Finougrai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Finougrai – istorinė etninė – lingvistinė tautų grupė, kalbanti finougrų kalbomis. Skirstoma į finus ir ugrus. Gyvena Rytų ir Šiaurės Europoje bei Vakarų Sibire. Nors finougrų kalbos visiškai skirtingos, negu indoeuropiečių, tačiau etniškai ir genetiškai finougrai nuo kitų Europos tautų nesiskiria, tik samių mitochondrinė DNR yra nebūdinga daugeliui europiečių, o panaši į pirmųjų Europos gyventojų bei baskų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistorinės kultūros[taisyti | redaguoti kodą]

Šukinės keramikos kultūros arealas

Finougrai apgyvendino milžiniškas teritorijas tarp Baltijos jūros vakaruose, Uralo kalnų rytuose ir Dono upės pietuose nuo maždaug to laiko, kuomet atsitraukė ledynmetis. Seniausios jų žinomos kultūros – Kundos kultūra ir kitos, aptinkamos Pabaltijyje. Finougrai gyveno miškuose ir vertėsi medžiokle, žvejyba, rankiojimu.

Apie 5300 m. pr. m. e. visame finougrų gyvenamame areale paplito neolitinė Šukinės keramikos kultūra, kuriai būdinga pirmoji finougriška keramika.

Metalo amžiai ir baltai[taisyti | redaguoti kodą]

II t. pr. m. e. finougrų tarpe plito bronzos apdirbimo technika, kurią atnešė įvairios įtakos iš vakarų ir pietų. Dėl to suklestėjo įvairios regioninės bronzos amžiaus kultūros.

Tuo pačiu laikotarpiu į pietvakarinį finougrų gyvenamą arealą įsiveržusios žemdirbių ir gyvulių augintojų gentys išstūmė ir asimiliavo didelę dalį finougrų. Tai buvo baltai. Per visą bronzos amžių nusistovėjo aiškios sienos tarp finougrų ir baltų, kristalizavosi atskiros finų atšakos: pabaltijo finai, pavolgio finai, Permės finai.

V a. pr. m. e. finougrų tarpe paplito geležis, vėliau buvo užmegzti ryšiai su Romos imperija. Nuo erų sandūros atsirado pirmieji rašytiniai šaltiniai apie šias tautas, daugiausia apie Pabaltijo finus. Tacitas mini tautą fenni (tikriausiai samių protėvius, vėliau Ptolemėjus (finus). Taip pat minima tauta aisčiai (estijai), kuri gali būti arba baltų, arba finų paminėjimas.

Slavų ir vikingų invazija[taisyti | redaguoti kodą]

VII a. į baltų ir finougrų gyvenamą arealą iš pietvakarių migravo rytų slavai, kurie sunaikino didelę dalį vietos genčių, įsitvirtindami viduriniame ruože ir geografiškai atskirdami pabaltijo finus nuo pavolgės finų.

IX a. susikūrus Kievo Rusiai ir vėlesnioms kunigaikštystėms, pradėta daug rašyti apie visus finus, kadangi jie buvo artimiausi kaimynai, apsupę valstybę iš rytų, šiaurės ir pietvakarių. Slavai mini tokias gentis kaip čiudai, meriai, muromai, vesiai, mordviai, čeremisai, meščerai, permiai, pečerai ir kt.

Tuo pat metu finų gyvenamas teritorijas ėmė tyrinėti vikingai (variagai). Jų įtakoje kai kurie šiauriniai finai kartu su slavais sukūrė Rusios kaganatą.

Tačiau iš pietų Dauguma išlikusių genčių nesugebėjo sukurti savo valstybių ir buvo valdomos Aukso Ordos, Sibiro chanystės, Rusijos, Švedijos. Išimtis buvo vengrai (dar vadinti madjarais), kurie pasitraukė į vidurio Europos stepes ir sukūrė Vengrijos valstybę. XX a. savo valstybes sukūrė suomiai ir estai. Likusios finougrų gentys smarkiai asimiliavosi su rusais, latviais, dalis yra nykstančios, jas sudaro keli šimtai žmonių.

Finougriškoji tapatybė[taisyti | redaguoti kodą]

Suomijai ir Vengrijai, apsuptoms lingvistiškai negiminingų šalių ilgą laiką kilo tautinio identiteto apibrėžtumo sunkumų. Vengrijoje įvairūs nacionalistiniai judėjimai dažnai priešiškai sutinka lingvistinį faktą, jog vengrai giminingi Sibiro medžiotojų ir žvejų tautoms chantams ir mansiams, o save kildina iš garbingesnių tautų kaip mongolai, turkai ar šumerai. Ilgą laiką vengrai save laikė skitų palikuoniais, todėl atrastos lingvistinės sąsajos su kitomis ugrų tautomis ignoruojamos ir menkinamos. Tačiau žinoma, kad tautos, priklausančios tai pačiai kalbinei šeimai nebūtinai turi būti kultūriškai artimos. Kartais tautos tiesiog pakeičia kalbą.

Finougrų tautos[taisyti | redaguoti kodą]

Dabartinės finougrų ir samodiečių tautos

Visos finougrų tautos istoriškai skirtomos taip: Finai (gyvenantys Europinėje finougrų arealo dalyje, t. y. į vakarus nuo Uralo kalnų):

Ugrai:

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]