mineralas, Grynuolių klasė
Cheminė formulė Anglis, C
Identifikacija
Spalva Bespalvė, gelsva, rusva, rečiau violetinė, rausva, žydra
Brėžis jokio
Kristalo sistema kubinė
Skalumas tobulas
Lūžimai kriaukliški
Kietumas pagal Moso skalę 10
Blizgesys deimanto
Lūžio rodiklis 2,417
Specifinis tankis 3,516-3,525

Deimantas yra grynuolių klasės mineralas, jo cheminė sudėtis – kristalinė anglies modifikacija.

Pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio gr. adamas – nenugalimasis.[1]

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Deimantai būna bespalviai, pilki, balti, melsvi, gelsvi, tamsiai rudi. Spalva priklauso nuo kristalo gardelėje esančių priemaišų. Deimantai būna tiek skaidrūs, tiek neskaidrūs. Deimantas turi labai gerą skalumą, o blizgesys – deimantinis (žaižaruojantis įvairiomis vaivorykštės spalvomis), riebus.

Deimantai nėra sudaryti vien tik iš anglies. Deimante gali būti silicio, geležies, titano, magnio, kalcio oksidų, azoto ir kitos priemaišos. Taip pat pasitaiko kitų mineralų intarpų – grafito, olivino, piropo ir kt. Kristalo singonija kubinė. Dažniausiai randami oktaedro, rečiau kubo formos kristalai.

Deimantas yra kiečiausias natūralus mineralas. Pagal Moso skalę jo kietumas yra 10. Jis atsparus rūgštims ir šarmams. Kaitinamas ore sudega prie 800 °C. Savo išorinėmis savybėmis deimantas smarkiai skiriasi nuo kitų anglies atmainų. Jis bespalvis, skaidrus ir yra vienas iš kiečiausių mineralų. Jo tankis – 3,51. Deimantai randami gamtoje vandens suneštose įvairių akmenų atlaužose drauge su kitais brangakmeniais ir tauriaisiais metalais. Didžiausias iki šiol rastas deimantas sveria 621,2 g. Deimantas ne tik labai kietas, bet taip pat ir labai trapus. Susmulkinti deimantų milteliai naudojami brangakmeniams ir patiems deimantams šlifuoti. Tam tikru būdu nušlifuoti, visiškai skaidrūs deimantai vadinami briliantais. Didžioji randamų deimantų dalis sunaudojama pramonėms tikslams: kietoms uolienoms gręžti, stiklams rėžti, šlifuoti. Deimantų reikšmė liaudies ūkyje labai didelė, pvz.; naudojant deimantinius antgalius naftos gręžiniams gręžti, proceso greitis padidėja 20 – 30 kartų. Deimantai atsparūs rūgštims ir šarmams. Kaitinami ore, sudega ir virsta pelenais; kaitinami be oro virsta grafitu. Veikiamas saulės šviesos, ultravioletinių ar saulės spindulių, švyti žydrai, žalsvai ar gelsvai.

Radimvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Šalys, kuriose iškasama daugiausia deimantų.

Deimantai susidarė 10-1500 m pločio krateriuose, rečiau giliuose Žemės plutos plyšiuose, pripildytuose nuotrupinių uolienų kimberlitų (ultrabazinė uoliena). Žemyn siaurėjantys krateriai vadinami sprogimo vamzdžiais. Proterozojaus metu, taip pat devono, juros, paleogeno periodu susidarę kimberlitai, dūlėjimo proceso metu suyra, o juose esantys deimantai susikaupia aliuviniuose sąnašynuose. Dalis deimantų galėjo būti pernešti ledynų ar vėjo į kitas vietas. Maži deimantai gali susidaryti meteoritiniuose krateriuose.

Variacijos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Bort – tamsus, netaisyklingos struktūros, matinis deimantas.
  • Fancy – tamsiai raudonas, mėlynas ar purpurinis deimantas (ypač retas ir vertingas).
  • Canary – ryškiai geltonas deimantas.
  • Framezitasjuodas Bort.
  • Balasas – smulkus rutulinis pluoštinis, spindulinis agregatas.
  • Karbonado – itin smulkus, kompaktiškas ar porėtas, pilkšvas ar juodas agregatas.
  • Kongo – deimantinė smulkmė, naudojama kaip abrazyvinė medžiaga.

Kita informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Apdirbti deimantai – briliantai

XVIII a. pabaigoje buvo daromi brangūs ir nepavykę De Beers'o eksperimentai dirbtiniu būdu išgauti deimantą iš anglies (ar net iš anglies dioksido, esančio ore).

Deimantus minėjo jau Plinijus Vyresnysis (23-79 m. e. m.). Į Europą deimantai pateko VI-V amžiais prieš Kr. Tuo laikotarpiu sukurta Senovės graikų bronzinė statula iš neapdirbtų deimantų. Ji šiuo metu saugoma Britų muziejuje, Londone. Pirmą patikimą deimanto sintezę aukštos temperatūros ir didelio slėgio sąlygomis 1880 m. atliko škotas A. Hannejus. Jis storasieniame plieniniame cilindre kaitino mišinį, kuriame buvo 90 % lengvųjų angliavandenilių ir 10 % kaulų alyvos. Be to, į mišinį buvo įdėta ličio. Iš beveik 100 bandymų 3 buvo sėkmingi ir 1943 m. buvo patvirtinta, kad gauti tikrai deimanto kristalai.

Pirmąkart dirbtinis deimantas iš grafito gautas 1953 m. Švedijoje, Stokholme (QUINTUS projektas, konstrukt. Baltzar von Platen).

1919 m. Marcel Tolkowski išleido knygą apie briliantų dizainą (šlifavimą) nuo seniausių laikų. Apie 1900-uosius atsiradę deimantiniai pjūkleliai ir šlifavimo įrenginiai leido gaminti apvalius briliantus (round). 1970-aisiais Bruce Harding išplėtojo matematinius briliantų šlifavimo modelius.

Šiuo metu deimantų verslą kontroliuoja „De Beers“ kompanija. Anksčiau pagrindinės deimantų kasyklos buvo Indijoje, dabar – Afrikoje (PAR, Namibija, Siera Leonė, Botsvana ir Kongas) bei Rusijoje.

Deimantų masė tradiciškai pateikiama karatais (1 karatas – 0,2 gramo).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka