Zenonas Butkus

Zenonas Butkus
Gimė	1951 m. spalio 7 d. Augzeliai, Skuodo raj.
Veikla	Istorikas, pedagogas
Pareigos	1993–2001 m. Istorijos fakulteto prodekanas; profesorius (2002 m.); 2002–12 m. dekanas; 2007–17 m. Naujosios istorijos katedros vedėjas; Nuo 2008 m. Vilniaus universiteto Senato narys - iki dabar
Išsilavinimas	Vilniaus Universitetas
Alma mater	1979 m. Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai
Latvijos Trijų žvaigždžių 4 laipsnio ordinas (2001).

Zenonas Butkus (g. 1951 m. spalio 7 d. Augzeliai, Skuodo raj.) – Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros profesorius.

Biografija

1973 m. baigė Ylakių vidurinę mokyklą.

1979 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo istorijos kvalifikacijos laipsnį ir visuomenės mokslų dėstytojo specialybę .

1989 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Lietuvos–Latvijos santykiai ir jų sąsajos su didžiųjų valstybių politika (1919–1929 m.)“.

1993 m. sausio 1 d. išleido monografiją „Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais“.

1993 m. kovo 5 d. nostrifikuotas humanitarinių mokslų daktaras, istorijos mokslų kandidatas.

1993 m. tapo docentu ir 1993–2002 m. ėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas. 2002 m. išrinktas Vilniaus universiteto profesoriumi, o 2002 m. lapkričio 15 d. Istorijos fakulteto taryba išrinko dekanu. 2007 m. perrinktas antrai dekano kadencijai ir juo išbuvo visą kadenciją (iki 2012 m. gruodžio mėn.). Nuo 2007 m. – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vedėjas.

Nuo 2008 m. – Vilniaus universiteto senato narys.

2008 m. sausio 15 d. atlikta habilitacijos procedūra tema „Vokietijos ir Sovietų Sąjungos diplomatijos poveikis Baltijos valstybių užsienio bei vidaus politikai 1920–1940 metais“.

Mokslinė veikla

Zenonas Butkus tiria XX a. Baltijos šalių tarptautinę padėtį ir užsienio politiką, diplomatijos istoriją, istoriografiją. Taip pat, atliko istorinių dokumentų paieškas ir tyrimus Austrijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Rusijos, Švedijos ir Vokietijos archyvuose.

Mokslinių tyrimų projektai, kuriuose dalyvavo Zenonas Butkus:

• Modernios socialinės struktūros formavimasis Lietuvoje 1918–1940 m. Projekto tikslas: ištirti modernios visuomenės susiformavimą ir jos pokyčius veikiant reformoms bei socialinei politikai 1918–1940 m. Projekto rezultatai: atlikti tyrimai, leidę nustatyti Lietuvos visuomenės struktūros pobūdį ir pokyčius modernėjančioje Vidurio-Rytų Europoje; išanalizuota gyventojų užimtumo struktūra, išryškinti urbanizacijos ir agrarinės reformos įtaka jos kaitai. Rezultatai atspindėti kolektyvinėje monografija Dalia Bukelevičiūtė, Zenonas Butkus, Norbertas Černiauskas, Andrius Grodis, Algis Povilas Kasperavičius, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918–1940 metais, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2016.

• Baltijos šalys tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos. Šio projekto tikslas: parengti ir išleisti monografiją, kurioje būtų išanalizuota ir įvertinta Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos) tarptautinė padėtis bei užsienio politika tarpukaryje (1918–1940), būtų atskleistas dviejų didžiųjų, kaimyninių valstybių – Sovietų ir Vokietijos diplomatijos poveikis šių šalių užsienio ir vidaus politikai, taip pat jų demokratinės ar autoritarinės sistemų gebėjimas gintis nuo nacistinio ir stalininio totalitarizmų skvarbos. Projekto rezultatai: mokslinė monografija Baltijos šalys tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos. Vokietijos ir Sovietų politikos poveikis Baltijos šalių tarptautinei ir vidaus padėčiai tarpukaryje, Vilnius: Vilniaus universitetas, 2019.

• Lietuvos užsienio politikos 1917–1920 m. dokumentų rinkinys. Projekto tikslas: parengti ir įteikti spaudai tęstinio daugiatomio dokumentų rinkinio „Lietuvos užsienio politikos dokumentai 1917–2018 metais“ pirmąjį, pradinį tomą, kurio chronologinės ribos yra 1917–1920 metai. Projekto rezultatai: prasidėjęs projektas.

Dalyvavimas mokslo asociacijose:

• Talino universiteto Istorijos instituto Atestacinės komisijos ekspertas
• Tarptautinės istorikų komisijos prie Latvijos Respublikos Prezidento narys
• Lietuvos ir Rusijos tarptautinės istorikų komisijos narys

Dalyvavimas mokslo leidinių redakcinėse kolegijose:

• Lietuvos istorijos studijos

leidžianti institucija ir šalis: Vilniaus universitetas, Lietuva.

Pareigos: redakcinės kolegijos narys.

• Lituanistika

leidžianti institucija ir šalis: Lietuvos mokslų akademija, Lietuva.

Pareigos: redakcinės kolegijos narys.

• Acta Humanitarica Universitatis Saulenis

leidžianti institucija ir šalis: Šiaulių universitetas, Lietuva.

Pareigos: redakcinės kolegijos narys.

• Kultūros paminklai

Pareigos: redakcinės kolegijos narys.

• Vēsture. Acta Universitātis Latviensis

leidžianti institucija ir šalis: Latvijos universiteto akademinė leidykla, Latvija.

Pareigos: redakcinės kolegijos narys.

Ekspertinė veikla

• Vilniaus universiteto Senato komisija

pareigos: narys

datos: 2002–2012

• Valstybinė kultūros paveldo komisija

institucija: Lietuvos Respublikos Seimas

veiklos pobūdis ar sritis: Komisija yra Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendinimo klausimais

pareigos: narys

datos: 2013–2015

• Vilniaus Universiteto Senatas

pareigos: narys

datos: 2008–2012; 2012 – iki dabar

Straipsniai

Straipsnis "Žemės ūkio kooperacija ir Lietuvos ekonominė pažanga XX amžiaus trečiame dešimtmetyje"

Straipsnyje nagrinėjamas kooperacijos sąjūdžio indėlis skatinant bendrą Lietuvos ūkio pažangą pirmame Nepriklausomybės dešimtmetyje. Smulkiųjų žemės ūkio gamintojų telkimasis į kooperatyvus visuotinio nepritekliaus sąlygomis regėtas kaip optimalus kelias pertvarkyti karo ir okupacijų nualintą šalies agrarinį sektorių. Nuolatinis prekių deficitas lėmė, kad pirmaisiais nepriklausomo valstybinio gyvenimo metais sparčiausiai steigėsi prekybos kooperatyvai. Jie aprūpino gyventojus būtiniausiomis plataus vartojimo prekėmis, pristabdė spekuliaciją, reguliavo mažmeninės prekybos kainas šalyje. Žemės ūkio kooperacijos plėtra suintensyvėjo trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje, kai nuosekliai ėmė didėti žemės ūkio finansavimas ir po lito įvedimo, sumažėjus žemės ūkio produkcijos eksportui į Vokietiją, iškilo būtinybė prisitaikyti prie reiklesnės Didžiosios Britanijos rinkos. Valstybės remiamos kooperatyvų sąjungos ėmėsi konkurencingų žemės ūkio šakų – gyvulininkystės ir paukštininkystės – plėtros, vykdė įvairias ūkininkavimo kultūros kėlimo programas. Kooperatiniais pagrindais organizuojamo pieno ūkio vystymas atvėrė perspektyvas keisti šalies eksporto struktūrą ir, užuot išvežus žaliavinius žemės ūkio produktus, pradėti eksportuoti didesnės pridedamosios vertės perdirbtą produkciją.

Straipsnis "Krizė keičia Lietuvą: 1931–1935 metų pokyčiai visuomenėje ir valstybėje"

Straipsnyje nagrinėjami XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios Lietuvos socioekonominės padėties pokyčiai kilus ekonomikos krizei (1931–1935), kurie modernėjančios Lietuvos visuomenėje sukėlė didesnius pasikeitimus. Parodoma krizės Lietuvoje specifika, vyriausybės ekonominės priemonės bei propagandinės programos, kurios paveikė šalies žemdirbių požiūrį į ūkininkavimo tradicijas, sparčiai besirandančias organizuoto lietuviško verslo struktūras, o visuomenė apskritai tapo ekonomiškai aktyvesnė ir kūrybiškesnė – tai padėjo ne tik išeiti iš besibaigiančios krizės, bet ir atsisakyti pobaudžiavinio ekstensyvaus ūkininkavimo.

Straipsnis "Totalitarizmo poveikis demokratiniams procesams: vyriausybių kaita Latvijoje 1926–1927 metais ir išorės veiksnys"

Neramus ir nestabilus šiuolaikinis pasaulis verčia rūpintis demokratijos, kaip parankiausio tautų ir piliečių sugyvenimo būdo, tvarumu. Tobulėja, stiprėja šis būdas lėtokai ir ypač nedrąsiai jis skinasi kelią į tarptautinių santykių tvarkymo sferą, kuri tebėra perdėm uždara ir neprieinama platesnei visuomenės kontrolei. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavęs dvipolis pasaulis šiandien virsta daugiapoliu, kuriame, kaip parodė XX a. pirmos pusės istorija, sunkiau išsilaiko didžiųjų jėgų pusiausvyra, o jos sutrikimai jau yra sukėlę ir gali vėl sukelti pavojingų tarptautinių komplikacijų.

Straipsnis „Bolševikinės revoliucijos inspiravimas Vokietijoje ir jo amortizacija Baltijos šalyse 1923 m.“

Straipsnyje tiriama, kaip ir kodėl Baltijos regione po I pasaulinio karo susikūrusios naujos, modernios valstybės tapo užkarda bolševikinės Rusijos ekspansijai į Europos gilumą. Nustatyta, kad ryškiausias bolševikų revoliucijos eksporto bandymas buvo 1923 m. mėginimas inspiruoti komunistinį perversmą Vokietijoje, į kurią ketinta permesti šimtatūkstantinę Raudonąją armiją, telktą prie SSRS vakarinių sienų, tikintis, kad Baltijos šalys ir Lenkija nesipriešindamos praleis ją į Vokietiją. Tačiau baltiečiai ir lenkai, atlaikę bolševikų spaudimą, nepasidavę grasinimams ir pažadams padėti, nesutiko jokiu, net užmaskuotu, būdu praleisti raudonarmiečių. Dėl tokios pozicijos, taip pat vokiečiams nerodant didesnio revoliucinio entuziazmo ši bolševikų avantiūra žlugo.

Straipsnis „1924 m. gruodžio 1 d. komunistinis pučas Taline ir diplomatinė jo maskuotė“

Šis straipsnis, paremtas Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Rusijoje saugomais archyvais bei kai kuriais neseniai paskelbtais dokumentais, tiria sovietų 1924 m. Gruodžio 1 d. Taline įvykdytą perversmą ir įvertina jo pasekmes plačiame tarptautinių santykių kontekste. Tyrimo metu nustatyta, kad Estijos komunistų ir SSRS vadovybės, turinčios aukščiausią politinį organą - Politinį biurą, ir paties sukurto įrankio „Comintern“ bandymą surengti perversmą Estijoje ėmėsi Estija. už jo žinioje esančio komunistinio judėjimo skleidimą visame pasaulyje. Taigi revoliuciją surengė sovietų valdžia, o už jos įgyvendinimą daugiausia buvo atsakingi estų komunistai. Perversmo vadovybės užduotis buvo pasinaudoti valdžia ir kurį laiką ją išlaikyti, pakankamai ilgai reikalauti, kad SSRS „teiktų paramą“. Buvo rengiamasi tokiai paramai. Tai liudija kariniai pasirengimai šiauriniuose SSRS regionuose ir teritorijoje prie Estijos sienos, taip pat sovietų laivų dislokavimas netoli Talino ir sovietų ambasados, įsikūrusios sostinėje, veikla. Bandymas įvykdyti perversmą virto puču dėl maksimalaus jų organizatorių sąmokslo. Sąmokslą sukėlė tuometinis visuomenės supratimas, kad revoliucinius įvykius Vokietijoje 1923 m. Paskatino sovietai. Bandymas įvykdyti perversmą Estijoje žlugo dėl nepaprastų gynybinių operacijų, kurias surengė Estijos valdžia ir valdžios struktūros, taip pat dėl ​​to, kad į perversmą neįtraukti darbuotojai ir kiti visuomenės sluoksniai.

Latvija, vienintelė Estijos sąjungininkė, buvo pirmoji šalis, stovėjusi Estijos pusėje, kai šalis atlaikė bandymą įvykdyti perversmą. Pamokas išmoko ne tik šios dvi šalys, bet ir Lietuva. Jie pradėjo imtis tinkamų priemonių, kad užgniaužtų komunistų veiklą. Nei Prancūzija, nei Anglija, nei jokia kita Vakarų valstybė neplanavo dislokuoti savo laivyno į Baltijos jūrą, kad palaikytų estus arba bent jau demonstratyviai parodytų savo paramą tokiu bandomu laiku. Jiems taip pat nepavyko surengti diplomatinių demaršų prieš sovietus, kurie priešinosi sovietų vykdomai revoliucijos eksportui. Dėl SSRS daromo diplomatinio spaudimo Estija negalėjo viešai ir oficialiai įvardyti tikrųjų pučo organizatorių. Todėl be jokių kaltinimų buvo apkaltinti tik vietiniai komunistai. Tokia priverstinė taktika, jei tik netiesiogiai,

Tačiau staigus ir nedviprasmiškas pučo likvidavimas Taline galėjo paskatinti SSRS nebeplatinti savo revoliucinio eksporto į Vakarus, o tokio pobūdžio „susilaikymas“ tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo. Pats karas ir ankstesnis susitarimas su Adolfu Hitleriu leido Stalinui puoselėti dar didesnius užmojus atnaujinti komunizmo plitimą kitose šalyse.

Straipsnis "Latvijos ir Estijos požiūris į Klaipėdos atplėšimą nuo Lietuvos 1939 metais"

Straipsnyje dėmesys sutelktas į istoriją, kuri niekada nebuvo nagrinėjama ir konstruktyviai ištirta istoriografijoje. Klaipėdos klausimas, kuris tarpukariu buvo viena iš pagrindinių Lietuvos tarptautinių problemų, turėjo įtakos Šiaurės kaimyninių šalių, įskaitant kitas Baltijos valstybes - Latviją ir Estiją, tarptautiniam statusui ir stabilumui. 1923 m., patvirtinę Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, jie abu susirūpino, kad Lietuva jį išlaikys, tokiu būdu neleisdama istorinei vokiečių ekspansijai atsinaujinti šiaurės rytų kryptimi. Iš esmės Klaipėdos tema netrukdė Lietuvai bendradarbiauti su Latvija ir Estija ir susitelkti į Baltijos Antantę. Šis klausimas nepriklausė „specifinėms“ problemoms, nurodytoms 1934 m. Rugsėjo 12 d. Taikos sutartyje, kuri buvo trijų Baltijos šalių bendradarbiavimo išimtis. Latvijos parama Lietuvai siekiant išsaugoti Klaipėdą yra apčiuopiamesnė. Latvijos vyriausybės sprendimas paversti konsulatą Klaipėdoje generaliniu konsulatu ir paskirti konsulu žinomą politiką ir diplomatą Janį Seskį laikomas parama Lietuvai. Latvijos generalinio konsulo veikla Klaipėdoje buvo naudinga Lietuvai, susidarė įspūdis, kad ne tik Vokietija turi išskirtines teises Klaipėdos krašte, bet ir Latvija tuo domisi. Tris dienas Latvijos karinio jūrų laivyno lankymas Klaipėdos uoste (1935 m. Rugpjūčio 5–8 d.) Taip pat laikomas naudingu Lietuvos veiksmu. Estijos bandymas tarpininkauti Vokietijoje ir Lietuvos argumentai dėl Klaipėdos 1938 m., Patariant Klaipėdą atiduoti Vokietijai geros valios, kol ji jėga neužėmė, taip pat nelaikomi veiksmais, nukreiptais prieš Lietuvą. Šiuos veiksmus lėmė Estijos karinės ir diplomatinės tarnybos įsitikinimas, kad taiką ir stabilumą Europoje galima išsaugoti tenkinant Vokietijos etniškai pagrįstus teritorinius reikalavimus. Tie lyderiai taip pat manė, kad pavojingiausias Estijos priešas yra SSRS, kuriai taip pat galima atsispirti padedant Vokietijai, todėl nė viena Baltijos šalis negali jai prieštarauti. Estija Klaipėdos praradimą vertino kaip neišvengiamą ir neišvengiamą įvykį, o Latvija tai vertino kaip smerktiną Vokietijos ekspansijos faktą, su kuriuo Lietuva turi susidurti ir sunkiai patirti. Pasiduodanti Klaipėda nestabilizavo Baltijos šalių tarptautinio statuso, tačiau jį pablogino, nes SSRS agresijos pavojus tapo vis intensyvesnis, ypač Estijai ir Latvijai. Šis faktas tik dar kartą rodo, kad visų trijų Baltijos valstybių saugumas yra nedalomas.

"Baltijos Valstybių vienybės idėja ir praktika 1918-1940 metais"

Leidinyje publikuojami teminiu principu sukaupti dokumentai, liudijantys Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienybės idėjos kilmę ir puoselėjimą bei jos įgyvendinimo praktiką pirmosios modernios Nepriklausomybės laikais. Tai pirmas bandymas viename dokumentų rinkinyje pateikti šaltinius, atspindinčius trijų Baltijos valstybių pastangas sukurti politinę, karinę ir ekonominę sąjungą. Dauguma dokumentų skelbiami pirmą sykį. Tai pasiuntinių ataskaitos, pranešimai, telegramos, kiti raštai, siųsti savosioms vyriausybėms, šių vyriausybių instrukcijos, nurodymai pasiuntiniams, kitokia diplomatinio susirašinėjimo medžiaga, Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijų protokolai, rezoliucijos, nutarimai, Baltijos Antantės susikūrimo ir funkcionavimo dokumentai.

„Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos"

Knygoje “Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos” tiriama, kaip po Pirmojo pasaulinio karo traukydamos apdilusius dviejų gretutinių imperijų pančius kūrėsi modernios Baltijos valstybės. Jų tarptautinę ir vidaus padėtį veikė tų imperijų vietoje atsinaujinusios abi didžiosios galios ligi vėl priartėjusio dar globalesnio karo. Pirmiausia tos galios stengėsi neleisti Baltijos šalims kurti karinės, politinės ar ekonominės sąjungos, reguliavo Lenkijos ir Lietuvos konfliktą, dažniausiai jį kurstydamos, bet tarpais (1927–1928, 1938) ir gesindamos, kad jis nevirstų karu, kol Maskva ir Berlynas dar jam nebus pasiruošę. Šios sostinės vertė Lietuvą atsisakyti savojo suvereniteto stiprinimo Klaipėdos krašte. Sovietai nestabdė šio krašto anšliuso, bet panaudojo jį kaip dingstį stiprinti įtaką Latvijoje ir Estijoje.

Analizuojamas ne tik Sovietų ir Vokietijos poveikis Baltijos šalims, bet ir pastarųjų reagavimas į abiejų kaimyninių galių politiką. 1923 m. Ryga, Kaunas, Talinas, kaip ir Varšuva, atmetė Maskvos diplomatų reikalavimą per savo teritoriją praleisti Raudonąją armiją, kurią ketinta siųsti į Vokietiją inspiruojamai revoliucijai paremti. Kitais metais estai, operatyviai ir veiksmingai numalšinę sovietų organizuotą Talino pučą, pristabdė revoliucijos eksporto mėginimus Vakarų kryptimi ligi pat Antrojo pasaulinio karo. Visi baltiečiai nepalankiai reagavo į pirmąsias nacių valdžios represijas, o latviai net surengė Vokietijos prekių boikotą. Estijos vapsai irgi buvo priešiški naciams.

Išlaikydamos iš esmės savarankišką užsienio politiką ir nuoseklią, stabilią tarptautinę orientaciją, Baltijos šalys silpniau saugojo savo vidaus politinį procesą nuo išorės poveikio. Jokio užkardymo mechanizmo šiam poveikiui nebuvo parengta. Todėl galėjo silpnėti valstybių mobilumas reaguoti į išorės grėsmes, taip pat pasiryžimas priešintis agresijai, net gebėjimas dėl jos protestuoti.

Bibliografija

• Latvijos ir Estijos istorijos programa, mokomasis leidinys, 1991 m.
• Visuotinė istorija, su kitais, mokymo priemonė vidurinės mokyklos XII klasei, 1992 m.
• Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 m., monografija, 1993 m.
• Visuotinė istorija, su kitais, vadovėlis, 1996 m.
• SSRS intrigos Baltijos šalyse 1920–1940 m., atspaudas iš „Darbų ir Dienų“ Nr. 7 (16), Kaunas, VDU leidykla, 1998 m.
• Klaipėdos problema Baltijos šalių santykiuose 1919–1939 m.
• Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais. Lietuvos užsienio politikos dokumentai, 1918–1940 metai, 2008 m.
• Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos: Vokietijos ir Sovietų politikos poveikis Baltijos šalių tarptautinei ir vidaus padėčiai tarpukaryje, monografija, 2019 m.

Straipsniai:

• Zenonas Butkus, „Baltijos šalių taikos sutartys su sovietine Rusija: lyginamoji analizė“, in: Lietuvos istorijos metraštis, 2020, nr. 1, p. 79–118.
• Zenonas Butkus, „Bolševikinės revoliucijos inspiravimas Vokietijoje ir jo amortizacija Baltijos šalyse 1923 m.“, in: Istorija, 2019, t. 113, nr. 1, p. 4–37.
• Zenonas Butkus, „1924 m. gruodžio 1 d. komunistinis pučas Taline ir diplomatinė jo maskuotė“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2019, t. 43, p. 22–43.
• Zenonas Butkus, „Latvijas valdibu maina 1926.-1927. gada mija un arvalstu ietekme. Demokratijas pasaizsardziba“, in: Latvijas Universitatates Zurnals, 2019, nr. 7/8, p. 13–37.
• Zenonas Butkus, Andrius Grodis, „Žemės ūkio kooperacija ir Lietuvos ekonominė pažanga XX amžiaus trečiame dešimtmetyje“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2017, t. 39, 40–63.
• Zenonas Butkus, „Vilniaus universiteto turtų grąžinimo problema Lietuvos valstybėje“, in: Alfredas Bumblauskas, et al., Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto turtai istorijos skersvėjuose (XVI–XXI amžiai), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2016, p. 478–505.
• Zenonas Butkus, Algis Povilas Kasperavičius, „Zmiany struktury społecznej Litwy w latach tworzenia państwowości (1919-1923)“, in: Biuletyn Historii Pogranicza”, 2016, nr. 16, p. 5–26.
• Zenonas Butkus, „Baltijos šalių reakcija į pirmuosius nacionalsocialistų valdžios veiksmus Vokietijoje 1933 metais. Nežinomas baltijiečių priešiškumas naciams“, in: Saulius Kaubrys, Arūnas Vyšniauskas (sud.), Lietuvos valstybingumo branda ir trapumas (1918–1940 m.), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2015, p. 111–124.
• Zenonas Butkus, Norbertas Černiauskas, „Krizė keičia Lietuvą: 1931–1935 metų pokyčiai visuomenėje ir valstybėje“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2015, t. 36, p. 69–87.
• Zenonas Butkus, „Totalitarizmo poveikis demokratiniams procesams: vyriausybių kaita Latvijoje 1926–1927 metais ir išorės veiksnys“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2012, t. 30, p. 92–116.
• Zenonas Butkus, Magnus Ilmjärv, „JAV ambasadoriaus Maskvoje Džosefo E. Deivido 1937 m. vizito į Baltijos šalis ir Suomiją ataskaitos“, in: Artūras Dubonis (sud.), Istorijos šaltinių tyrimai, Vilnius: standartų sp., t. 4, 2012, p. 285–311.
• Zenonas Butkus, „SSRS požiūris į Klaipėdos atplėšimą nuo Lietuvos 1939 metais“, in: Silva Pocytė (sud.), Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai / The 1939 Annexation of Klaipėda Region: Political, Ideological, Social and Military Issues (serija Acta historica universitatis Klaipedensis, t. 21), Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2010, p. 115–124.
• Zenonas Butkus, „Federalizmo idėjų recepcija Lietuvoje 1918–1922 m.“, in: Alfredas Bumblauskas, Grigorijus Potašenko (sud.), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai (serija: Lietuvos istorijos studijos, t. 7), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2009, p. 213–223.
• Zenonas Butkus, Magnus Ilmjärv, „Pārskats par PSRS Sarkanās armijas Ģenerālštāba priekšnieka maršala A. Jegorova 1937. gada 15.–26. februāra vizīti Lietuvā, Latvijā un Igaunijā“ in: Latvijas Kara muzeja gadagrāmata, 2009, t. 10, p. 118–141.
• Zenonas Butkus, „The Impact of the USSR on Lithuania’s Domestic Policy and its International Orientation in the Third Decade of the Twentieth Century“, in: Journal of Baltic Studies, 2007, vol. 38, p. 215–234.
• Zenonas Butkus, „Wpływ Związku Sowieckiego na politikę antypolską na Litwie“, in: Klio, 2005, nr. 6, p. 101–123.
• Zenonas Butkus, „Great Bretain’s Mediation in the Lithuanian–Latvian Frontier, 1920–1921“, in: Journal of Baltic Studies, 1993, vol. 4, p. 359–369.

Įvertinimas

• 2001 m. 4 laipsnio Trijų Žvaigždžių ordinas (Latvija).
• Simono Daukanto vardinė premija. 2019 m.
• Vilniaus Universiteto Rektoriaus Mokslo premija 2019 m.