1993 m. pasaulio šachmatų čempionatas
1993 m. pasaulio šachmatų čempionatas tai vienas iš labiausiai diskutuotinų čempionatų istorijoje dėl tuometinio šachmatų pasaulio čempiono Gario Kasparovo ir pretendento Naidželo Šorto pasitraukimo iš FIDE, ir jų surengto mačo dėl pasaulio čempiono vardo pravedimo Profesionalių šachmatų asociacijos globoje.
Atsakydama į tokius veiksmus FIDE atėmė iš G. Kasparovo jo titulą ir surengė kitą mačą dėl pasaulio čempiono vardo tarp Jano Timano, pralaimėjusio kandidatų mačų finale ir Anatolijaus Karpovo, pralaimėjusio pusfinalyje. Tokiu būdu, dėl pasaulio čempiono vardo 1993 m. vyko du paraleliniai mačai: PŠA, kurį laimėjo G. Kasparovas ir FIDE, kurį laimėjo A. Karpovas.
Pirmą kartą istorijoje vienu metu buvo du pasaulio šachmatų čempionai ir tai sukėlė skilimą šachmatų pasaulyje, kuris tęsėsi iki 2006 m.
Pretendento atranka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pretendentas žaisti mačą su pasaulio čempionu buvo atrinktas pagal FIDE taisykles. Tai penkioliktas pasaulio šachmatų čempionato ciklas, kai pretendentas buvo atrenkamas pagal FIDE nustatytą tvarką.
Zoninis turnyras
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pretendento atranka 1989-1990 m. vyko 14-koje zoninių turnyrų visuose pasaulio žemynuose.
Tarpzoninis turnyras
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1990 m. Manilos Tarpzoninis turnyras vyko 1990 birželio 29 – liepos 14 d.[1]
Dalyviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]64 dalyvių šveicariška sistema (13 ratų) kovojo dėl 11-kos kelialapių į 1991/93 m. Kandidatų mačus.
Pravedus 1989–1990 m. zoninius turnyrus į 1990 m. Manilos tarpzoninį šachmatų turnyrą buvo pakviesti 37 geriausiai zoniniuose turnyruose pasirodę žaidėjai.
iš 1-os zonos (Vakarų Europa ir Vakarų Viduržemis) – 4 v.: 
(M. Čandleris ir M. Adamsas), 
Ž. Lotjė ir 
M. Illeskas Kordoba;
iš 2-os (Centrinė Europa, Šiaurės šalys, Izraelis) 2 v.: 
G. Rechlis, 
E. Lobronas
iš 3-ios (Rytų Europa) 4 v.: 
L. Ftačnikas, 
K. Georgijevas, 
M. Marinas ir I. Štolė;
iš 4-os (SSRS) 6 v.: 
(A. Širovas , A. Drejevas, J. Elvestas, S. Lputianas, L. Judasinas, A. Chalifmanas);
iš – 5-os – (Rytų Viduržemis]) 2 v.: 
(B. Damljanovičius, P. Popovičius, G. Kabrilo, B. Ivanovičius);
iš – 6-os – (JAV) 4 v: 
(R. Džindžichašvilis, S. Rachelsas, A.. Mailsas, N. de Firmianas);
iš – 7-os (Kanada) 2 v.: 
L. Piaseckis;
iš – 8-os – (Centrinė Amerika) – 3 v.: 
A. Zapatas 
V. Arencibija, 
Karlos Armando Juarez Flores;
iš – 9-os – (Pietų Amerika) 2 v.: 
(J. Sunye Neto, H.K. van Rimsdeikas);
iš – 10-os – (Vakarų Azija) 2 v. – 
(V. Anandas ir P.M. Thipsajus);
iš – 11-os – (Pietryčių Azija) ir Okeanija 3 v.: 
(Ye Rongguangas, Lin Ta), 
I. Rodžersas;
iš – 12-os – (Vakarų Afrika) 1 v.: 
S. Hmadis;
iš – 13-os – (Rytų Afrika) 1 v. – 
(F. El Taheras, A. Afifis);
iš – 14-os – (Skandinavijos) 2 v. – 
S. Agdestainas, 
M. Petursonas;
Iš 1988/90 m. Kandidatų mačų pateko 10 dalyvių: Jaseras Seiravanas, Naidželas Šortas, 
Gyula Saksas, Valerijus Salovas, Lajošas Portišas, Rafaelis Vaganianas, Kevinas Spragetas, Andrejus Sokolovas, Janas Elvestas, 
Viktoras Korčnojus.
14 žaidėjų pateko pagal pasiekimus ir aukščiausius reitingus: B. Gelfandas, V. Ivančiukas, Djula Saksas, Viktoras Korčnojus, Robertas Hiubneris, Predragas Nikoličius, 'Sergejus Dolmatovas, Ljubomiras Ljubojevičius, Borisas Gulko, Michailas Talis, Andrejus Sokolovas, Rafaelis Vaganianas, Gata Kamskis, Vasilijus Smyslovas.
1989 m. pasaulio jaunimo čempionas V. Spasovas.
Turnyro organizatorių pakviesti 2 žaidėjai: 
(E. Torė, R. Maskarinas).
Rezultatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1-2 vietas užėmė B. Gelfandas ir V. Ivančiukas – po 9 taškus; 3-4 vietas iškovojo V. Anandas ir N. Šortas – po 8½ taško; 5-11 vietas pasidalijo D. Saksas, V. Korčnojus, R. Hiubneris, P. Nikoličius, L. Judasinas, S. Dolmatovas, A. Drejevas – po 8 taškus. Minėti šachmatininkai pateko į 1991/93 m. Kandidatų mačus.
Kandidatų mačai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1991–1993 m. Kandidatų mačuose dalyvavo 15 didmeistrių: A. Karpovas (žaidė nuo ketvirtfinalio), J. Timanas, A. Jusupovas ir J. Spilmenas – 1988/90 m. kandidatų mačų pusfinalininkai ir 11-ka dalyvių geriausiai pasirodžiusių 1990 m. tarpzoniniame turnyre Maniloje.
FIDE Generalinė Asamblėja pakeitė kandidatų mačų nuostatus: aštuntfinalio ir ketvirtfinalio mačai žaidžiami po 8 partijas, pusfinalio – po 10, finalo – po 14. Nugalėtoju laikomas tas žaidėjas, kuris mače surenka daugiau taškų. Lygiųjų atveju, skiriamos dvi papildomos partijos su sutrumpinta laiko kontrole (po 1 val, po 30 ir po 15 min).
Finalinis, 16-kos partijų, mačas vyko 1993 m. sausio mėn., San Lorenzo del Eskoriale.
Mačas buvo atkaklus: po lygiųjų pirmojoje partijoje J. Timanas, laimėjęs antrąją, išsiveržė tašku į priekį, bet jau po sekančių dvejų partijų tašku, kurias laimėjo N. Šortas, atsiliko tašku. Po dviejų lygiųjų vėl išlygino mačo rezultatą, laimėdamas septintąją partiją, bet po lygiųjų N. Šortas, laimėjęs dvejas partijas iš eilės pirmavo dviem taškais.
| Vieta | Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 01 | N. Šortas | ½ | 0 | 1 | 1 | ½ | ½ | 0 | ½ | 1 | 1 | 0 | 1 | ½ | 7½ |
| 02 | J. Timanas | ½ | 1 | 0 | 0 | ½ | ½ | 1 | ½ | 0 | 0 | 1 | 0 | ½ | 5½ |
Tai netenkino J. Timano ir jis sušvelnino rezultatą, laimėdamas vienuoliktąją partiją, bet daugiau nieko padaryti nebegalėjo: N. Šortas, laimėjęs dvyliktąją, vėl atstatė buvusį skirtumą. Per likusias dvi partijas N. Šortui pakako vienų lygiųjų, ką jis ir padarė žaisdamas tryliktąją partiją. Naidželas Šortas tapo finalinio mačo nugalėtoju ir iškovojo teisę žaisti mačą dėl pasaulio čempiono vardo su tuometiniu čempionu Gariu Kasparovu.[2]
Pretendentas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jo potencialas pradėjo ryškėti 1986 m, kai jis su kaupu laimėjo Veik an Zee turnyrą (9½ iš 13) buvo antras Londone ir 2-as Zolingene. Metų pabaigoje N. Šortas buvo pakviestas į superturnyrą Briuselyje, kur jis, nors ir likęs priešpaskutinis (5-a vieta), vienintelis laimėjo prieš G. Kasparovą.
1987 m. pateikė virtinę įspūdingų pergalių: Veik an Zee (kartu su V. Korčnojumi po 9 iš 13), Reikjavikas (8 iš 11), nors pasirodė labai nesėkmingai Briuselyje (3 iš 11).
Tarpzoniniame Suboticoje, N. Šortas patvirtino klasę – 11 iš 16.
Deja savo pirmuosiuse kandidatų mačuose jo laukė nesėkmė – ketvirtfinalyje jį sustabdė Džonatanas Spilmenas (1½ : 3½) 1989 m. Jo reitingas išaugo iki 2650 ir tai buvo trečias pasaulyje po G. Kasparovo ir A. Karpovo.
1990 m. tarpzoniniame Maniloje vėl pateko į kandidatų mačus (8½ iš 13) aštuntfinalyje (po pratesimo) atsirevanšavo prieš Dž. Spilmeną (4 : 4 , greitosios partijos 1½ : ½). Ketvirtfinalyje atviroje kovoje įveikė B. Gelfandą (5 : 3), o pusfinalyje – A. Karpovą, bei finale – J. Timaną ir iškovojo teisę žaisti mačą dėl pasaulio čempiono vardo su G. Kasparovu.
Čempionas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po pasitraukimo iš Didmeistrių asociacijos (DMA) trejus metus G. Kasparovas žaidė ne itin sėkmingai: užleido pirmąją vietą Linarese Vasilijui Ivančiukui, Amsterdame – V. Salovui, o Redžio Emilijoje dar ir Višvanatanui Anandui.
Bet buvo ir sėkmingų: Tilburgas (10 iš 14), 1992 m. Linaresas (10 iš 13), Dortmundas (6 iš 9), simultanas prieš Vokietijos rinktinę 3 : 1 ir 1993 m. Linaresas (10 iš 13). Be to, Rusijos komandos sudėtyje, tapo šachmatų olimpiados nugalėtoju Maniloje, o po to ir komandinio Europos čempionato nugalėtoju.
G. Kasparovas palaikė savo aukštą reitingą ir laukė, kas 1993 m. bus jo varžovu dėl „karūnos“. Kai A. Karpovas iškrito per kandidatų mačus, tapo aišku, kad šachmatų pasaulio laukia kažkas naujo.
Maištas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]F. Kampomanesas ima „į savo rankas visą valdžią“ ir paskuba. Pasibaigus Kandidatų mačams, jis duoda tik savaitę laiko pasiūlymams dėl mačo rengimo vietos. O po to, vienasmeniškai, nesiskaitydamas nei su čempiono, nei su pretendento nuomone, nežiūrint to, kad buvo pasiūlymų ir su didesniu priziniu fondu, pasirenka Mančesterio kandidatūrą.
Tuo pasipiktino G. Kasparovas, buvo nepatenkintas ir N. Šortas. Būtent jis ir pasiūlė čempionui įvykdyti revoliuciją (vėliau G. Kasparovas gailėjosi dėl to…). Bendrame pareiškime prieš turnyrą Linarese 1993 m. vasario 26 d. buvo sakoma: „Kadangi FIDE pažeidė savo taisykles ir dėl to jai negalima patikėti rengti pačių svarbiausių profesionalių šachmatų varžybų, mes priėmėme sprendimą tarpusavio mačą pravesti už FIDE jurisdikcijos ribų…. globojami naujos – Profesionalių šachmatų asociacijos“
O jos įkūrėjais buvo G. Kasparovas ir N. Šortas, įsipareigoję paukoti 10% prizinio fondo šios organizacijos vystymui.
Po to, kai G. Kasparovas ir N. Šortas pareiškė savo norą žaisti mačą už FIDE jurisdikcijos ribų, ši jiems atėmė pasaulio čempiono ir pretendento vardus, išbraukė iš reitingo sąrašo ir pasiūlė žaisti mačą „dėl karūnos“, finaliniame kandidatų mače pralaimėjusiajam J. Timanui ir pusfinalyje N. Šortui pralaimėjusiajam A. Karpovui. Gavusi jų sutikimą, tuojau pat paskelbė pasaulio čempionato mačo pravedimui vietų pasiūlymų konkursą.
Mačas dėl PŠA pasaulio čempiono vardo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mačo vieta
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mačas tarp G. Kasparovo vyko Londone 1993 m. rugsėjo 7 – spalio 21 d. Jo prizinis fondas buvo 2,5 milijono JAV dolerių.
Mačo eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip ir buvo žadėjęs, G. Kasparovas iš karto čiupo jautį už ragų: jis laimėjo 1-ąją partiją (N. Šortas pralaimėjo ją dėl laiko stokos apylygėje pozicijoje), o po to, lengvai pasiekęs lygiąsias 2-ojoje, laimėjo sekančias dvi partijas. Garis greitai pasiekdavo žymiai geresnes padėtis, o jei ir pasiskubindavo su pranašumo realizavimu, Naidželas „padėdavo“ jam. Susidarė įspūdis, kad pretendentas niekaip negali įveikti priešstartinio jaudulio bei pilnai su juo susitvarkyti.
Po to sekė dvejos lygiosios, po kurių G. Kasparovas padidino savo persvarą iki 4 taškų. Ir tik 8-ojoje partijoje, nusprendęs, kad „bijoti daugiau nėra ko“ N. Šortas surengė mūšį ir parodė, kodėl jis tapo pretendentu į „karūną“! Pusę partijos juodųjų karalius gelbėjosi nuo mato grėsmės, bet kai ši praėjo, Kasparovas daro lemtingą klaidą, kuria varžovas nepasinaudoja… Lygiosios. Nusiminęs Naidželas 9-ojoje partijoje pakartojo 5-osios partijos debiutinį variantą ir po 20 ėjimų „sudega“. Čempiono persvara išauga iki 5 taškų.
| Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Garis Kasparovas | 1 | ½ | 1 | 1 | ½ | ½ | 1 | ½ | 1 | ½ | ½ | ½ | ½ | ½ | 1 | 0 | ½ | ½ | ½ | ½ | 12½ (+6,-1=13) |
| Naidželas Šortas | 0 | ½ | 0 | 0 | ½ | ½ | 0 | ½ | 0 | ½ | ½ | ½ | ½ | ½ | 0 | 1 | ½ | ½ | ½ | ½ | 7½ (+1,-6,=13) |
Toliau varžovai daug eksperimentavo, o G. Kasparovas prisitaikė į 6 taškų persvarą. Tai nebuvo labai paprasta. Jis per stebuklą išvengė pralaimėjimo 10-ojoje partijoje, turėjo sunkumų 14-oje, bet vis tik pasiekė savo, laimėjęs 15-ąją partiją, kurioje N. Šortas atrodė visai bejėgis. Čempionas įgijo 6 taškų persvarą.
Čia atrodo, kad čempionas visai atsipalaidavo ir pretendentas sugebėjo pasiekti prestižo „įvartį“. Dabar kiekvienas iš varžovų buvo savo tikslą pasiekę ir nors likusios partijos vyko ryškioje kūrybinėje kovoje, bet visos jos baigėsi lygiosiomis.[3]
Mačas dėl FIDE pasaulio čempiono vardo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pretendentai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pretendentų parinkimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai buvo pirmas ir vienintelis atvejis šachmatų istorijoje, kai dar „esant gyvam“ pasaulio čempionui dėl „karūnos“ kovojo kandidatų mačų finalininkas ir pusfinalininkas… Naujojo FIDE čempiono išaiškinimas buvo pavestas Janui Timanui, finale pralaimėjusiam N. Šortui ir A. Karpovui, pusfinalyje pralaimėjusiam N. Šortui.
Kodėl nebuvo pasirinktas, kitas pusfinalininkas A. Jusupovas, FIDE aiškino tuo, kad A. Karpovas buvo pasirinktas, kaip pusfinalininkas ir praėjusio kandidatų mačų finalininkas.
A. Karpovas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šachmatų visuomenė, įpratusi prie A. Karpovo dvikovų su G. Kasparovu ir išgirdusi, kad pastarasis pats atsisakė „karūnos“, priėmė A. Karpovą, kaip pilnateisį čempioną (diskusijos, kam priklauso titulas – čempionui, ar organizacijai prasidėjo vėliau)
Per trejus metus po 1990 m. mačo, jam pavyko išlaikyti šachmatininko Nr.2 įvaizdį. Jis buvo vienintelis G. Kasparovo konkurentas Pasaulio taurėje, taip pat, daugumoje turnyrų lenkė jaunuosius V,. Anandą, V. Ivančiuką, B. Gelfandą ir N. Šortą. Nors A. Karpovas kandidatų mačo ketvirtfinalyje su V. Anandu jau turėjo nemažų sunkumų, jo pralaimėjimas N. Šortui pusfinalyje daug kam buvo tikras šokas.
12-ąjį pasaulio čempioną visuomenė vertino aukščiau už J. Timaną, nors formaliai A. Karpovas turėjo teisių į mačą su juo vargu ar daugiau, kaip ir pralaimėjęs pusfinalio mačą A. Jusupovas…
Kalbų, kad reiktų tarp pastarųjų surengti „atranką“, net nekilo: F. Kampomanesas skubėjo kuo greičiau pravesti mačą, kuo anksčiau, kol išsiaiškins santykius G. Kasparovas su N. Šortu, ir su kiek galima didesniu priziniu fondu.
A. Karpovas savo dalyvavimą mače priėmė, kaip savaime suprantamą dalyką. Jis visai neabejojo dėl savo sėkmės, nes varžovas nuo seno buvo jam „patogus" (+24, -6,=39)!
J. Timanas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kas dėl J. Timano, tai 42-ių metų olandas 10-ojo dešimtmečio pradžioje pergyveno „antrąją jaunystę“… 8-ojo dešimtmečio pabaigoje (jei neskaityti V. Korčnojaus), jis buvo Vakarų šachmatininkas Nr.1
J. Timanas visą laiką buvo pasaulio šachmatų reitingų pirmame dešimtuke, pastoviai laimėdavo turnyrus, kai juose nežaisdavo G. Kasparovas, ar A. Karpovas.
Timanas priklausė tai šachmatininkų kartai, kurių planus suardė pastarieji du šachmatininkai. J. Timanas buvo bene ryškiausias „amžinai antrojo“ pavyzdys.
Tačiau jis buvo pasiekęs nemaža ryškių pergalių: Nikšičius ir Amsterdamas 1978 m, Bledas/Portorožas 1979 m, Veik an Zee, Amsterdamas, Las Palmas – 1981 m. Indonezija 1983 m., Bugoinas – 1984 m., Zagrebas – 1985 m. Laimėjo Linareso turnyrą 1988 m, o 1989 buvo pirmas Pasaulio Taurės etape Roterdame.
Mačo prognozė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kad A. Karpovas stipresnis už J. Timaną beveik nebuvo abejojama. Bet taip buvo manoma ir prieš A. Karpovo mačą su N. Šortu, be to, juk V. Anandas parodė, kad tinkamai pasiruošus, su juo galima žaisti.
Nors, po nesėkmių, olandas sugebėjo prisitaikyti prie A. Karpovo ir išmetė jį iš Paryžiaus Immopar atkrintamųjų varžybų, laimėjęs rezultatu 2 : 0. Dar du kartus laimėjo prieš jį 1992 m. ir 1993 m. Linareso turnyre, nors pastarajame – užėmė tik priešpaskutinę vietą.
Mačo vieta ir sąlygos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kova buvo padalyta į dvi lygias dalis: ji turėjo prasidėti Olandijoje (Amsterdame ir Arnheme), o po to persikelti Maskatą (Omane). Tačiau baigiamoji dalis vyko Džakartoje, Mačo prizinis fondas prieš mačą buvo 2,85 milijono JAV dolerių, tačiau vėliau, atsisakius Omanui sumažėjo. Pradžia 1993 m. rugsėjo 7 d.
Mačo eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mačas prasidėjo nervingai: A. Karpovas laimėjo 1-ąją partiją juodaisiais, bet jau 2-ojoje J. Timanas įtikinamai atsirevanšavo! Ir ties tuo nesustojo: 3-ioje ir 4-oje partijose olandas turėjo inciatyvą, bet elgėsi geraširdiškai, tad A. Karpovas surasdavo gelbėjimosi kelius.
Penktojoje jau atrodė, kad A. Karpovui nepavyks pasprukti į lygiąsias – Janas su įkvėpimu atakavo visoje lentoje, o Anatolijus rodė išsisukinėjimo stebuklus.
Banga po bangos ritosi baltosios figūros į sudarkytą juodųjų karaliaus tvirtovę, bet vis tik A. Karpovas sugebėjo išgelbėti pustaškį ir lygų mačo rezultatą.
Į sekančią partiją J. Timanas atėjo sutrikęs, aiškiai nesuprasdamas, kaip jam žaisti, kad įveiktų varžovą ir A. Karpovas, tiesiogine ataka prieš karalių, pasiekė antrąją pergalę. Ir vėl išsiveržęs į priekį, pirmavo iki mačo pabaigos.
Istorija su išleistomis pergalėmis, negebėjimu susikaupti, J. Timanui pasikartojo ir 9-oje ir 10-oje partijose. Pastarojoje Janas, turėdamas puikią padėtį, tiesiog „prisišaukė“ sau pralaimėjimą. Mačo rezultatas tapo 3 :1 A. Karpovo naudai.
O prieš 11-ą partiją F. Kampomanesas pranešė dalyviams, kad Omanas nesurinko žadėtą prizinį fondą ir atsiėmė savo kandidatūrą. Mačas pakibo ore!
| Žaidėjas | 01 | 02 | 03 | 04 | 05 | 06 | 07 | 08 | 09 | 10 | 11 | 12 | 13 | 14 | 15 | 16 | 17 | 18 | 19 | 20 | 21 | Taškai |
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Anatolijus Karpovas | 1 | 0 | ½ | ½ | ½ | 1 | ½ | ½ | ½ | 1 | ½ | ½ | ½ | 1 | 1 | 1 | ½ | ½ | ½ | 0 | ½ | 12½ (+6,-2=13) |
| Janas Timanas | 0 | 1 | ½ | ½ | ½ | 0 | ½ | ½ | ½ | 0 | ½ | ½ | ½ | 0 | 0 | 0 | ½ | ½ | ½ | 1 | ½ | 8½ (+2,-6,=13) |
FIDE prezidentui pavyko surasti savo artimo draugo, Indonezijos finansų ministro Mohamedo Hasano, kuris 1970–1980 metais buvo FIDE vadovybėje, palaikymą. Mačo dalyviams teko šiek tiek sušvelninti finansinius reikalavimus, ir po trijų savaičių jie nuvyko į Džakartą, kur sužaidė likusias 10 partijų.
J. Timanas mačo pabaigoje aiškiai pavargo ir po to, kai A. Karpovas laimėjo 14 ir 16 partiją, „karūnos“ likimas buvo praktiškai nuspręstas. Paskutinis klausimas, į kurį liko atsakyti, ar sugebės A. Karpovas pasiekti G. Kasparovo pergalingą prieš N. Šortą rezultatą 12½ : 7½ ? Po 19-os partijos rezultatas buvo 12: 7 ir eilinę partiją A, Karpovas žaidė baltaisiais, bet per daug atsipalaidavo. „ Jei būčiau žaidęs juodaisiais, tai niekada nebūčiau pralaimėjęs“, po partijos aiškinosi A. Karpovas.
21-oje partijoje J. Timanas jau 19-ame ėjime buvo priverstas sutikti su lygiosiomis ir mačas pasibaigė 12½ : 8½ A. Karpovo naudai, kuris vėl tapo FIDE pasaulio čempionu.[4]
Po mačų
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Taip pasaulyje atsirado du šachmatų čempionai. G. Kasparovas išlaikė savo „istorinį“ titulą. Bet ką jis ruošėsi su juo daryti? N. Šortas labai greitai nuo PŠA veiklos pasitraukė ir G. Kasparovui teko pačiam naujojoje organizacijoje ieškoti rėmėjų, rūpintis pretendentų atranka. Šachmatų pasaulyje įsigalėjo dvivaldystė.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „1990 m. Manilos tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-07. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 4 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ „1991-1993 m. Kandidatų mačai“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-05-03. Nuoroda tikrinta 2020 m. liepos 4 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ „Pasaulio šachmatų čempionatas. Mačas Kasparovas - Šortas, 1993 m.“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2012-04-24. Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 29 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) - ↑ „Pasaulio šachmatų čempionatas. Mačas Karpovas - Timanas, 1993 m.“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2012-04-24. Nuoroda tikrinta 2020 m. birželio 29 d..
{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1993 m. pasaulio PŠA čempionato mačo Kasparovas – Šortas partijos
1993 m. pasaulio FIDE čempionato mačo Karpovas – Timanas partijos
| ||||||||||||||||||||||