Vilniaus universitetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Vilniaus Universitetas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vilniaus universitetas
Vulogo.svg
lot. Universitas Vilnensis
Šūkis Hinc itur ad astra
Įkurtas 1579 m. balandžio 1 d.
Tipas Valstybinis
Rektorius Jūras Banys
Fakultetai 14
Darbuotojų 3761 (2013 m.)[1]
Studentų 21596­ (2013 m.)[1]
Doktorantai 793 (2013 m.)[1]
Vieta Vilnius, Lietuva
Svetainė www.vu.lt

Vilniaus universitetas (VU) – seniausias ir didžiausias Lietuvos universitetas, įkurtas 1579 m. Senamiestyje esančiame centrinių rūmų komplekso ansambliui priklauso ir Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia.

2009 m. universitetas įvertintas geriausiu universitetu Lietuvoje ir 549-u pasaulyje.[2]

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Fakultetai[taisyti | redaguoti kodą]

Vilniaus universiteto pastatas Saulėtekyje. Čia yra įsikūrę Vilniaus universiteto ekonomikos, fizikos, komunikacijos ir teisės fakultetai, informacinių technologijų taikymo centras bei medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas.
Kauno humanitarinis fakultetas
Astronomijos observatorija
Pučiamųjų orkestras „Oktava“

Institutai[taisyti | redaguoti kodą]

Kiti padaliniai[taisyti | redaguoti kodą]

Universiteto kiemeliai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus universiteto kiemeliai.
Universiteto centriniai rūmai Lietuvos banko 100 litų banknote

Pagrindiniame universiteto rūmų ansamblyje yra 13 kiemelių. Iš jų didžiausi ir svarbiausi yra 4: Didysis (P. Skargos), M. K. Sarbievijaus, Bibliotekos ir seniausias – Observatorijos.

Didysis kiemas[taisyti | redaguoti kodą]

Kiemas taip pat dar vadinamas pirmojo rektoriaus Petro Skargos vardu. Kiemą sudaro skirtingų laikotarpių pastatai, barokinės erdvės suvienyti į dinamišką erdvę. 1579 metais šiaurinio korpuso fasade buvo atidengta paminklinė lenta su įrašu: Academia et Universitas Societatis Jesu Erecta anno 1580 (lot. Jėzuitų draugijos akademija ir universitetas įkurti 1580 metais). Pietiniame kiemelio sparne yra akademinio teatro salė bei naujosios barokinės aulos dalis, šalia yra M. Šulco 1810 metais perstatytas klasicistinis aulos (Kolonų salės) fasadas, kurio nišose stovi stilizuotų studentų skulptūros, taip pat Šv. Jonų bažnyčios fasadas ir varpinė, kuri yra aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas (68 m.). Didžiojo kiemo galerijose įamžinti universiteto mecenatai, steigėjai, įžymūs mokslininkai. Spalvotose fasadų piliastrų freskose – universiteto herbas, vyskupo V. Protasevičiaus, karvedžio Chodkevičiaus, karalių Augusto II Stipriojo ir Stanislovo Augusto Poniatovskio portretai.

M. K. Sarbievijaus kiemas[taisyti | redaguoti kodą]

Kiemelio korpusai dabar yra restauruoti ir priklauso Filologijos fakultetui. Prie vakarinio kiemelio sparno, virš vartų yra balto marmuro paminklinė lenta poetui M. K. Sarbievijui. Pro pietinį sparną galima pereiti į Didįjį kiemą, aukštyn kylančiais granito laiptais. Virš praėjimo yra V. Kudirkos „Varpo“ šimtmečiui skirtas paminklas. Pats pietinis sparnas turi masyvius dviejų aukštų kontroforsus su nišomis. Vakariniame korpuse stovi trijų aukštų bibliotekos pastatas, visus aukštus sutvirtina masyvūs klasicistiniai kontroforsai.

Bibliotekos kiemas[taisyti | redaguoti kodą]

Kiemo rytinėje dalyje iškilęs vienas seniausių VU pastatų ansamblio statinių – trijų aukštų bibliotekos fasadas, ju centre yra paminklinės bronzinės bibliotekos durys, skirtos pirmosios lietuviškos knygos 450-sioms metinėms, piečiau yra Astronomijos observatorijos sparnas – seniausias ansamblio pastatas, tarp jo 4 Rokoko stiliaus aukšto langų freskų ir stiuko technikomis pavaizduoti piliastrai su matematiniais ir astronominiais prietaisais (piliastrų autorius – Ignotas Egenfelderis, 1772 m.). Pagal S. Norembskio projektą 1938 metais pietiniame korpuse buvo iškirstos trys arkos, 1964 metais ten pastatyta K. Bogdano sukurta K. Donelaičio skulptūra. Ant šiaurinio korpuso yra paminklinė lenta ukrainiečių poetui T. Ševčenkai. Čia įsikūręs Istorijos fakultetas. Kiemas sujungtas su M. K. Sarbievijaus ir M. Daukšos kiemu, vakarinėje dalyje – LR Prezidentūra.

Observatorijos kiemas[taisyti | redaguoti kodą]

Tai seniausia universiteto architektūrinio ansamblio dalis. Kieme dominuoja senoji Astronomijos observatorija su klasicistiniu priestatu, kuris turi du laibus bokštelius, skirtus astronominiams stebėjimams, ir stiprią smiltainio sieną dienovidiniam kvadrantui pritvirtinti. Sienos viršuje – romėnų poeto Vergilijaus žodžiai apie astronomiją, žemiau parašyta: Haec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra (sen. lot. – Šis namas yra Uranijos, eikit šalin niekingi rūpesčiai! Čia paniekinama menka Žemė, iš čia kylama į žvaigždes). Dar kiek žemiau yra paminklinė lenta Edukacinės komisijos ir 1773 m. švietimo reformos 150 metų sukakčiai pažymėti. Pastatą ties trečiuoju aukštu puošia dorėninio orderio frizas su zodiako ženklais metopuose. Vakarinio sparno sienoje įmūryta paminklinė lenta VU rektoriui M. Počobutui.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Atminimo lenta šv. Jonų baznyčioje, skirta LDK Vyriausiajai Mokyklai (taip vadinosi tada Universitetas) atminti.
Didysis universiteto kiemas, XIX a. vidurys.
Universitetas XIX a.
Lietuvos atgimimui pažymėti skirtas simbolinis varpas, 1989 m.

Abiejų Tautų Respublika ir Rusijos imperija[taisyti | redaguoti kodą]

Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakviečia Jėzuitų ordiną kovoti prieš reformaciją. Pirmieji jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 metais ir 1570 m. liepos 17 d. įkūrė pirmą kolegiją LDK ir biblioteką, kuri vėliau tapo Vilniaus universiteto biblioteka.

1577 m. gautas popiežiaus Grigaliaus XIII pritarimas kolegiją pertvarkyti į universitetą.

1578 m. liepos 7 d. Steponas Batoras Lvove paskelbė pirmąją preliminarią privilegiją, suteikiančią kolegijai tokias teises, kokias turėjo universitetai ir akademijos, tačiau be LDK antspaudo ši privilegija negaliojo (antspaudu disponavo LDK kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, kalvinistas).

1579 m. balandžio 1 d. Didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria kolegija pertvarkoma į universitetą. Šios privilegijos nepatvirtino LDK kancleris, tačiau Steponas Batoras sugebėjo priversti kalvinistą vicekanclerį Eustachijų Valavičių antspauduoti dokumentą, taigi ši privilegija įgavo teisinę galią. Tų pačių metų spalio 30 popiežius Grigalius XIII išleido tai patvirtinančią bulę.

1641 m. ATR valdovas Vladislovas Vaza suteikė Vilniaus universitetui privilegiją įsteigti teisės mokslų ir medicinos fakultetus; įsteigtas Teisės fakultetas.

1753 m. – įsteigiama observatorija, kuriai vadovauja Tomas Žebrauskas. 1781 m. – Vilniaus universitete įsteigtas Medicinos fakultetas.

1783 m. – Vilniaus universitetas pervadintas Lietuvos Kunigaikštijos vyriausiąja mokykla – Schola Princeps Magni Ducatus Lituaniae.

1795 m. – po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo Vilnius atitenka Carinei Rusijai (su visu universitetu).

1823 m. – ištremiami pogrindinėms organizacijoms priklausantys studentai (filaretai, filomatai), atleisti Lietuvos ir Lenkijos istoriją dėstę dėstytojai.

1831 m. – studentai masiškai dalyvauja sukilime.

1832 m. gegužės 13 d. – caro Nikolajaus I dekretu universitetas uždaromas.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje nuolat buvo keliamas aukštosios mokyklos atgaivinimo Vilniuje klausimas, tačiau rusų valdžia nesiryžo jos įkurti ir Lietuvos jaunuomenė buvo verčiama ieškoti aukštojo mokslo Carinės Rusijos universitetuose.

Po 1918 m.[taisyti | redaguoti kodą]

Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. priėmė Vilniaus universiteto, kuris turėjo susidėti iš keturių fakultetų (teologijos, socialinių mokslų, medicinos ir gamtos bei matematikos), statutą. 1919 m. Vilnių užėmę lenkai rudenį atidarė savo universitetą. 1939 m. Vokietijai užpuolus Lenkiją universitetas uždarytas. TSRS okupavus Vilniaus kraštą ir grąžinus Lietuvai, pirmą kartą dėstytas lietuvių kalbos kursas. 1941 m. Vilnių užėmus Vokietijai žydai, rusai ir dalis lenkų išbraukiami iš universiteto studentų sąrašų. 1943 m. kovo 3-17 d. vokiečių kariai nusiaubė universitetą.

TSRS vėl okupavus Lietuvą (1944 m.) universitetas pervadintas Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu. Vėliau Vilniaus universitetas buvo apdovanotas Darbo Raudonosios vėliavos (1971 m.) ir Tautų draugystės (1979 m., 400 metų jubiliejaus proga) ordinais. Po to universitetas oficialiai vadinosi Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybinis Vinco Kapsuko universitetas. 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, o universitetas – autonomiją ir vardą.

Rektoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Vilniaus universiteto rektoriai.

2002-2012 m. Vilniaus universiteto rektorius buvo Benediktas Juodka. Nuo 2012 m. rektoriaus pareigas eina Jūras Banys.

Studentai[taisyti | redaguoti kodą]

Filologijos fakulteto studentai švenčia 2009 m. rugsėjo 1 d.

Vilniaus universiteto studentai dažnai yra aktyvūs, jiems atstovauja įvairios organizacijos. Be studentų atstovybių, kurios yra atskiruose fakultetuose ir sudaro bendrą VU studentų atstovybę, yra ir kitų organizacijų, mokslinių bendrijų, įvairių tarptautinių organizacijų vietos padalinių. Visos šios organizacijos ir pavieniai studentai organizuoja arba prisideda prie įvairių renginių organizavimo. Šie renginiai kai kada paliečia ne vien studentų, bet ir viso Vilniaus gyvenimą – pavyzdžiui, Fiziko diena (FiDi), kuomet fizikos studentai su dienos simboliu – dirbtiniu dinozauru – žygiuoja per miestą. Savo fakulteto dienas su atitinkamomis tradicijomis rengia ir įvairių kitų fakultetų studentai. Egzistuoja ir kiti tiesiogiai su studijomis nesusiję renginiai, pvz., intelektualus komandinis žaidimas Protmušis, universiteto debatų klubo rengiami debatai, VU teatro spektakliai ir kita.

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Vilniaus universitetas: Faktai ir skaičiai. Nuoroda tikrinta 2011-04-05.
  2. Geriausi Lietuvos universitetai pagal webometrics.info TopTen.lt

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Vilniaus universitetas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka