1889 m. pasaulio šachmatų čempionatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

1889 m. pasaulio šachmatų čempionatas tai 1889 m. sausio 20 – vasario 24 d. Havanoje vykęs 20-ies partijų mačas tarp Vilhelmo Šteinico ir Michailo Čigorino. Sąlygos: mačą laimi tas, kas surenka daugiau taškų. Vilhelmas Šteinicas nesunkiai laimėjo mačą 10½ : 6½ (+10 -6 =1) ir išlaikė pasaulio čempiono titulą.[1]

Mačas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Finansinis fondas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingai nuo mačo su J. Cukertortu varžovams savo indelio į finansinį fondą nereikėjo įnešti. Bet kubiečiai į fondą už abu žaidėjus pervedė rekordiškai mažą sumą – tik 1150 JAV dolerių.

Čempionas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1888 m. Havanos šachmatų klubas, su kuriuo V. Šteinicas palaikė gerus santykius, pasiūlė jam, pasirinkus sau vertą varžovą, sužaisti Kuboje pasaulio šachmatų čempionato mačą. V. Šteinicas daug nesvarstęs galimu pretendentu įvardijo M. Čigoriną ir tuo patvirtino jam būdingą principingumą, pasirenkant kovai dėl „karūnos“ varžovus.

Negana to, kad Rusijos čempionas buvo jam ypač neparankus varžovas: laimėjo partiją prieš jį 1882 m. Vienoje ir abi – 1883 m. Londone. Dar nemaloniau – M. Čigorinas nepalaikydavo čempiono idėjų: kritikuodavo jo pozicinio žaidimo teoriją. Kaip ir J. Cukertortas, pasirinktasis pretendentas buvo kombinacijų dainius, o V. Šteinico manymu ir „Praktinio žaidimo genijumi, manančiu, kad turi privilegiją, kiekvienu patogiu momentu, mesti iššūkį šiuolaikiniams žaidimo principams“.

Vilhelmas norėjo ne tik išlaikyti titulą, bet ir dar kartą įrodyti savo žaidimo metodų pranašumą.

Per du praėjusius metus nuo mačo su J. Cukertortu čempionui. nebuvo daug galimybių įrodyti savo jėgą – turnyrų praktiškai nebuvo. Savo požiūrį į šachmatų žaidimo principus jis galėjo aiškinti nebent „ Tarptauniame šachmatų žurnale“.

O M. Čigorinas buvo Peterburgo „Šachmatų lapelis“ redaktorius. Žurnale jis į šipulius daužydavo V. Šteinico „pozicinius principus“, kritikuodavo čempioną už per didelį dogmatiškumą, bei gėrėdavosi kombinacijų grožiu. Taip, kad V. Šteinico pasirinkimas nebuvo atsitiktinis.

Pretendentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

M. Čigorinas gimė 1850 m. spalio 31 d. Peterburge. Su šachmatais susipažino, kai jam buvo 16 metų, o rimtai susižavėjo žaidimu, kai buvo 24. Po kurio laiko, dėl jų jis metė ir valstybinę tarnybą. Tam 1975 m. lemiamos įtakos turėjo susitikimas prie šachmatų lentos su Šimonu Vinaveriu.

Nuo to laiko M. Čigorinas pradėjo išsamiai studijuoti šio žaidimo teoriją. 1879 m. papildomame mače laimėjęs prieš S. Alapiną tapo stambiausio Rusijoje šachmatų turnyro nugalėtoju. O po to laimėjo mačus prieš to meto geriausius sostinės meistrus.

M. Čigorinas buvo savamokslis. Jis greitai susižavėjo kombinacijomis, tapo tikru gambitų „karaliumi“. Apie jį J. Cukertortas, po 1881 m. Berlyno turnyro, kur M. Čigorinas daugelio nustebimui pasidalijo su Š. Vinaveriu 3-4 vietas, rašė: „Jo kombinacijos labai išradingos ir gilios. Jis vienu šuoliu įsiveržė į tarptautinių meistrų gretas!“. Michailas savo jėgą patvirtino ir 1883 m. Londone užėmęs 4-ą vietą ir praleidęs į priekį tik J. Cukertortą, V. Šteinicą ir J. Blekberną.

Sudėtingose, dinamiškose pozicijose M. Čigorinas buvo geresnis už daugumą to laikotarpio žaidėjų, be to, subtiliai jautė inciatyvą ir nebijojo aukoti figūras. „M. Čigorino fenomenas“ buvo tame, kad jis galėdavo sužaisti įdomiau, ryškiau ir stipriau už varžovus, bet eilės pozicijų nepatikimas vertinimas, taip pat dažnos grubios klaidos, mažindavo jo kūrybinių galių įtaką galutiniams rezultatams .

XIX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pabaigoje visuomenės nuomonė apie M. Čigoriną nebuvo ypatingai aukšta, tačiau V. Šteinico autoritetinga nuomonė reiškė nemažai.

Varžovų galimybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Netikėtas“ pasaulio čempiono pasirinkimas, lėmė tai, kad šio maču nebuvo labai domimasi. Havanos šachmatų klubui reklamos nereikėjo, tad mačas tapo jų „vidaus reikalu“. V. Šteinicas buvo laikomas favoritu, bet ir M. Čigoriną sutiko ir išlydėjo iškilmingai.

Mačo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Norint nugalėti 20–ies partijų mače, reikėjo surinkti daugumą taškų. Laiko kontrolė: 15-ai ėjimų viena valanda.

Mačo eigoje vyko ypatingai bekompromisinė kova: M. Čigorinas, laimėjęs 1-ąją partiją, po 7-osios dar buvo priekyje, bet po to patyrė tris nesėkmes iš eilės, po to atsilošė – dvi. Po 13-os partijos V. Šteinicas pirmavo tik 7 : 6, bet po to – pretendento trijų nesėkmių serija ir kova dėl titulo faktiškai buvo baigta.

Vieta Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 Taškai
01 Vilhelmas Šteinicas 0 1 0 1 1 0 0 1 1 1 0 1 0 1 1 1 ½ 10½ (+10 -6 =1)
02 Michailas Čigorinas 1 0 1 0 0 1 1 0 0 0 1 0 1 0 0 0 ½ (+6 -10 =1)

M. Čigorinas nesėkmingai žaidė mačo pabaigą, grubiai klysdamas geresnėse ir net laimėtinose pozicijose, pralaimėjo iš eilės dar tris partijas. Matyt pretendentas neatlaikė kovos įtampos.

Šis mačas galėjo įeiti į istoriją, kuriame būtų nebuvę nei vienų lygiųjų. Deja taip neatsitiko, nes 17-oje partijoje, po atkaklios kovos 70 ėjime buvo užfiksuotos vienintelės lygiosios, užtikrinusios V. Šteinico pergalę mače.

Išskirti lemiamą partiją sudėtinga. Vis tik svarbiausią reikšmę rezultatui tur būt turėjo skirtingas požiūris į pozicinius kovos metodus, bei debiutų pasirinkimas.[2]

Po mačo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čempiono laimėtą antrąjį mačą šachmatų visuomenė sutiko visai abejingai: jai visai neimponavo atsargus, varžovo klaidos lūkuriuojantis, čempiono žaidimo stilius ir jo atkaklus savo „pozicinių metodų“ protegavimas. Laikraščiai rašė: „M Čigorinas padarė viską ką galėjo, bet to nepakako, kad išverstų iš „sosto“ V. Šteinicą“.

Kaip po mačo rašė Vilhelmas:

„Tai buvo mačas tarp seno naujosios mokyklos meistro ir jauno senosios mokyklos meistro. Nežiūrint į meistro amžių, naujoji mokykla nugalėjo. Kai senosios mokyklos jaunasis meistras aukojo pėstininkus ir figūras, senasis naujosios mokyklos meistras darė daugiau – jis aukojo atskiras partijas, įrodinėdamas sveikų pozicinių principų panaudojimo naudą“.

Šių V. Šteinico žodžių teisingumą patvirtino laikas.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 386. – ISBN 5-85270-005-3
  2. В.Н. Панов. Михаил Иванович Чигорин. – М. : Физкультура и спорт, 1963. –72 C.
  3. „Pasaulio šachmatų čempionatas. Šteinicas - Čigorinas“ (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2012-05-01. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugsėjo 29 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]