Finougrai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Finougrai – istorinė etninė–lingvistinė tautų grupė, kalbanti finougrų kalbomis. Skirstoma į finus ir ugrus. Gyvena Rytų ir Šiaurės Europoje bei Vakarų Sibire. Nors finougrų kalbos visiškai skirtingos, negu indoeuropiečių, tačiau etniškai ir genetiškai finougrai nuo kitų Europos tautų nesiskiria, tik samių mitochondrinė DNR yra nebūdinga daugeliui europiečių, o panaši į pirmųjų Europos gyventojų bei baskų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistorinės kultūros[taisyti | redaguoti kodą]

Šukinės keramikos kultūros arealas

Anksčiau buvo manyta, kad akmens amžiuje Finougrai apgyvendino milžiniškas teritorijas tarp Baltijos jūros vakaruose, Uralo kalnų rytuose, nes remiantis vien tik archeologinio tęstinumo buvimu laikyta, kad 5300 m. pr. m. e. Šiaurės Rytų Europoje gyvenamame areale paplitusi neolitinė Šukinės duobelinės keramikos kultūra buvo sieta su ankstyvaisiais ugrofinais[1]. Pasak kalbininkų finougrų kalbų chronologija per vėlyva, kad ją galima būtų sieti su Šukinės keramikos kultūra[2][3][4][5][6] ir pagal naujesnę versiją Duobelinės šukinės kultūrai priklausę žmonės galėjo kalbėti kita senovės Europos kalba, nes kai kuriose šios kultūros arealo srityse toponimai ir hidronimai liudija čia buvus neugrofinišką ir neindoeuropiešką kalbą.[7].

Po tęstinumo teorijos paneigimo, naujausiais lingvistiniais duomenimis Uralo kalbų protėvynė buvo apie Kamos upę ar, žiūrint plačiau, tarp didžiojo Volgos vingio ir Uralo kalnų. Uralo prokalbės skilimas ir išplitimas datuojamas maždaug 2000 pr. Kr., o ankstyviausia stadija siekia bent tūkstantmetį atgal. Bet kuriuo atveju, tai yra daug vėliau nei anksčiau vyravęs tęstinumo teorijos požiūris, kuriuo bandyta lokalizuoti Uralo prokalbę giliau Europoje.[5][6]

Metalo amžiai ir baltai[taisyti | redaguoti kodą]

II t. pr. m. e. finougrų tarpe plito bronzos apdirbimo technika, kurią atnešė įvairios įtakos iš vakaruose ir pietuose gyvenusių indoiranėnų, kaip rodo su metalo apdirbimu bei prekyba susiejęs skolinių sluoksnis finougrų prokalbėje[8]. Dėl to suklestėjo įvairios regioninės bronzos amžiaus kultūros.

Per visą bronzos amžių nusistovėjo aiškios sienos tarp finougrų ir baltų, kristalizavosi atskiros finų atšakos: pabaltijo finai, pavolgio finai, Permės finai.

V a. pr. m. e. finougrų tarpe paplito geležis, vėliau buvo užmegzti ryšiai su Romos imperija. Nuo erų sandūros atsirado pirmieji rašytiniai šaltiniai apie šias tautas, daugiausia apie Pabaltijo finus. Tacitas mini tautą fenni (tikriausiai samių protėvius, vėliau Ptolemėjus (finus). Taip pat minima tauta aisčiai (estijai), kuri gali būti arba baltų, arba finų paminėjimas.

Slavų ir vikingų invazija[taisyti | redaguoti kodą]

VII a. į baltų ir finougrų gyvenamą arealą iš pietvakarių migravo rytų slavai, kurie sunaikino didelę dalį vietos genčių, įsitvirtindami viduriniame ruože ir geografiškai atskirdami pabaltijo finus nuo pavolgės finų.

IX a. susikūrus Kievo Rusiai ir vėlesnioms kunigaikštystėms, pradėta daug rašyti apie visus finus, kadangi jie buvo artimiausi kaimynai, apsupę valstybę iš rytų, šiaurės ir pietvakarių. Slavai mini tokias gentis kaip čiudai, meriai, muromai, vesiai, mordviai, čeremisai, meščerai, permiai, pečerai ir kt.

Tuo pat metu finų gyvenamas teritorijas ėmė tyrinėti vikingai (variagai). Jų įtakoje kai kurie šiauriniai finai kartu su slavais sukūrė Rusios kaganatą.

Tačiau iš pietų Dauguma išlikusių genčių nesugebėjo sukurti savo valstybių ir buvo valdomos Aukso Ordos, Sibiro chanystės, Rusijos, Švedijos. Išimtis buvo vengrai (dar vadinti madjarais), kurie pasitraukė į vidurio Europos stepes ir sukūrė Vengrijos valstybę. XX a. savo valstybes sukūrė suomiai ir estai. Likusios finougrų gentys smarkiai asimiliavosi su rusais, latviais, dalis yra nykstančios, jas sudaro keli šimtai žmonių.

Finougriškoji tapatybė[taisyti | redaguoti kodą]

Suomijai ir Vengrijai, apsuptoms lingvistiškai negiminingų šalių ilgą laiką kilo tautinio identiteto apibrėžtumo sunkumų. Vengrijoje įvairūs nacionalistiniai judėjimai dažnai priešiškai sutinka lingvistinį faktą, jog vengrai giminingi Sibiro medžiotojų ir žvejų tautoms chantams ir mansiams, o save kildina iš, jų suvokimu, garbingesnių tautų kaip mongolai, turkai ar šumerai. Ilgą laiką vengrai save laikė skitų palikuoniais, todėl atrastos lingvistinės sąsajos su kitomis ugrų tautomis ignoruojamos ir menkinamos. Tačiau žinoma, kad tautos, priklausančios tai pačiai kalbinei šeimai nebūtinai turi būti kultūriškai artimos. Kartais tautos tiesiog pakeičia kalbą.

Finougrų tautos[taisyti | redaguoti kodą]

Dabartinės finougrų ir samodiečių tautos

Visos finougrų tautos istoriškai skirtomos taip: Finai (gyvenantys Europinėje finougrų arealo dalyje, t. y. į vakarus nuo Uralo kalnų):

Ugrai:

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Baltų kultūros ištakos II, 2011, 102–103.
  2. Aikio, Ante 2004: Esė apie sustrato Samių kalboje studijas bei Samių kalbos kilmę. – Irma Hyvärinen, Petri Kallio & Jarmo Korhonen (toim.): Etymologie, Entlehnungen und Entwicklungen. Festschrift für Jorma Koivulehto zum 70. Geburtstag, s. 5–34. Mémoires de la Société Néophilologique de Helsinki, LXIII. Helsinki: Uusfilologinen yhdistys ry.
  3. Aikio, Ante 2006: Apie Germanų-Samių kontaktus bei Samių proistorę. – Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 91, p. 9–55. Helsinki: Suomalais-Ugrilainen Seura. http://www.sgr.fi/susa/91/aikio.pdf
  4. Finų prokalbės datavimas (straipsnis Suomių kalba): Saarikivi, Janne & Grünthal, Riho 2005: Itämerensuomalaisten kielten uralilainen tausta. Muuttuva muoto. Kirjoituksia Tapani Lehtisen 60-vuotispäivän kunniaksi, s. 111–146. Kieli 16.
  5. 5,0 5,1 Uralo prokalbės datavimas (straipsnis Suomių kalba) Kallio, Petri 2006: Suomen kantakielten absoluuttista kronologiaa. – Virittäjä 1 / 2006, p. 2–25. http://www.kotikielenseura.fi/virittaja/hakemistot/jutut/2006_2.pdf
  6. 6,0 6,1 Uralo prokalbės datavimas (straipsnis Suomių kalba) Häkkinen, Jaakko 2009: Kantauralin ajoitus ja paikannus: perustelut puntarissa. – Suomalais-Ugrilaisen Seuran Aikakauskirja 92, p. 9–56. http://www.sgr.fi/susa/92/hakkinen.pdf
  7. James P. Mallory and Douglas Q. Adams, „Pit-Comb Ware Culture“, in Encyclopedia of Indo-European Culture,(Fitzroy Dearborn, 1997), pp. 429–30.
  8. http://tcoimom.suntuubi.com/?cat=10

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]