Sėjamoji aviža

Avena sativa

Sėjamoji aviža (Avena sativa)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Lelijainiai ( Liliopsida)
Poklasis:	Lelijažiedžiai ( Liliidae)
Šeima:	Migliniai ( Poaceae)
Gentis:	Aviža ( Avena)
Rūšis:	Sėjamoji aviža ( Avena sativa)

Binomas

Avena sativa
L., 1753

Sėjamoji aviža (Avena sativa) – miglinių (Poaceae) šeimos avižų (Avena) genties grūdinis augalas. Sėjamoji aviža kilusi iš Europoje augančios laukinės tuščiosios avižos (Avena fatua).

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienametė žolė. Stiebas plikas, lygus, tuščiaviduris. Stiebnarių nuo 6 iki 12. Stiebas išauga iki 0.6-1.5 m aukščio, jo aukštis ir storis priklauso nuo veislės ir augimo sąlygų - gerose vietose užauga ilgesni ir storesni. Stiebo viršuje yra žiedynas – išsiskėtusi šluotelė. Varputės dvižiedės, rečiau trižiedės, be akuotų, žiedai retai kada akuotuoti. Vaisius – grūdas su plėvelės pavidalo žiedažvyniais, varpelės būna po 1-3 grūdus. Pagal grūdo spalvą avižos skirstomos į baltąsias, geltonąsias ir juodąsias, yra daug pereinamųjų tipų. Lapai susisukę į pumpurus.

Sėjamosios avižos prieš derliaus nuėmimą

Varietetai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išskiriami 5 sėjamųjų avižų varietai^[1]:

Avena sativa var. cinerea (Körn.) Vascon.
Avena sativa var. leiantha (Malzev) E. Morren
Avena sativa var. sativa
Avena sativa var. subpilosa (Thell.) E. Morren
Avena sativa var. subuniflora (Thell.) Thell.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auginama Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.

Avižų auginimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2000 m. avižomis Lietuvoje buvo apsėta 44,3 tūkst. ha, vidutinis derlingumas 1,87 t/ha.

Augimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Avižos yra savidulkės. Vegetacija trunka daugiau nei 98 dienų. Aviža pradeda dygti 4-5 °C temperatūroje, pakenčia šalnas iki -4 °C. Nuo sėjos iki sunokimo praeina 100-150 dienų.

Avižos mėgsta vėsų ir drėgną klimatą. Gerai auga, kur gegužės izoterma yra ne aukštesnė kaip 15 laipsnių, o liepos mėnesio - 21 °C. Avižoms reikia daug drėgmės. Norint pagaminti 1 kg sausos medžiagos avižos turi išgarinti 400-600 kg vandens, tuo tarpu miežiai išgarina 300-350 kg.

Auga įvairiose dirvose, tačiau sausose dirvose esant sausiems metams auga prastai, sausrą pakenčia tik keletas veislių. Mėgsta silpnai rūgščias ir neutralias dirvas, todėl gerai dera naujai išplėštuose dirvonuose ar po miško, nusausintose pelkėse, durpynuose.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip kultūrinį augalą avižas pradėjo auginti Šiaurės Europos tautos (slavai, lietuviai, germanai). Ankstyviausi avižų auginimo įrodymai randami bronzos amžiaus Šveicarijoje. Lietuvoje sėjamoji aviža auginama nuo pirmųjų m. e. a. Senovės Egiptas, Graikija bei romėnai avižų neaugino. Vėliau iš Šiaurės Europos paplito ir Pietų Europos šalyse, Azijoje, Afrikoje, Amerikoje ir Australijoje.

Sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Avižų grūdai turi augalinio aliejaus, 11-18 % baltymų (plikagrūdžių iki 23 %), cholinų, 4 % druskų, 40 % krakmolo, 4-6,5 % riebalų, daug vitaminų: B₁ (4,5-8,0 mg/kg), B₂ (1,1-1,45 mg/kg), B grupės vitaminų, ir kt. medžiagų.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sėjamoji aviža – svarbus pašarinis augalas. Sėjama viena arba su vikiais, lubinais ir kt. augalais žaliajam pašarui, silosui. Avižų grūdais daugiausia šeriami arkliai, lesinami paukščiai, jų miltais šeriamas galvijų prieauglis, melžiamos karvės. Kiaulėms tinka mažiau.

Sėjamoji aviža yra ūkiškai reikšmingiausia ir labiausiai paplitusi aviža. Pagal varpinių javų pasėlių plotų dydį užima septintą vietą pasaulyje po kviečių, miežių, sorgų ir sorų, kukurūzų, ryžių. Yra išvesta daug sėjamųjų avižų veislių.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonės avižas maistui naudoja rečiau, nors avižos yra maistingos ir lengvai virškinamos.

Iš grūdų gaminamos kruopos, o iš jų – sriubos, košės, apkepai, avižiniai dribsniai, sausainiai, šustinis, konditerijos gaminiai. Iš avižų daromas kavos pakaitalas.

Avižų patiekalai yra maistingi ir lengvai virškinami. Tai geras dietinis produktas, ypač tinkantis silpniems bei sveikstantiems ligoniams.

Vaistinės augalo savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip vaistiniai augalai avižos vartojamos labai seniai: grūdai kompresams, jų tyrė – nuo viduriavimo, gleivėtas skystis – nuo kosulio.

Kruopų nuoviras su medumi – stiprinanti priemonė išsekusiems ligoniams ir sergantiems tuberkulioze. Vartojama kaip silpna vidurių paleidžiamoji priemonė. Vietiniai apiplovimai nuoviru padeda kerpligei, egzemai ir kitoms odos ligoms gydyti. Kad sumažėtų kojų prakaitavimas, jos mirkomos avižinių šiaudų ir ąžuolo žievės nuovire. Avižinis nuoviras verdamas santykiu 1:10.

Kisielius turi aptraukiančiųjų savybių ir padeda sergantiems skrandžio bei žarnyno ligomis. Jis verdamas iš kruopų antpilo skystosios dalies (antpilas turi nusistovėti apie 8-10 val.).

Žalių avižų vandens antpilas veikia kaip prakaitą, šlapimą varantis ir karštį mažinantis vaistas.

Spirito antpilas – tonizuojanti priemonė išsekus, esant protiniam pervargimui, nuo neurastenijos, nemigos. Rekomenduojama norintiems mesti rūkyti.

Avižinių šiaudų voniomis gydomasi nuo reumato, sąnarių uždegimo, strėnų skausmo. Voniai reikia 0,5-1 kg šviežių avižinių šiaudų.