Pereiti prie turinio

Kvietys

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Kviečiai)
Triticum

Paprastasis kvietys (Triticum aestivum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Lelijainiai
( Liliopsida)
Poklasis: Lelijažiedžiai
( Liliidae)
Šeima: Migliniai
( Poaceae)
Pošeimis: Pooideae
( Pooideae)
Gentis: Kvietys
( Triticum)
L.

Kvietys (Triticum) – miglinių (Poaceae) šeimos augalų gentis.[1]

Vienametis augalas. Tik kelios rūšys yra laukinės, o visos kitos – kultūrinės. Laukinės rūšys auga sausringose stepių ir pusdykumių srityse. Kultūrinės rūšys auginamos beveik visame Žemės rutulyje, tik kai kurios rūšys turi siaurus arealus. Plačiausiai žinomos rūšys yra paprastasis kvietys (T. aestivum), spelta (T. spelta), kietasis kvietys (T. durum), dvigrūdis kvietys (T. dicoccum), vienagrūdis kvietys (T. monococcum) ir šiurkštusis kvietys (T. turanicum).

Iš visų grūdinių kviečiai yra nuo seno labiausiai paplitusi kultūra. Pirmosios domestikuotos formos Artimuosiuose rytuose atsiranda apie 9600 tūkst. metų pr. m. e. Levante.[2] Lietuvoje domestikuoti kviečiai pradėti auginti nuo viduriniojo neolito, plačiau paplinta nuo vidurinio bronzos amžiaus. Apuolės, Gabrieliškių, Veliuonos piliakalnių kasinėjimai rodo, kad be paprastųjų kviečių, buvo paplitę ir dvigrūdžiai, tankiavarpiai kviečiai, spelta.[3]

Šiuo metu yra virš 30 tūkstančių kviečių veislių. Lietuvoje auginamas paprastasis kvietys (Triticum aestivum). Taip pat yra išvestos kelios vietinės derlingos veislės.[4]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kviečių kilmė ir XXI a. auginimo regionai

Domestikacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laukiniai kviečiai Vakarų Azijos medžiotojų-rankiotojų buvo renkami tūkstančius metų (galbūt jau nuo 21 000 m. pr. Kr.),[5] dar prieš juos domestikuojant,[6] tačiau jie sudarė tik nedidelę jų raciono dalį.[7] Prieš domestikaciją ankstyvosios rūšys buvo paplitusios visame regione ir pamažu išvystė savybes, kurios vėliau tapo būdingos domestikuotoms formoms.[8]

Pakartotinė laukinių kviečių sėja lėmė kultūrinių rūšių atsiradimą, nes mutacinės kviečių formos (sportai) buvo lengviau auginamos. Domestikuotų kviečių grūdai yra didesni, o esantys varputėje derliaus nuėmimo metu jie lieka tvirtai pritvirtinti prie varpos nelūžtančiu žiedynstiebiu.[9] Laukinių formų žiedynstiebis yra trapesnis, todėl varpa lengvai subyra, taip išsklaidydama varputes.[10] Žmonių vykdytas didesnių grūdų ir nelūžtančių žiedynstiebių atrankos procesas galbūt nebuvo sąmoningai suplanuotas, bet tiesiog įvyko savaime, nes šios savybės palengvino sėklų rinkimą; nepaisant to, tokia šalutinė atranka buvo svarbi augalų domestikacijos dalis. Kadangi savybės, gerinančios kviečių, kaip maisto šaltinio, kokybę, apima natūralių augalo sėklų platinimo mechanizmų praradimą, sukultūrintos kviečių formos negali išgyventi laukinėje gamtoje.[11]

Laukiniai vienagrūdžiai kviečiai (Triticum boeoticum) auga pietvakarių Azijos stepėse ir atvirose miškastepėse.[12] Iš trijų šio kviečio rasių tik viena, kuri kilusi iš Pietryčių Anatolijos regiono, buvo domestikuota. [13] Pagrindinis bruožas, kuris skiria kultūrinius vienagrūdžius kviečius nuo laukinių, yra tai, kad jų grūdai yra didesni ir jų varpos nesubyra be mechaninio poveikio, todėl jie tampa priklausomi nuo žmogaus platinimo. Laukiniai vienagrūdžiai kviečiai buvo renkami Tell Abu Hureyra (apie 10700–9000 m. pr. m. e.) ir Mureybet (apie 9800–9300 m. pr. m. e.) vietovėse. Ankstyviausi domestikuotų formų archeologiniai įrodymai aptinkami pietinėje Turkijoje, Çayönü, Cafer Höyük ir galbūt Nevalı Çori vietovėse (8800 m. pr. m. e.). [12]Genetiniai įrodymai leidžia manyti, kad tuo pačiu laikotarpiu jie buvo domestikuoti keliose skirtingose vietose.[13]

Laukiniai dvigrūdžiai kviečiai (Triticum dicoccum) yra mažiau paplitę nei vienagrūdžiai, nes mėgsta uolėtą bazalto ir kalkakmenio dirvožemį, aptinkamą kalvotose Derlingojo Pusmėnulio papėdėse. Domestikuoti kultivarai skirstomi į dvi pagrindines grupes: nelūžtantys (varpos nesubyra), kuriuose kūlimo metu atskiriama visa varputė; ir lengvai subyrančius, kuriuose atskiriami individualūs grūdai. Abi kultivarų grupės, manoma, egzistavo priešistorėje, tačiau laikui bėgant lengvai subyrantys kultivarai tapo labiau paplitę.[12] Pirmą kartą pradėti kultivuoti pietiniame Levanto regione, 9600 m. pr. m. e.[14][15] Archeologiniai domestikuotų dvisėklių kviečių įrodymai aptinkami Çayönü (apie 8300–7600 m. pr. m. e.), kur būdingi lūžio paviršiai ant varpučių nurodė, kad jos kilusios iš nelūžtančio domestikuoto kultivaro. Šiek tiek ankstesni radiniai, datuojami apie 8500–8200 m. pr. m. e., buvo rasti Tell Aswad Sirijoje, tačiau jie buvo identifikuoti naudojant mažiau patikimą metodą, pagrįstą grūdų dydžiu.[12]

Ankstyvoji žemdirbystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Neolito laikotarpiu, maždaug 8500–4000 m. pr. Kr., pjautuvai su mikrolitais buvo naudojami kviečių derliui nuimti.

Vienagrūdžiai ir dvigrūdžiai kviečiai laikomi dviem iš pagrindinių kultūrinių augalų, kuriuos augino pirmosios žemdirbių bendruomenės neolito laikotarpiu vakarų Azijoje.[12] Šios bendruomenės taip pat augino paprastuosius (T. aestivum) ir kietuosius kviečius (T. durum), taip pat dabar išnykusią domestikuotą kaukazinių kviečių (T. timopheevii) formą bei didelę įvairovę kitų kultūrų.[16] Ankstyvąjame neolite kviečiai nebuvo plačiai auginami (dominavo miežiai), tačiau tapo pagrindine maistine kultūra maždaug po 8500 m. pr. Kr.[17] Ankstyvasis kviečių auginimas buvo nesudėtingas. Žemdirbiai pasinaudojo kviečių savybe įsitvirtinti vienamečių žolių pievose: jie aptverdavo laukus nuo besiganančių gyvūnų ir nuėmę derlių, pakartotinai juos apsėdavo, visiškai neįdirbdami dirvos.[18] Taip pat manoma, kad jie galėjo sėti natūraliose šlapžemėse ir salpose, į dirvožemį likusį po atslūgusio potvynio vandens.[19][20][21] Derlius buvo nuimamas pjautuvais su mikrolitais.[22] Dėl nesudėtingo kviečių ir kitų javų sandėliavimo žemdirbiai ilgainiui ėmė vis labiau nuo jų priklausyti, ypač tada, kai jie įsirengė grūdų talpyklas, kuriose tilpo daugiau nei metams reikalingos atsargos.[23]

Nukūlus ir pašalinus pelus, kvietiniai grūdai būdavo sandėliuojami, vėliau buvo sumalami į miltus, naudojant akmenines grūstuves.[24] Duona iš vienagrūdžių kviečių miltų ir liūnmeldžio (Bolboschoenus glaucus) gumbų buvo gaminama jau 12 400 m. pr. Kr.[25] Čatal Hiujuke (apie 7100–6000 m. pr. Kr.) miltai ir neskaldyti grūdai buvo naudojami duonai ir tirštoms arba skystoms košėms gaminti.[26][27] Kviečiai neolito visuomenėms taip pat galėjo būti svarbūs kaip šiaudų šaltinis, kurie galėjo būti naudojami kurui, pynimo darbams ar statybai.[28]

Sklaida

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Domestikuoti kviečiai buvo išplatinti regionuose, kur jų laukiniai protėviai natūraliai neaugo. Dvigrūdžiai kviečiai buvo introdukuoti į Kiprą apie 8600 m. pr. Kr., o vienagrūdžiai – maždaug 7500 m. pr. Kr.;[29][30] Graikiją dvigrūdžiai kviečiai pasiekė apie 6500 m. pr. Kr., Egiptą – apie 6000 m. pr. Kr., o Vokietiją ir Ispaniją – apie 5000 m. pr. Kr.[31] Apie 4000 m. pr. Kr. kviečiai jau buvo pasiekę Britų salas ir Skandinaviją.[32][33][34] Kviečiai taip pat buvo auginami apie 3500 m. pr. Kr. Indijoje.[35] Tikėtina, kad Kinijos Geltonosios upės žemupyje kviečiai pasirodė apie 2600 m. pr. Kr.[36]

Evoliucija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filogenezė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kviečių pakartotinė hibridizacija ir poliploidija.[37] Ne visos rūšys pavaizduotos.

Kai kurios kviečių rūšys yra diploidinės, turinčios du chromosomų rinkinius, tačiau daugelis yra poliploidinės, turinčios keturis (tetraploidinės) arba šešis (heksaploidinės) rinkinius.[37] Vienagrūdis kvietys yra diploidas (AA, 2n=14).[38] Daugelis tetraploidinių kviečių yra kilę iš laukinių dvigrūdžių kviečių. Laukiniai dvigrūdžiai kviečiai yra dviejų diploidinių laukinių varpinių žolių, Triticum urartu ir speltinio kentrio (Aegilops speltoides), hibridizacijos rezultatas.[39] Hibridizacija, kurios metu susiformavo laukiniai dvigrūdžiai kviečiai (AABB, 4n=28), įvyko gamtoje, gerokai prieš domestikaciją, kurią paskatino gamtinė atranka. Heksaploidiniai kviečiai (įskaitant paprastuosius kviečius) evoliucionavo žemdirbių laukuose, laukiniams dvigrūdžiams kviečiams susikryžminus su Aegilops squarrosa arba Aegilops tauschii.[37][40]

Remiantis 2007 m. kviečių molekuline filogenetika buvo sudaryta ši ne galutinė pagrindinių kultūrinių rūšių kladograma; dėl didelio hibridizacijos kiekio nustatyti tikslią seką yra sudėtinga.[37]

Triticeae

Paprastasis miežis (Hordeum vulgare) 2N, sėjamasis rugys (Secale cereale) 2N/4N ir kiti javai


Kviečiai


Vienagrūdis kvietys (Triticum monococcum) 2N

× Aegilotriticum hibridai (kentriai (Aegilops) x kviečiai (Triticum)) 6N

Kaukazinis kvietys (Triticum timopheevii) ir kiti 4N

Paprastasis kvietys (Triticum aestivum) 6N

Kietasis kvietys (Triticum durum) 4N

Spelta (Triticum spelta) 6N

Šiurkštusis kvietys (Triticum turanicum) 4N

Dvigrūdis kvietys (Triticum dicoccum) 4N

kitos rūšys






Kairėje: paprastasis kvietys (Triticum aestivum); dešinėje: vienagrūdis kvietys (Triticum monococcum). Matyti, kaip vienagrūdžio kviečio varpa subyra į sveikas varputes

Taksonomija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per 10 000 kultivavimo metų, veikiant dirbtinės ir natūralios atrankos deriniui, susiformavo daugybė kviečių formų, kurių daugelis yra hibridai. Klasifikacijos sudėtingumas ir įvairovė lėmė terminologinius nenuoseklumus suteikiant kviečiams pavadinimus.[41][42]

Laukinės kviečių rūšys bei sukultūrintos jų atmainos – vienagrūdis kvietys,[43] dvigrūdis kvietys[44] ir spelta,[45] turi varpų dengiamuosius lukštus. Ši primityvesnė morfologija (evoliuciniu požiūriu) pasižymi kietesniais varpažvyniais, kurie glaudžiai apgaubia grūdus, ir (sukultūrintų kviečių atveju) iš dalies trapiu varpos žiedynstiebiu, kuris lengvai lūžta kuliamas. Todėl kuliant kviečio varpa subyra į varputes. Siekiant pašalinti lukštus taikomi papildomi mechaniniai procesai (malimas arba grūdimas). Lukštiniai kviečiai dažnai sandėliuojami su varputėmis, nes sukietėję varpažvyniai gerai apsaugo grūdus nuo kenkėjų.[43] Kietųjų ir paprastųjų kviečių varpažvyniai yra trapūs, o varpos žiedynstiebis – tvirtas. Kuliant pelai suyra ir išbyra grūdai.[46]

Pagrindinės kviečių rūšys
PloidiškumasRūšysAprašymas
Heksaploidas
6N		 Paprastasis kvietys (T. aestivum)Pasaulyje plačiausiai kultivuojama rūšis.[47]
Spelta (T. spelta)Nors juos iš esmės išstūmė paprastieji kviečiai, XXI a. ši rūšis vėl auginama ekologiniuose ūkiuose [48]
Tetraploidas
4N		 Kietasis kvietys (T. durum)Plačiai vartojama ir yra antra pagal populiarumą auginama kviečių rūšis[47]
Dvigrūdis kvietys (Triticum dicoccum)Senovėje auginta rūšis, kilusi iš laukinio dvigrūdžio kviečio (T. dicoccoides), tačiau šiuo metu plačiai nebekultivuojama.
Šiurkštusis kvietys (Triticum turanicum)Senovėje auginta javų rūšis. Šie grūdai yra dvigubai didesni už šiuolaikinius kviečius ir pasižymi sodriu riešutų skoniu.[49]
Diploidas
2N		 Vienagrūdis kvietys (Triticum monococcum)Sukultūrintas iš laukinio vienagrūdžio kviečio (T. boeoticum) tuo pačiu metu kaip ir dvigrūdis kvietys.[50]

Produkcija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Produkcija 2023 m.
Šalismln. tonų
Kinija
136.6
Indija
110.6
Rusija
91.5
JAV
49.3
Australija
41.2
Prancūzija
35.9
Kanada
31.9
Lietuva
4.46
Pasaulis
799
Šaltinis: Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija[51]


Kviečių kultūra Gruzijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gruzijos kviečių kultūra: tradicijos ir ritualai
Nematerialusis pasaulio paveldas
Moterys vėto kviečius XIX a. pabaigoje
Vieta Gruzijos vėliava Gruzija
Regionas** APA
Įrašas 2025
Nuorodos
Nuoroda
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

2025 m. tradicinis kviečių auginimas Gruzijoje ir su jais susijusi kultūra buvo pripažinta nematerialiuoju pasaulio paveldu.

Gruzija yra vienas iš seniausių kviečių auginimo židinių. Seniausi kviečio auginimo liudijimai yra iš VI-V tūkst. pr. m. e. Iš 20 pasaulyje auginamų kviečių rūšių 15 auginamos Gruzijoje, 5 yra endeminės. Šalyje vis dar išlikusi tradicinė kviečių auginimo praktika, kuomet žemė įdirbama, sėjama, derlius imamas rankomis. Naudojami ypač archajiški įrankiai, tokie kaip kveri (kultuvė) ar shnakvi (skirtas grūdams nuimti), kurių ištakos siekia žemdirbystės istorijos pradžią. Arimo, sėjos, derliaus laikas derinamas su saulės ir mėnulio ciklais.

Kvietys užima ypač svarbią vietą gruzinų kultūroje, laikomas šventu. Jo auginimas ir vartojimas apipintas daugybe mitų, tradicijų ir ritualų. Pavyzdžiui, prieš sėją kalbama malda, rytiniame lauko kampe vyrai dalinasi šventa duona khmiadi, atlieka ritualus. Pirmąjį sėjimą atlieką labiausiai bendruomenėje gerbiamas vyras, mekvle. Tuo tarpu derlius pažymimas gausiomis vaišėmis.

Kvietinė gruziniška duona užima centrinę vietą. Ji kepama molinėse krosnyse tone arba purni, ir yra žinoma daugybė jos rūšių. Šventajai khmiadi duonai skirti kviečiai auginami ir laikomi atkirai nuo kitų. Ji valgoma ir dalinamasi krikštynų, vestuvių, laidotuvių ir kitų bendruomenės švenčių metu.[52]

Susijusios pasaulio paveldo tradicijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Wheat“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-04-24.
  2. ↑ Colledge, Sue; University College, London. Institute of Archaeology (2007). The origins and spread of domestic plants in southwest Asia and Europe. Left Coast Press. pp. 40–. ISBN 978-1-59874-988-5. Nuoroda tikrinta 2011-07-05.
  3. ↑ Kviečiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-24.
  4. ↑ Kvietys. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-24.
  5. ↑ Piperno, Dolores R.; Weiss, Ehud; Holst, Irene; Nadel, Dani. „Processing of wild cereal grains in the Upper Palaeolithic revealed by starch grain analysis“. Nature. 430 (7000): 670–673. Bibcode:2004Natur.430..670P. doi:10.1038/nature02734. PMID 15295598. S2CID 4431395.
  6. ↑ Richter, Tobias; Maher, Lisa A. (2013). „Terminology, process and change: reflections on the Epipalaeolithic of South-west Asia“. Levant. 45 (2): 121–132. doi:10.1179/0075891413Z.00000000020. S2CID 161961145.
  7. ↑ Arranz-Otaegui, Amaia; González Carretero, Lara; Roe, Joe; Richter, Tobias (2018). „"Founder crops" v. wild plants: Assessing the plant-based diet of the last hunter-gatherers in southwest Asia“. Quaternary Science Reviews. 186: 263–283. Bibcode:2018QSRv..186..263A. doi:10.1016/j.quascirev.2018.02.011.
  8. ↑ Fuller, Dorian Q.; Willcox, George; Allaby, Robin G. (2011). „Cultivation and domestication had multiple origins: arguments against the core area hypothesis for the origins of agriculture in the Near East“. World Archaeology. 43 (4): 628–652. doi:10.1080/00438243.2011.624747. S2CID 56437102.
  9. ↑ Hughes, N.; Oliveira, H.R.; Fradgley, N.; Corke, F.; Cockram, J.; Doonan, J.H.; Nibau, C. „μCT trait analysis reveals morphometric differences between domesticated temperate small grain cereals and their wild relatives“. The Plant Journal. 99 (1): 98–111. doi:10.1111/tpj.14312. PMC 6618119. PMID 30868647.
  10. ↑ Tanno, K.; Willcox, G. (2006). „How fast was wild wheat domesticated?“. Science. 311 (5769): 1886. doi:10.1126/science.1124635. PMID 16574859. S2CID 5738581.
  11. ↑ Purugganan, Michael D.; Fuller, Dorian Q. „The nature of selection during plant domestication“. Nature. 457 (7231): 843–848. Bibcode:2009Natur.457..843P. doi:10.1038/nature07895. PMID 19212403. S2CID 205216444.
  12. 1 2 3 4 5 Zohary, Daniel; Hopf, Maria; Weiss, Ehud (2012). „Cereals“. Domestication of Plants in the Old World (4 leid.). Oxford: Oxford University Press. doi:10.1093/acprof:osobl/9780199549061.001.0001. ISBN 978-0-19-954906-1.
  13. 1 2 Ozkan, H.; Brandolini, A.; Schäfer-Pregl, R.; Salamini, F. (2002). „AFLP analysis of a collection of tetraploid wheats indicates the origin of emmer and hard wheat domestication in southeast Turkey“. Molecular Biology and Evolution. 19 (10): 1797–1801. doi:10.1093/oxfordjournals.molbev.a004002. PMID 12270906.
  14. ↑ Feldman, Moshe; Kislev, Mordechai E. (2007). „Domestication of emmer wheat and evolution of free-threshing tetraploid wheat in "A Century of Wheat Research-From Wild Emmer Discovery to Genome Analysis", Published Online: 3 November 2008“. Israel Journal of Plant Sciences. 55 (3–4): 207–221. doi:10.1560/IJPS.55.3-4.207.
  15. ↑ Colledge, Sue (2007). The origins and spread of domestic plants in southwest Asia and Europe. Left Coast Press. pp. 40–. ISBN 978-1-59874-988-5.
  16. ↑ Czajkowska, Beata I.; Bogaard, Amy; Charles, Michael; Jones, Glynis; Kohler-Schneider, Marianne; Mueller-Bieniek, Aldona; Brown, Terence A. „Ancient DNA typing indicates that the "new" glume wheat of early Eurasian agriculture is a cultivated member of the Triticum timopheevii group“. Journal of Archaeological Science. 123 105258. Bibcode:2020JArSc.123j5258C. doi:10.1016/j.jas.2020.105258. S2CID 225168770.
  17. ↑ Arranz-Otaegui, Amaia; Roe, Joe. „Revisiting the concept of the 'Neolithic Founder Crops' in southwest Asia“. Vegetation History and Archaeobotany. 32 (5): 475–499. Bibcode:2023VegHA..32..475A. doi:10.1007/s00334-023-00917-1. hdl:10810/67728. S2CID 258044557.
  18. ↑ Weide, Alexander; Green, Laura; Hodgson, John G.; Douché, Carolyne; Tengberg, Margareta; Whitlam, Jade; Dovrat, Guy; Osem, Yagil; Bogaard, Amy. „A new functional ecological model reveals the nature of early plant management in southwest Asia“. Nature Plants. 8 (6): 623–634. Bibcode:2022NatPl...8..623W. doi:10.1038/s41477-022-01161-7. PMID 35654954. S2CID 249313666.
  19. ↑ Sherratt, Andrew. „Water, soil and seasonality in early cereal cultivation“. World Archaeology. 11 (3): 313–330. doi:10.1080/00438243.1980.9979770.
  20. ↑ Scott, James C. (2017). „The Domestication of Fire, Plants, Animals, and ... Us“. Against the Grain: A Deep History of the Earliest States. New Haven: Yale University Press. p. 66. ISBN 978-0-3002-3168-7.
  21. ↑ Graeber, David; Wengrow, David (2021). The dawn of everything: a new history of humanity. London: Allen Lane. p. 235. ISBN 978-0-241-40242-9.
  22. ↑ Maeda, Osamu; Lucas, Leilani; Silva, Fabio; Tanno, Ken-Ichi; Fuller, Dorian Q. „Narrowing the Harvest: Increasing sickle investment and the rise of domesticated cereal agriculture in the Fertile Crescent“. Quaternary Science Reviews. 145: 226–237. Bibcode:2016QSRv..145..226M. doi:10.1016/j.quascirev.2016.05.032. hdl:2241/00143830.
  23. ↑ Weide, Alexander. „Towards a Socio-Economic Model for Southwest Asian Cereal Domestication“. Agronomy. 11 (12): 2432. Bibcode:2021Agron..11.2432W. doi:10.3390/agronomy11122432.
  24. ↑ Dubreuil, Laure. „Long-term trends in Natufian subsistence: a use-wear analysis of ground stone tools“. Journal of Archaeological Science. 31 (11): 1613–1629. Bibcode:2004JArSc..31.1613D. doi:10.1016/j.jas.2004.04.003.
  25. ↑ Arranz-Otaegui, Amaia; Gonzalez Carretero, Lara; Ramsey, Monica N.; Fuller, Dorian Q.; Richter, Tobias. „Archaeobotanical evidence reveals the origins of bread 14,400 years ago in northeastern Jordan“. PNAS. 115 (31): 7925–7930. Bibcode:2018PNAS..115.7925A. doi:10.1073/pnas.1801071115. PMC 6077754. PMID 30012614.
  26. ↑ González Carretero, Lara; Wollstonecroft, Michèle; Fuller, Dorian Q. „A methodological approach to the study of archaeological cereal meals: a case study at Çatalhöyük East (Turkey)“. Vegetation History and Archaeobotany. 26 (4): 415–432. Bibcode:2017VegHA..26..415G. doi:10.1007/s00334-017-0602-6. PMC 5486841. PMID 28706348. S2CID 41734442.
  27. ↑ Fuller, Dorian Q.; Carretero, Lara Gonzalez. „The Archaeology of Neolithic Cooking Traditions: Archaeobotanical Approaches to Baking, Boiling and Fermenting“. Archaeology International. 21: 109–121. doi:10.5334/ai-391.
  28. ↑ Graeber, David; Wengrow, David (2021). The dawn of everything: a new history of humanity. London: Allen Lane. p. 232. ISBN 978-0-241-40242-9.
  29. ↑ Vigne, Jean-Denis; Briois, François; Zazzo, Antoine; Willcox, George; Cucchi, Thomas; Thiébault, Stéphanie; Carrère, Isabelle; Franel, Yodrik; Touquet, Régis; Martin, Chloé; Moreau, Christophe; Comby, Clothilde; Guilaine, Jean. „First wave of cultivators spread to Cyprus at least 10,600 y ago“. Proceedings of the National Academy of Sciences. 109 (22): 8445–8449. Bibcode:2012PNAS..109.8445V. doi:10.1073/pnas.1201693109. PMC 3365171. PMID 22566638.
  30. ↑ Lucas, Leilani; Colledge, Sue; Simmons, Alan; Fuller, Dorian Q. „Crop introduction and accelerated island evolution: archaeobotanical evidence from 'Ais Yiorkis and Pre-Pottery Neolithic Cyprus“. Vegetation History and Archaeobotany. 21 (2): 117–129. Bibcode:2012VegHA..21..117L. doi:10.1007/s00334-011-0323-1. S2CID 129727157.
  31. ↑ Diamond, Jared (1998) [1997]. Guns, Germs and Steel. Vintage Books. p. 97. ISBN 978-0-099-30278-0.
  32. ↑ Piotrowski, Jan. „Britons may have imported wheat long before farming it“. New Scientist.
  33. ↑ Smith, Oliver; Momber, Garry; Bates, Richard; et al. (2015). „Sedimentary DNA from a submerged site reveals wheat in the British Isles 8000 years ago“. Science. 347 (6225): 998–1001. Bibcode:2015Sci...347..998S. doi:10.1126/science.1261278. hdl:10454/9405. PMID 25722413. S2CID 1167101.
  34. ↑ Brace, Selina; Diekmann, Yoan; Booth, Thomas J.; van Dorp, Lucy; Faltyskova, Zuzana; et al. (2019). „Ancient genomes indicate population replacement in Early Neolithic Britain“. Nature Ecology & Evolution. 3 (5): 765–771. Bibcode:2019NatEE...3..765B. doi:10.1038/s41559-019-0871-9. PMC 6520225. PMID 30988490.
  35. ↑ Jarrige, Jean-François; Meadow, Richard H (1980). „The antecedents of civilization in the Indus Valley“. Scientific American. 243 (2): 122–137. Bibcode:1980SciAm.243b.122J. doi:10.1038/scientificamerican0880-122.
  36. ↑ Long, Tengwen; Leipe, Christian; Jin, Guiyun; Wagner, Mayke; Guo, Rongzhen; et al. (2018). „The early history of wheat in China from 14C dating and Bayesian chronological modelling“. Nature Plants. 4 (5): 272–279. doi:10.1038/s41477-018-0141-x. PMID 29725102. S2CID 19156382.
  37. 1 2 3 4 Golovnina, K. A.; Glushkov, S. A.; Blinov, A. G.; Mayorov, V. I.; Adkison, L. R.; Goncharov, N. P. „Molecular phylogeny of the genus Triticum L“. Plant Systematics and Evolution. 264 (3–4). Springer: 195–216. Bibcode:2007PSyEv.264..195G. doi:10.1007/s00606-006-0478-x. S2CID 39102602.
  38. ↑ Belderok, Robert 'Bob'; Mesdag, Hans; Donner, Dingena A. (2000). Bread-Making Quality of Wheat. Springer. p. 3. ISBN 978-0-7923-6383-5.
  39. ↑ Friebe, B.; Qi, L.L.; Nasuda, S.; Zhang, P.; Tuleen, N.A.; Gill, B.S. „Development of a complete set of Triticum aestivum-Aegilops speltoides chromosome addition lines“. Theoretical and Applied Genetics. 101 (1): 51–58. doi:10.1007/s001220051448. S2CID 13010134.
  40. ↑ Dvorak, Jan; Deal, Karin R.; Luo, Ming-Cheng; You, Frank M.; von Borstel, Keith; Dehghani, Hamid. „The Origin of Spelt and Free-Threshing Hexaploid Wheat“. Journal of Heredity. 103 (3): 426–441. doi:10.1093/jhered/esr152. PMID 22378960.
  41. ↑ Shewry, P. R. „Wheat“. Journal of Experimental Botany. 60 (6): 1537–1553. doi:10.1093/jxb/erp058. ISSN 0022-0957. PMID 19386614.
  42. ↑ Fuller, Dorian Q.; Lucas, Leilani (2014), „Wheats: Origins and Development“, Encyclopedia of Global Archaeology, Springer New York, pp. 7812–7817, doi:10.1007/978-1-4419-0465-2_2192, ISBN 978-1-4419-0426-3, S2CID 129138746
  43. 1 2 Potts, D.T. (1996). Mesopotamia Civilization: The Material Foundations. Cornell University Press. p. 62. ISBN 0-8014-3339-8.
  44. ↑ Nevo, E. Evolution of Wild Emmer and Wheat Improvement. Berlin ; New York: Springer Science & Business Media. p. 8. ISBN 3-540-41750-8.
  45. ↑ Vaughan, J.G.; Judd, P.A. (2003). The Oxford Book of Health Foods. Oxford University Press. p. 35. ISBN 0-19-850459-4.
  46. ↑ „Field Crop Information“. College of Agriculture and Bioresources, University of Saskatchewan. Suarchyvuotas originalas 2023-10-18.
  47. 1 2 Yang, Fan; Zhang, Jingjuan; Liu, Qier; et al. (2022-02-17). „Improvement and Re-Evolution of Tetraploid Wheat for Global Environmental Challenge and Diversity Consumption Demand“. International Journal of Molecular Sciences. 23 (4): 2206. doi:10.3390/ijms23042206. PMC 8878472. PMID 35216323.
  48. ↑ Smithers, Rebecca (2014-05-15). „Spelt flour 'wonder grain' set for a price hike as supplies run low“. The Guardian.
  49. ↑ Khlestkina, Elena K.; Röder, Marion S.; Grausgruber, Heinrich; Börner, Andreas (2006). „A DNA fingerprinting-based taxonomic allocation of Kamut wheat“. Plant Genetic Resources. 4 (3): 172–180. Bibcode:2006PGRCU...4..172K. doi:10.1079/PGR2006120. S2CID 86510231.
  50. ↑ Anderson, Patricia C. (1991). „Harvesting of Wild Cereals During the Natufian as seen from Experimental Cultivation and Harvest of Wild Einkorn Wheat and Microwear Analysis of Stone Tools“. Rinkinyje: Bar-Yosef, Ofer (red.). Natufian Culture in the Levant. International Monographs in Prehistory. Ann Arbor, Michigan: Berghahn Books. p. 523.
  51. ↑ „Wheat production in 2020 from pick lists: Crops/World regions/Production quantity“. UN Food and Agriculture Organization, Statistics Division, FAOSTAT. 2022. Nuoroda tikrinta 2022-03-07.
  52. ↑ Georgian wheat culture: traditions and rituals
Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Gruzijoje
MaterialusisGruzijos vėliava
Nematerialusis
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kvietys&oldid=7779199"