Profesionalių šachmatų asociacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Profesionalių šachmatų asociacija (PŠA), egzistavusi 19931996 m., buvo konkuruojanti su FIDE šachmatų organizacija. Ją įkūrė 1993 m. Garis Kasparovas ir Naidželas Šortas. Jos paskirtis – pasaulio šachmatų čempionatų organizavimas ne FIDE jurisdikcijoje bei komercinių šachmatų turnyrų organizavimas.

Profesionalių šachmatų asociacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsiradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1993 m. N. Šortas laimėjo kandidatų mačus ir tapo pretendentu žaisti pasaulio čempionato mačą su G. Kasparovu.

Pagal FIDE taisykles galutinis sprendimas dėl mačo vietos iš pateiktų pasiūlymų priklauso trims subjektams – FIDE, pasaulio čempionui (Kasparovui) ir pretendentui (Šortui), kurie kartu ir turi nuspręsti, kur bus rengiamas mačas. G. Kasparovo ir N.Šorto nuomone, FIDE prezidentas Florencijus Kampomanesas pažeidė šią taisyklę, paskelbdamas, kad iš pasiūlytų žaidimui vietų parinktas Mančesteris. Beto, FIDE gaudavo 25 % į pasaulio čempionato prizinį fondą įplaukusių pajamų. 1993 m. vasario 26 d., Linareso turnyro metu abu pasaulio čempionato mačo dalyviai paskelbė bendrą pranešimą, kad mačą dėl pasaulio čempiono vardo žais ne FIDE rėmuose.[1]G. Kasparovas ir N. Šortas įkūrė PŠA ir paskyrė Bobą Raisą (Bob Rice) organizacijos pirmininku. 1993 m. spalio mėn, jie žaidė remiami ką tik įkurtos organizacijos (PŠA) pasaulio čempionato mačą. Mačas vyko Londone, jį finansiškai rėmė „The Times“ laikraštis. G. Kasparovas laimėjo dideliu skirtumu 12½ : 7½[2] ir tapo PŠA pasaulio šachmatų čempionu.

FIDE atsakas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

FIDE atėmė iš G. Kasparovo pasaulio čempiono titulą ir vietoj įvykusio mačo surengė kitą mačą tarp Anatolijaus Karpovo Ir Jano Timano. Abu juos N. Šortas buvo nugalėjęs kandidatų mačuose: A. Karpovą – finale, o J. Timaną pusfinalyje. A. Karpovas laimėjo mačą prieš J. Timaną ir tapo FIDE pasaulio čempionu. Pirmą kartą šachmatų istorijoje buvo du pasaulio čempionai: FIDE pasaulio čempionas – A. Karpovas ir PŠA pasaulio čempionas – G. Kasparovas.

PŠA turnyrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1994 m. vasario mėn. „Intel“ praneša remianti PŠA. 1994 m. PŠA surengia „Intel“ Didžiojo prizo turnyrus (Maskva, Niujorkas, Linaresas ir Paryžius) 1995 m. surengia antrą seriją „Intel“ Didžiojo prizo turnyrų: (Maskvoje, Niujorke, Londone, Paryžiuje).[3] Be „Intel“ pagalbos 1995 m. PŠA surengė tris stambius turnyrus: M. Talio atminimo turnyras Rygoje, turnyras Novgorode – abu laimėjo G. Kasparovas ir turnyrą Horgene, kur pirmas dvi vietas užėmė Vladimiras Kramnikas ir Vasilijus Ivančiukas.[4]

1995 m. pasaulio čempionatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1993–1995 m., pagal tokį pat modelį, kaip ir FIDE, PŠA surengė tarpzoninį turnyrą ir kandidatų mačus. FIDE taip pat vykdė savo pretendento atranką, kuriame dalyvavo nemažai šachmatininkų žaidusių ir PŠA vykdytoje atrankoje. PŠA kandidatų mačus laimėjo Višvanatanas Anandas. Po to G. Kasparovas gynė PŠA Pasaulio čempiono titulą prieš V. Anandą mače, kuris prasidėjo 1995 m. rugsėjo 11 d. Niujorke. 20 partijų mače G. Kasparovas nugalėjo anksčiau laiko V. Anandą 10½ : 7½.

Bandymas taikytis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

G. Kasparovas vėliau teigė bandęs taikytis su FIDE:

„1994 m. pabaigoje, po daugelio svarstymų tarp FIDE ir PŠA buvo pasirašyta bendradarbiavimo deklaracija, kuri numatė susijungimo mačą tarp dviejų ateinančių paralelinių pasaulio čempionato ciklų nugalėtojų. Finale aš PŠA cikle 1995 m. nugalėjau V. Anandą, o A. Karpovas FIDE cikle – 1996 m. G. Kamskį. Tačiau mūsų 6-asis mačas taip ir neįvyko. Superturnyre Las Palme (1996 m. gruodis) užėmiau 1-ąją vietą, o A. Karpovas – pasidalijo paskutinę vietą ir nustojo būti vertinamas, kaip realus pretendentas į „karūną“ – rėmėjai nustojo domėjęsi maču…“[5]

Žlugimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egzistuoja kelios nuomonės dėl „Intel“ pasitraukimo iš rėmėjų gretų:

  • pirma – pagrindinis PŠA rėmėjas „Intel“ bendrovė 1996 m. nutraukė paramą už tai, kad G. Kasparovas metų pradžioje žaidė su bendrovės pagrindinio varžovo „IBM“ superkompiuteriu „Deep Blue“, kas pakėlė „IBM“ reputaciją;
  • antra, paneigianti pirmąją – G. Kasparovo:

1995 m. lapkričio pabaigoje buvau Londone, Rod Aleksanderio bendrovėje, kur mums paskambino iš Intel Europa skyriaus. „Intel Europa“ Vokietijoje rėmė mūsų idėjas, bet apie tai jie pranešė savo „Intel“ valdybai. Valdyba atmetė rėmimo pasiūlymus. Mes buvo prašę remti dar dvejus metus ir Intel Europa pritarė, bet Valdyba atmetė. Tai buvo 1995 m. lapkričio pabaigoje ir aš vos nenumiriau sužinojęs šias naujienas…

Kodėl? Kaip vokiečiai mums neoficialiai sakė, kad juos pasiekė prastos žinios: kad šachmatuose vyksta kova, be pabaigos – vidiniai karai, ir kad PŠA nesugebėjo sukurti vidinės administracinės struktūros… Na, aš pridariau klaidų, bet faktas yra tai, kad „Intel“ sustabdė rėmimą – dėl nepakankamos paramos ir vienybės šachmatų pasaulyje… Deep Blue mačas buvo organizuotas netrukus, niekam nebuvo paslaptis dėl jo organizavimo. „IBM“ nebuvo įtraukta – „ACM“ buvo organizatorius…“[6]

1996 m. sausio mėn. G. Kasparovas praneša, kad kontraktas su „Intel“ baigėsi: „Man jau nusibodo būti „Intel“ vergu, kitų žaidėjų naudai. Vasarį aš ruošiuosi žaisti mačą su Deep Blue Filadelfijoje“. G. Kasparovas laimėjo šį 6-ių partijų mačą.[3]

Po pagrindinio rėmėjo „Intel“ pasitraukimo PŠA netrukus susilpnėjo. G. Kasparovui trūko lėšų tinkamai organizuoti pretendento atrankos ciklą. Tad mačai dėl pasaulio čempiono toliau nevyko. Galų gale, 2000 m. G. Kasparovas, pats pasirinkęs pretendentu Vladimirą Kramniką, žaidė su juo 2000 m. PŠA pasaulio čempionato mačą. Finansiškai šį mačą rėmė „Braingames“ bendrovė. V. Kramnikas nugalėjo ir tapo pasaulio čempionu.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai V. Kramnikas gynė savo vardą 2004 m. pasaulio šachmatų čempionate, jis čempionatą pavadino „Klasikiniu“, norėdamas pažymėti, kad jo titulas tęsia ankstesnes tradicijas, kai pretendentas tapdavo pasaulio čempionu, įveikęs mače iki tol buvusį čempioną. Kadangi tai tas pat, kaip ir G. Kasparovo PŠA pasaulio čempiono titulas, PŠA titulas kartais vadinamas „Klasikiniu“.

PŠA sukeltas šachmatų pasaulyje skilimas, pasibaigė 2006 m. – per susivienijimo mačą, tarp V. Kramniko ir 2005 m. FIDE pasaulio čempiono Veselino Topalovo, kurį laimėjo V. Kramnikas. Taip baigėsi 13 metų trukęs pasaulio šachmatų visuomenės susiskaldymas į dvi konfrontuojančias stovyklas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Линдер И. М., Линдер В. И. Гарри Каспаров. Жизнь и игра. – М.: АСТ, 2009. – С. 249. – 512 с. – ISBN 978-5-17-057379-0
  2. „1993 m. Kasparovo - Šorto mačas Londone“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2016 m. rugpjūčio 2 d..
  3. 3,0 3,1 „Markas Vyksas. FIDE ir PŠA konfrontavimo chronologija“. Suarchyvuota iš originalo 2000-01-30. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 20 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  4. Линдер И. М., Линдер В. И. Гарри Каспаров. Жизнь и игра. – М.: АСТ, 2009. – С. 337. – 512 с. – ISBN 978-5-17-057379-0
  5. Каспаров, Г. К. Великое противостояние. Мои поединки с Анатолем Карповым 1988–2009 / Г. К. Каспаров в сотруд. с Д. Г. Плисецким, – М.: РИПОЛ Классик, 2010. – Т. 3. – с 4. – ISBN 978-5-386-02491-8
  6. „Garis Kasparovas. Profesionalių šachmatų istorija“. Suarchyvuota iš originalo 2013-11-11. Nuoroda tikrinta 2020 m. rugpjūčio 20 d..{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]