Robert Hübner
| Robert Hübner | |
| Robertas Hiubneris, 1971 m. | |
| Pilnas vardas | Robertas Hiubneris |
|---|---|
| Šalis | |
| Gimė | 1948 m. lapkričio 6 d. Kelnas, Šiaurės Reinas-Vestfalija, Vokietija |
| Mirė | 2025 m. sausio 5 d. (76 metai) Kelnas, Šiaurės Reinas-Vestfalija, Vokietija |
| Titulas | Didmeistris (1971) |
| FIDE reitingas | 2593 (2013 m. gegužė) |
| Aukščiausias reitingas | 2640 (1981 m. liepa) |
Robertas Hiubneris (vok. Robert Hübner; 1948 m. lapkričio 6 d. – 2025 m. sausio 5 d.)[1] – Vokietijos šachmatų didmeistris (1971 m.). Filologijos mokslų daktaras.
Nuo 1970 iki 1990 m. Hiubneris buvo vienas iš stipriausiųjų pasaulio šachmatininkų.[2] 1981 m. liepą pagal reitingą buvo trečias pasaulyje.[3] Penkerius metus (1981–1986 m.) buvo geriausių pasaulio šachmatininkų dešimtuke.
Žaidė šešiuose tarpzoniniuose šachmatų turnyruose: 1970, 1973, 1976, 1979, 1990 ir 1993 m.
Keturis ciklus (1971 m., 1980 m., 1983/84 m. ir 1991/93 m.) dalyvavo Pasaulio čempionato kandidatų mačuose. 1980/81 m. pasiekė kandidatų mačų finalą.
Atstovaudamas nacionalinei komandai žaidė vienuolikoje šachmatų olimpiadų (1968–2000 m.) ir individualiai iškovojo du aukso medalius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vaikystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šachmatais žaisti išmokėti tėvas, kai jam buvo penkeri metai. Po ketverių metų įstojo į šachmatų klubą.[4]
Jaunystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sėkmė atėjo palaipsniui. 1961 m. Vakarų Vokietijos jaunių šachmatų čempionate buvo ketvirtas, o 1962 m. – trečias, 1963 – jau pirmas, keturiais taškais aplenkęs antrąją vietą užėmusį šachmatininką, 1964 m. dar kartą pirmas – net 4,5 taško aplenkęs antrąją vietą.[5] Pasaulio jaunimo čempionate 1965 m. buvo penktas, o 1967 m. – ketvirtas. 1967 m., būdamas 19-os, pasidalijo 1–2 vietomis Vakarų Vokietijos suaugusių čempionate.[6] 1969 m. tapo tarptautiniu meistru.
Atrankos į pasaulio čempionatą varžybos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]R. Hiubneris išgarsėjo dalyvaudamas pasaulio šachmatų čempionato varžybose.
Zoniniai ir tarpzoniniai turnyrai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]R. Hiubneris žaidė šešiuose tarpzoniniuose šachmatų turnyruose. Keturiuose pateko į tolesnį etapą – Kandidatų mačus. Pirmą kartą dalyvaudamas atrankinėse pasaulio šachmatų čempionato varžybose 1969 m. Atėnų zoniniame turnyre pasidalijo 2-3 vietas (12.5 iš 17)[7] ir pateko į Maljorkos Palmos tarpzoninį turnyrą.
1970 m. Maljorkos Palma
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žaisdamas 1970 m. Maljorkos Palmos tarpzoniniame turnyre netikėtai pasidalijo 2–4 vietas (15 iš 23)[8] (pirmas – R. Fišeris) ir pateko į 1971 m. kandidatų mačus bei tapo didmeistriu.[9]
1973 m. Leningradas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip praėjusio ciklo kandidatų mačų dalyvis iškart pateko į 1973 m. Leningrado tarpzoninį turnyrą. Deja, šis turnyras jam nepavyko: į 1974 m. kandidatų mačus pateko trys dalyviai (V.Korčnojus, A. Karpovas, R. Birnas), o jis užėmė penktą vietą todėl į 1974 m. Kandidatų mačus nepateko.[10]
1976 m. Bylis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po trejų metų tarpzoniniame turnyre Bylyje, kurį laimėjo B. Larsenas, antras – T. Petrosianas, trečias – L. Portišas, R. Hiubneriui pabaiga susiklostė dramatiškai: didžiąją turnyro dalį pirmavęs varžybose, priešpaskutiniame rate, turėdamas nedaug laiko, nepastebėjo, kaip galima keturiais šachais matuoti T. Petrosiano karalių, o vėliau šią partiją dar ir pralaimėjo.[11] Po tokios nesėkmės užbaigė varžybas, pustaškiu atsilikęs nuo 1–4 vietas užėmusių dalyvių bei užėmė septintą vietą. To nepakako, kad patektų į Kandidatų mačus.[12]
1979 m. Rio de Žaneiras
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1979 m. Rio de Žaneiro tarpzoniniame turnyre, surinkęs 11,5 taškų iš 17 galimų, kartu su Lajošu Portišu ir T. Petrosianu, pasidalijo 1–3 vietas ir pateko į 1980/81 m. kandidatų mačus.[13]
1990 m. Manila
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1990 m. Maniloje, šveicariškaja sistema vykusiame FIDE tarpzoniniame turnyre, surinko 8 taškus iš 13 (+4 -1 =8), pasidalijo 5–11 vietomis ir pateko į 1991/93 m. Kandidatų mačus.[14]
1993 m. Bylis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1993 m. paskutinį kartą žaisdamas Pasaulio čempionato FIDE tarpzoniame turnyre, kuris vyko Bylyje, naudojant šveicariškąją sistemą surinko septynis taškus iš 13-os, užėmė 31 vietą (73 dalyviai) ir tolesnį etapą nepateko.[15]
Kandidatų mačai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]R. Hiubneris žaidė keturių pasaulio šachmatų čempionatų ciklų Kandidatų mačuose, kuriuose bandė iškovoti teisę žaisti mačą su pasaulio čempionu.
1971 m. – pirmas bandymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1971 m. Kandidatų mačų ketvirfinalyje žaidė su T. Petrosianu. R. Hiubneris prieš mačą puolė į pesimizmą: „Neturiu jokių šansų mače su Petrosianu. ...jo stilius man nepatogus, Be to, žaidžiant mačus, Petrosianas turi didžiulę patirtį. Aš būčiau linkęs žaisti su Larsenu, Fišeriu, ar su kuo nors kitu“.[11]
Sevilijoje vykusiame ketvirtfinalio mače po 6 partijų buvo lygų (+0, -1, =6), bet pralaimėjęs septintąją partiją, R. Hiubneris kreipėsi į teisėjus: jis buvo nepatenkintas dėl per didelio gatvės triukšmo, kuris buvo girdimas žaidimo patalpoje. Jis siūlė perkelti žaidimą į mažiau triukšmingą patalpą. Teisėjams atsisakius, R. Hiubneris pasidavė ir pasitraukė iš mačo.[16]
1980 m. – antras bandymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1980/81 m. Kandidatų mačai jam buvo sėkmingiausi. 1980 m. kovo 16–balandžio 9 d. Bad Lauterberge vykusiame ketvirtfinalyje laimėjo mačą prieš A. Adorjaną – 5½:4½ (+2, -1, =7).[17]
Patekęs į kandidatų pusfinalį, 1980 m. rugpjūčio 1–25 d., Abano Termėje (Paduvos provincija) vykusiame mače, laimėjo prieš L. Portišą 6½:4½ (+2, -0, =9).[18]
1980 m. gruodžio 21 – 1981 m. sausio 8 d., Merane vykusiame finaliniame mače su Viktoru Korčnojumi po šešių ratų dar pirmavo 3½:2½, bet toliau ištiko nesėkmės: septintosios partijos pabaigoje, lyginėje padėtyje, pražiopsojo bokštą (nepastebėjo žirgo šakutės) ir tuoj pasidavė. Tai turėjo įtakos tolimesniam žaidimui – pralaimėjo ir aštuntąją partiją. Rezultatas tapo jo nenaudai 3½:4½ (+2, -3, =3). Šios dvi nesėkmės jį palaužė, tad nebaigęs žaisti devintos bei dešimtos atidėtų partijų, pasitraukė iš mačo.[19]
1983 m. – trečias bandymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaip 1980/81 m. Kandidatų mačų finalininkas iškart pateko į 1983/84 m. Kandidatų mačus. 1983 m. kovo–balandžio mėn., žaisdamas su V. Smyslovu Veldene prie Verterio ketvirtfinalio mačą, baigė lygiosiomis – 5:5 (+1, -1, =8).
Nugalėtojo išaiškinimui buvo paskirtos keturios papildomos partijos, kurios visos baigėsi lygiosiomis. Kas žengs į pusfinalį, pagal FIDE nuostatus buvo išspresta, panaudojus ruletę, kurios ridentas kamuoliukas pasirinko V. Smyslovą, tad R. Hiubneris į pusfinalį nepateko. Šis įvykis buvo plačiai diskutuojamas.[20] [21]
1991 m. – ketvirtas bandymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žaisdamas 1991 m. sausio–vasario mėn. Sarajeve 1991/93 m. Kandidatų mačų aštunfinalyje 2½:4½ pralaimėjo Janui Timanui.[22]
Tarptautinės komandinės varžybos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasaulio studentų komandiniai šachmatų čempionatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]R. Hiubneris keturis kartus atstovavo Vokietijai pasaulio studentų šachmatų komandiniuose čempionatuose, kur surinko 29 taškus iš 40 galimų (+24 =10 -6) 72.5 % ir laimėjo tris apdovanojimus: komandinį sidabro ir bronzos bei prie lentos - vieną aukso medalį:[23]
- Ibsas prie Dunojaus, 1968 m., 2-a lenta, 8/10 (+6 =4 -0), komandinė 2-a vieta (sidabro medalis); individualiai 1-a vieta (aukso medalis);[24]
Šachmatų olimpiados
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Robertas Hiubneris už Vokietijos rinktinę žaidė nuo 1968 iki 2000 m. vienuolikoje šachmatų olimpiadų, kuriose laimėjo: vieną komandinį sidabro medalį ir du aukso medalius už individualų žaidimą prie lentos. Iš viso olimpiadose sužaidė 122 partijas ir surinko 80½ taško (+48 =65 -9), 66 % galimų taškų. Atskirų olimpiadų rezultatai:
- Luganas, 1968 m., atsarginis, 8/12 (+5 =6 -1), komanda- 5 v. individualiai – 8 v.;
- Skopjė, 1972 m., 1-a lenta, 15/18 (+12 =6 -0), komanda- 5 v. individualiai – aukso medalis;
- Buenos Airės, 1978 m., 1-a lenta, 8/13 (+4 =8 -1), komanda- 4 v. individualiai – 14 v.;
- Liucerna, 1982 m., 1-a lenta, 7.5/12 (+5 =5 -2), komanda- 15 v. individualiai – 18 v.;
- Salonikai, 1984 m., 1-a lenta 6/9 (+4 =4 -1), komanda- 6 v. individualiai – 9 v.;
- Stambulas, 1990 m., 1-a lenta 7/10 (+4 =6 -0), komanda- 9 v. individualiai – 1 v. (aukso medalis) ir 5;
- Manila, 1992 m., 1-a lenta, 3.5/8 (+1 =5 -2), komanda- 13 v.;
- Maskva, 1994 m., 2-a lenta, 7/11 (+3 =8 -0), komanda- 16 v. individualiai – 20 v.;
- Jerevanas, 1996 m., 2-a lenta, 6.5/10 (+3 =7 -0), komanda- 10 v. individualiai – 10 v.;
- Elista, 1998 m., 4-a lenta, 5.5/8 (+4 =3 -1), komanda- 6 v. individualiai – 8 v.;
- Stambulas, 2000 m., 2-a lenta, 6,5/11 (+3 =7 -1), komanda- 2 v. (sidabro medalis individualiai – 27 v.[28]
Turnyrai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kitų tarptautinių varžybų nugalėtojas ir prizininkas: Oslas[29] ir Hiustonas[30] (1974) – 1-a vieta; Tilburgas (1977) – 3–6 v.[31] ,1978 – 3–5 v.,[32] 1984 – 2–5 v.,[33] 1985 – 1–3 vietos;[34] Miunchenas (1979, Atviras VFR čempionatas) – 1–4 v. [35]; Čikaga (1982) – 1-a vieta;[36] Bugoinas (1982) – 4–5 v.,[37] Bylis (1984)[38] ir Linaresas (1985) – 1-2 vietos;[39] Briuselis (1986) – 3–4 v.[40]
Mokslinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Greta šachmatų R. Hiubneris rimtai užsiiminėjo filologija, tapo vienu iš stambiausiu papirologijos, nagrinėjančios senovės egiptiečių rankraščius, specialistu. 1976 m. papirologijos srityje apgynė daktaro disertaciją.[41] Mokėjo užsienio kalbų, tarp jų senąją graikų kalbą. Mokslinių knygų apie papirologiją bendraautoris.[42] Parašė mokslinių straipsnių specialiuose žurnaluose.[43] [44]
Kitos varžybos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Atstovaudamas šachmatų klubą Zolingene 1976 m. iškovojo europinių klubinių komandų taurę. Atstovavo „Pasaulio“ komandai (1984 m.), kur prie 8 lentos sužaidė lygiosiomis mačą su didmeistriu J. Razuvajevu 2:2 (keturios lygiosios). [45]
Šachmatų kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Partijų pradžios
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dėl jo indėlio į partijų pradžių teoriją, vienas iš Nimcovičiaus gynybos variantų, pavadintas jo vardu – Hiubnerio variantu (E41): 1.d4 Žf6 2.c4 e6 3.Žc3 Rb4 4.e3 c5 5.Rd3 Žc6 6.Žf3 Rxc3+ 7. bxc d6.[46]
Žaidimo stilius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Robertas Hiubneris pasižymėjo subtiliu poziciniu žaidimu, sumaniu taktinių galimybių panaudojimu ir gerai išvystyta pavojaus nuojauta. [2]
Knygos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Parašė keletą knygų apie šachmatus.[47] [48] Taip pat įrašė kompaktinių diskų apie pasaulio čempionus A. Aliochiną ir R. Fišerį.[49] [50]
Vertinimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal Bilą Hartstoną: „Jo didelis reiklumas sau ir pesimizmas trukdė pasiekti aukščiausių aukštumų“.[51]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Schulz, André (2025-01-05). „Robert Hübner has passed away“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2025-01-06.
- ↑ 2,0 2,1 Шахматы. Энциклопедический словарь / Гл. ред. А. Карпов, M: Советская энциклопедия, 1990. С. 443. ISBN 5-85270-005-3.
- ↑ „1981 m. liepos mėn. FIDE reitingų reitingų sąrašas“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-07-21. Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „DM dr. Robertas Hiubneris“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-07-21. Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „Vokietijos jaunimo čempionatai nuo 1947 m.“ (vokiečių). Suarchyvuota iš originalo 2020-07-21. Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „Robertas Hiubneris ir Hansas Beseris laimi 1967 m. Vokietijos čempionatą“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-07-21. Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „Pasaulio čempionatas. 1969-1972 m. zoniniai. 1969 m. 3 Atėnai“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-07-21. Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1970 m. Maljorkos Palmos tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-06. Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „Robertas Hiubneris“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1973 m. Leningrado tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-06. Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ 11,0 11,1 Danny Kopec, Craig Pritchett. Chess World Title Contenders and Their Styles 2002. ISBN-10: 048642233X | ISBN-13: 9780486422336
- ↑ „Markas Vyksas. Pasaulio šachmatų čempionatas. 1976 m. Bylio tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-06. Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „1979 m. Rio de Žaneiro tarpzoninis turnyras“. Nuoroda tikrinta 2016-06-12.
- ↑ „1990 m. Manilos tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-07. Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „1993 m. Bylio tarpzoninis turnyras“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-06-07. Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „1971 m. Kandidatų mačų ketvirtfinalis. Petrosianas - Hiubneris“. Nuoroda tikrinta 2016-06-12.
- ↑ „Pasaulio čempionatas. 1980 m. Kandidatų ketvirtfinalio mačas tarp Hiubnerio ir Adorjano“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016-06-23.
- ↑ „Pasaulio čempionatas. 1980 m. Kandidatų pusfinalio mačas tarp Hiubnerio ir Portišo“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016-06-23.
- ↑ „Pasaulio čempionatas. 1980/81 m. Kandidatų finalo mačas tarp Hiubnerio ir Korčnojaus“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016-06-23.
- ↑ „R. Birnas. Ar burtai turėtų lemti mačo likimą“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016-06-23.
- ↑ „Pasaulio čempionatas. 1983 m. Kandidatų finalo mačas tarp Smyslovo ir Hiubnerio“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016-06-23.
- ↑ „1991 m. Timano - Hiubnerio kandidatų aštuntfinalio mačas Sarajeve“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016-06-30.
- ↑ „Pasaulio studentų komandinis šachmatų čempionatas. 1954-1977. Individuali statistika“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017-08-15.
- ↑ „15-asis pasaulio studentų komandinis šachmatų čempionatas. Ibsas 1968 m. Individuali statistika“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017-08-15.
- ↑ „16-asis pasaulio studentų komandinis šachmatų čempionatas. Drezdenas 1968 m. Individuali statistika“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017-08-15.
- ↑ „19-asis pasaulio studentų komandinis šachmatų čempionatas. Gracas 1972 m. Individuali statistika“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017-08-15.
- ↑ „20-asis pasaulio studentų komandinis šachmatų čempionatas. Tysaidas 1974 m. Individuali statistika“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017-08-15.
- ↑ „Robertas Hiubneris vyrų šachmatų olimpiadose“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2017-08-15.
- ↑ „1974 m. Oslo turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „1974 m. Hiustono turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „1977 m. Tilburgo turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „1978 m. Tilburgo turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „1984 m. Tilburgo turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „1985 m. Tilburgo turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-21.
- ↑ „1979 m. turnyras Miunchene“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-22.
- ↑ „1982 m. Čikagos turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-22.
- ↑ „1982 m. Bugoino turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-22.
- ↑ „1984 m. Bylio turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-22.
- ↑ „1985 m. Linareso turnyras“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016-06-24.
- ↑ „1986 m. OHRA-A turnyras Briuselyje“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-22.
- ↑ „Bill Wall. Šachmatais žaidžiantys daktarai“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2020-07-19. Nuoroda tikrinta 2020-07-22.
- ↑ Kölner Papyri: (P. Köln) / bearb. von Bärbel Kramer u. Robert Hübner. Opladen : Westdeutscher Verlag, 1976.
- ↑ Four Oxyrhynchos Papyri. Zeitschrift für Papyrologie und Epigraphik (ZPE).30 (1978) 195.
- ↑ „Autoriai, straipsnių pavadinimai (1967-1990) (sąrašas)“ (PDF) (vokiečių). Nuoroda tikrinta 2020-07-20.
- ↑ „1984 m. SSRS ir likusio pasaulio šachmatų mačas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016-06-24.
- ↑ „Debiutai. Nimcovičiaus gynyba: Hiubnerio variantas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-07-22.
- ↑ Der Weltmeisterschaftskampf Lasker – Steinitz 1894 und weitere Zweikämpfe Laskers Hübner, Robert. – Berlin-Charlottenburg : Ed. Marco, 2008, 1. Aufl.
- ↑ Twenty-five annotated games Hübner, Robert. – Berlin : Ed. Marco, Verl. Arno Nickel, 1996
- ↑ Weltmeister Aljechin [Elektronische Ressource] Hamburg : ChessBase, [1998?]
- ↑ Weltmeister Fischer [Elektronische Ressource] Hamburg : ChessBase, 2003
- ↑ Hartston, William (1996). The Guinness Book of Chess Grandmasters. Guinness Publishing Ltd. p. 200. ISBN 0-85112-554-9.