Vėžys (liga)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Mikroskopu matomos greitai besidalijančios vėžio ląstelės

Vėžinės ligos (moksl. neoplazma, neoplazija) – didelė ligų grupė, kurioms būdingas nekontroliuojamas ląstelių dauginimasis išstumiant ir naikinant aplinkinius audinius ir plitimas per kraują ar limfą į kitas organizmo vietas suformuojant metastazes). Vėžinei ląstelei būdingos ją nuo normalios ląstelės skiriančios savybės. Vėžio priežastis yra dėl paveldimų ir išorės veiksnių susikaupę genetinės medžiagos (DNR) pakitimai, arba/ir epimutacijos – išorinės chromatino modifikacijos. Dėl jų sutrinka ląstelės dauginimosi reguliavimas ir ji tampa piktybine. Vėžys gali pažeisti bet kurį organą ir audinį, kiekvienas piktybinis auglys yra skirtingas, jam būdingas nevienodas augimo greitis, polinkis plisti. Šie skirtumai yra svarbiausia kliūtis ieškant efektyvaus gydymo. Vėžio simptomai priklauso nuo jo rūšies ir išplitimo, organų ir audinių pažeidimo laipsnio.
Vėžį, jo tyrimus, gydymą ir profilaktiką nagrinėjanti medicinos sritis yra onkologija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Vėžio istorija.
Graviūra, vaizduojanti moterį, kuriai 1689 m. buvo pašalintas kaklo navikas.

Vėžys egzistavo visą žmonijos istoriją. Seniausias rašytinis šaltinis apie vėžį yra maždaug 1600 m. pr. m. e. parašytas Edvino Smito papirusas, kuriame minimas krūties vėžys. Hipokratas (apie 460–380 m. pr. m. e.) aprašė keletą vėžio rūšių ir patį susirgimą pavadino graikišku žodžiu καρκίνος karkinos, kurio reikšmė – krabas arba vėžys. Šis pavadinimas kilęs dėl kieto piktybinio naviko išvaizdos, kuriame išsišakojusios venos primena vėžio kojas. Kornelijus Celsus (apie 25 m. pr. m. e. – 50 m. m. e.) graikišką žodį karkinos išvertė į lotynų cancer, taip pat reiškiantį vėžį, ir rekomendavo operaciją kaip gydymo metodą.

Pasibaigus viduramžiams vėl tapo įmanomas kūnų skrodimas mirties priežasčiai nustatyti. Vokiečių profesorius Wilhelm Fabry manė, kad krūties vėžį sukelia pieno krešulys pieno latakuose. Olandų profesorius Francois de la Boe Sylvius, Dekarto pasekėjas, tikėjo, kad visas ligas sukelia cheminiai procesai ir kad rūgštinis limfos skystis yra vėžio priežastis. Jo amžininkas Nicolaes Tulp buvo įsitikinęs, kad vėžys yra užkrečiama liga.

Gydytojas John Hill 1761 m. paskelbė straipsnį, kad tabakas gali sukelti vėžį. Britų chirurgas Percivall Pott XVIII amžiuje pastebėjo, kad kapšelio vėžiu dažniausiai suserga kaminkrėčiai ir kaip priežastį įtarė suodžių ir dervų esančių dūmuose, poveikį. XIX amžiuje atradus anesteziją toliau sparčiai vystėsi vėžio chirurgija. Rudolfas Virchovas tapo mikroskopinės ląstelės patologijos pradininku, jo darbai padėjo pagrindus mikroskopinei vėžio diagnostikai. Buvo nustatyti ryšiai tarp pirminio naviko ir vėžio metastazavimo – plitimo, taip pat pastebėtas hormonų poveikis kai kurių rūšių vėžio augimui.

XX amžiuje progresuojant ląstelės biologijos ir genetikos mokslams išvystytos vėžio atsiradimo teorijos. Nustatyta, kad vėžį gali sukelti ar riziką susirgti padidinti kai kurie virusai. Atrasti rentgeno spinduliai ir jų vėžį sukeliantis poveikis organizmui, taip pat atrastos jų panaudojimo vėžio gydymui galimybės: gimė radioterapija. XX amžiaus antrojoje pusėje atrasti pirmieji chemoterapiniai vaistai. Jų skaičius greitai didėjo ir per keletą dešimtmečių sukurtos modernaus gydymo chemoterapija schemos, kurių dėka nemaža dalis ligonių galėjo būti išgydyti. Gydymo rezultatus dar pagerino kombinuoto gydymo strategija, vienu metu ar tam tikro eiliškumo tvarka skiriant radioterapiją, chemoterapiją ir chirurginį gydymą. XX amžiaus pabaigoje daugėjant žinių apie molekulinę normalios ir vėžio ląstelės biologiją pavyko sukurti pirmuosius prieš vėžio ląstelių receptorius ar kitus žymenis nukreiptus vaistus – vadinamuosius taikinių preparatus, kurie XXI amžiaus pradžioje pasiekė ligonius. Šie modernūs priešvėžiniai vaistai neturi chemoterapijai būdingų nepageidaujamų poveikių ir jų skaičius nuolat didėja. Vėžiu sergantys ligoniai vis dažniau gali būti išgydomi arba su liga gyvena ilgiau.

Terminologija[taisyti | redaguoti kodą]

Skaitant įvairią literatūrą sutinkama pačių įvairiausių vėžio ar su vėžiu susijusių apibrėžimų. Dažniausiai vartojamos sąvokos yra šios:

  • Auglys yra kasdienės kalbos žodis, aprašantis tam tikroje vietoje nenormaliai augantį kūno audinį
  • Vėžys yra plačiai kasdienėje kalboje vartojamas terminas, kuriuo paprastai aprašomi visi piktybiniai augliai.
  • Neoplazma, arba neoplazija yra labiau mokslinis terminas, jis apibūdina bet kokį nenormalų audinį. Neoplazma gali būti vadinamas ir gerybinis, ir piktybinis auglys.
  • Navikas yra žodis, reiškiantis auglį, kuris taip pat gali būti ir gerybinis, ir piktybinis. Iš esmės tai yra neoplazijos sinonimas
  • Tumoras yra tarptautinis terminas, dažnai vartojamas mokslinėje kalboje, tai yra auglio sinonimas

Medicininis vėžio pavadinimas dažniausiai sudaromas naudojant galūnę -karcinoma arba -sarkoma, rečiau -blastoma – parenkant pagal audinį, iš kurio išsivysto auglys. Priešais šią galūnę prirašomas graikiškas arba lotyniškas organo pavadinimas, šitaip apibūdinant organą, kuriame atsiranda auglys, ir jo rūšį, pavyzdžiui: osteosarkoma (kaulų vėžys), meduloblastoma (nervų sistemos vėžys), cholangiokarcinoma (tulžies latakų vėžys). Apibūdinti vėžį vien tik pagal organą (pavyzdžiui, storosios žarnos vėžys) paprastai nepakanka, kadangi iš daug viename organe esančių audinių gali išsivystyti tiek sarkoma, tiek limfoma, tiek įvairių rūšių karcinoma, pvz. žr. storosios žarnos vėžys. Kadangi karcinoma yra dažniausias navikas, kasdienėje kalboje, o kartais ir tarp medikų kalbant apie organo vėžį dažniausiai galvojama apie to organo ar audinio karcinomą, pavyzdžiui skrandžio vėžys = skrandžio adenokarcinoma, nors 10% piktybinių skrandžio auglių atvejų sudaro kiti augliai, ne adenokarcinomos[1].

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Piktybiškumo laipsnis[taisyti | redaguoti kodą]

Onkologijoje vartojamas apibrėžimas Nepiktybiniai navikai, kurie neplinta į kitas kūno vietas bei nepažeidžia aplinkinių audinių, yra sąlyginis. Paprastai „vėžiu“ vadinami tik piktybiniai augliai, tačiau kai kuriais atvejais ir neplintantys į kitas organizmo vietas gerybiniai navikai gali būti grėsmingi. Pavyzdžiui, gerybinis smegenų auglys didėdamas gali užspausti svarbius smegenų centrus ir sukelti sunkius neurologinius pakitimus ar net mirtį. Piktybiniai navikai (vėžiai) perauga, infiltruoja aplinkinius audinius. Priklausomai nuo vėžio rūšies, augimas gali būti invazyvus, kas gali sukelti kraujavimą, organų perforacijas (pavyzdžiui, žarnos ar skrandžio sienelės trūkimą), arba ekspansyvus, kai gretutiniai organai arba audiniai spaudžiami. Dėl spaudimo sutrinka audinių ir organų aprūpinimas krauju ir jie žūva – vystytosi nekrozės. Vėžio ląstelės išskiria kraujagyslių augimą stimuliuojančias medžiagas, šitaip užtikrinant auglio aprūpinimą krauju – deguonimi ir maisto medžiagomis. Vėžio ląstelės kraujagyslių ir limfagyslių tinklu patenka į kitas organizmo vietas ir suformuoja antrinius auglius – metastazes.

Dažnai medicinoje išskiriamos tarpinės formos ir būklės tarp piktybinių ir gerybinių navikų.

  • Ikivėžinės būklės (prekancerozės) yra audinio ar organo pakitimai, susiję su didele vėžio atsiradimo rizika. Pavyzdžiui, viena dažniausių ikivėžinių būklių yra gimdos kaklelio intraepitelinė neoplazija.
  • Neaiškaus piktybinio potencialo, arba neapibrėžto piktybiškumo navikai yra retų auglių grupė, kurių „elgesys“ gali būti įvairus, kai kuriais atvejais jie linkę neplisti ir augti vienoje vietoje, kitais atvejais anksčiau formuojasi metastazės. Šiai grupei priskiriama nemažai minkštųjų audinių auglių – sarkomų.
  • Lokaliai agresyvūs navikai yra nedidelė piktybinių auglių grupė, kuriems būdingas invazyvus, aplinkinius audinius naikinantis augimas, tačiau metastazės į kitus audinius ir organus pasitaiko retai. Klasikinis šios grupės pavyzdys ir dažniausiai sutinkamas navikas yra bazalioma: odos bazalinių ląstelių auglys.

Skirstymas pagal audinį[taisyti | redaguoti kodą]

Istoriškai ir pagal histologinius kriterijus vėžys klasifikuojamas pagal audinį, iš kurio ar kuriame išsivysto. Svarbiausios grupės yra šios:

Priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kancerogenai.

Vėžiui atsirasti įtaką turi tiek paveldimi, genetiniai faktoriai, tiek išorinės aplinkos veiksniai. Išorinės aplinkos faktoriai, padidinantys vėžio riziką ar jį sukeliantys vadinami kancerogenais. Išorės veiksniai daugeliu atvejų yra svarbesni už paveldimus, genetinius faktorius, manoma jog įgimti genetiniai pakitimai sąlygoja iki 10% visų vėžio atvejų[2]. Šią hipotezę patvirtina daugelio tyrimų duomenys, rodantys kad imigrantams ir jų vaikams vėžio rizika greitai susilygina su vietinių šalies gyventojų ir skiriasi nuo jų gimtosios šalies rizikos[2]. Pagrindinis daugelio vėžio rūšių rizikos faktorius yra amžius, kadangi senstant organizme daugėja genetinės medžiagos pakitimų. Vienas svarbiausių potencialiai modifikuojamų išorės faktorių, sukeliančių vėžį, yra tabako rūkymas. Vėžio priežastis galima suskirstyti į tokias grupes:

Kokia kiekvieno konkretaus susirgimo vėžiu priežastis, atsakyti beveik niekada nėra įmanoma, kadangi visais atvejais piktybinės ląstelės atsiradimui būtina turimų genetinių pakitimų ir išorės veiksnių sąveika. Pavyzdžiui, galima įtarti, kad vartojusiam daug alkoholio ir daug rūkiusiam ligoniui susirgus stemplės vėžiu jį sukėlė alkoholis ir rūkymas, tačiau stemplės vėžys diagnozuojamas ir nevartojantiems alkoholio ir nerūkantiems asmenims, tik atitinkamai kur kas rečiau.

Patogenezė[taisyti | redaguoti kodą]

Pažeistos normalios ląstelės pasmerktos apoptozei (programuotai ląstelių mirčiai), tačiau vėžinės ląstelės jos išvengia.
Pagrindinis straipsnis – Kancerogenezė.

Ląstelės dauginimasis yra normalus fiziologinis procesas, vykstantis beveik visuose audiniuose – kaip normalus augimas ir mirusių ląstelių atnaujinimas, reakcija į sužalojimą, imuninė reakcija. Šis procesas griežtai reguliuojamas, saugant organų ir audinių vientisumą. Vėžinės ląstelės dauginasi tada, kai to nereikia, nesustoja daugintis, kai privalėtų ir nemiršta tada, kai joms priklauso. Šio nenormalaus elgesio priežastis yra genetinės medžiagos pakitimai. Vėžio atsiradimas, kitaip vadinamas kancerogeneze, nėra paprastas ir vieno žingsnio procesas, tai ilgas kelias, kurio metu ląstelė įgauna vis naujų savybių, kol tampa piktybine, kuriai budingos 10 vėžio savybių. Šis procesas gali būti suvokiamas ir klasifikuojamas dviem lygmenimis: ląstelėje ir audinyje. Ląstelės biologijoje vartojamos šios sąvokos, apibendrintai vadinamos Knudsono hipoteze (kelių smūgių hipoteze)[6]:

  • Iniciacija yra pirmasis vėžio atsiradimo žingsnis, kurio metu medžiaga (iniciatorius, paprastai kancerogenas) negrįžtamai paveikia ląstelės genetinį kodą, tačiau šių pakitimų nepakanka, kad atsirastų piktybinis navikas. Tam reikalingas antras žingnsnis. Pirmojo žingsnio metu atsiradę pokyčiai yra negrįžtami ir išlieka visą ląstelės gyvenimą.
  • Promocija yra antrasis žingsnis, paprastai jo metu kancerogenas taip paveikia ląstelę, kad iniciacijos metu atsiradę genetinės medžiagos pakitimai pasireiškia ląstelei nekontroliuojamai dalijantis. Promotoriai dažnai jungiasi prie ląstelės paviršiaus receptorių ar kitų signalo perdavime dalyvaujančių molekulių. Pavyzdžiui, iki tol ląstelėje be jokių pasekmių egzistavęs DNR pažeidimas sutrikus dalijimosi signalo perdavimui gali padaryti ląstelę nemirtingą.
  • Progresija yra paskutinis žingsnis iki piktybinio naviko. Iniciacijos ir promocijos metu gali susiformuoti nepiktybinis auglys, tačiau vėžio išsivystymui reikalingos papildomos mutacijos, suteikiančios jau ir taip nenormaliai ląstelei visas vėžio savybes.

Audinio lygmenyje kancerogenezės pakopos gali būti skirstomos į:

  • Hiperplaziją: morfologiškai normalių ląstelių skaičiaus padidėjimas, ląstelės išoriškai dar nėra pakitusios, tačiau jų dalijimasis pagreitėjęs
  • Displaziją: ląstelės sparčiai dalijasi ir pakinta, jos tampa nebepanašios į normalias savo pirmtakes, tačiau dar neturi visų vėžio savybių
  • Karcinomą in situ: taip apibrėžiamos vėžio ląstelės, dar apribotos vienoje organizmo vietoje ir visiškai nepažeidusios aplinkinių audinių
  • Vėžį, kuriam būdingas invazyvus, naikinantis aplinkinius audinius augimas ir gebėjimas metastazuoti

Ši klasifikacija tinkama solidiniams navikams, kraujo vėžio atveju vykstantys pakitimai yra panašūs, tačiau besikeičiančios ląstelės yra kaulų čiupuose arba periferiniame kraujyje ir nesuformuoja auglio siaurąja prasme.

Vėžys šiandien suvokiamas kur kas sudėtingiau nei tiesiog greitai besidalijančių nenormalių ląstelių visuma. Jį labiau galima palyginti su organizmu organizme, parazitu. Vėžio kamieninių ląstelių teorija teigia, kad tik nedidelė dalis vėžio ląstelių gali be galo dalintis, jos vadinamos kamieninėmis vėžio ląstelėmis [7]. Manoma, kad vėžio kamieninės ląstelės išsivysto iš normalių kamieninių ląstelių.

Vis daugiau duomenų sukaupiama apie epigenetinių pokyčių įtaką vėžio atsiradimui. Tai yra genetinės medžiagos pakitimai, neįtraukiantys DNR, ir susiję su nepaveldimomis genomo sekomis. Šių sekų pakitimai nekeisdami pačios DNR struktūros turi stiprią įtaką ląstelės dalijimuisi ir kitiems joje vykstantiems procesams, taip pat ir piktybinių auglių atsiradimui[8]. Šie pakitimai vadinami epimutacijomis ir nustatomi visuose piktybiniuose navikuose. Epigenetiniai pakitimai vėžio atsiradimą įtakoja įvairiais mechanizmais: dažnai jos slopina už DNR struktūros taisymą atsakingų genų veikimą arba juos visiškai išjungia. Panašų poveikį gali turėti ir epigenetiškai pakitusios sritys, koduojančios specialias trumpas RNR atkarpas, vadinamasias mikro RNR[9]. Tai trumpos RNR dalys, reguliuojančios įvairių genų aktyvumą. Pakitusios mikro-RNR gali slopinti naviko supresorinių genų poveikį ir šitaip prisideda prie vėžio susiformavimo.[10]

Kiekvienas piktybinis navikas turi onkogenų, naviko supresorinių genų mutacijų ir epigenetinių pakitimų, kurių visuma suteikia jam daugiau ar mažiau išreikštas vėžio savybes.

Požymiai, simptomai[taisyti | redaguoti kodą]

Vėžio ar jo metastazių sukeliami simptomai priklauso nuo vietos, taip pat kai kuriais atvejais nuo auglio biologinių savybių.
Ženkliai padidėjusios ir grubiu paviršiumi kepenys su daug baltos spalvos židinių – kasos vėžio metastazių

Kol auglys nėra didelis simptomų dažniausiai nebūna, jie atsiranda navikui augant ar plintant (metastazuojant) į kitas organizmo vietas, audinius ir organus. Nė vienas iš simptomų nėra būdingas tik vėžiui, iš kitos pusės, daug vėžio simptomų yra būdingi kitoms ligoms, todėl neretai ligoniai iki vėžio diagnozės nustatymo būna aplankę ne vieną specialistą ir gydyti dėl kitų ligų. Pagal

Vietiniai simptomai[taisyti | redaguoti kodą]

Vietiniai simptomai priklauso nuo pirminio auglio vietos organizme. Auglys veikia aplinkinius audinius ir organus juos tiesiogiai spausdamas ir peraugdamas, išopėjęs navikas gali sukelti kraujavimą. Šitaip storosios žarnos vėžys gali sukelti žarnyno nepraeinamumą, stemplės vėžiui būdingi rijimo sutrikimai, plaučių vėžys dažnai pasireiškia kosuliu, skrepliavimu ir dažnais plaučių uždegimais, prostatos vėžys sukelia šlapinimosi sutrikimus. Dėl spaudžiamų kraujagyslių sutrikus kraujo apytakai audinyje jis gali apmirti (formuojasi nekrozės), arba pažeistos kraujagyslės gali kraujuoti.

Metastazių simptomai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Metastazė.

Jie priklauso nuo metastazių vietos organuose ir audiniuose. Tai gali būti padidėję limfmazgiai, hepatomegalija (padidėjusios kepenys), kaulų skausmai, vėžinio proceso paveiktų kaulų lūžiai, skysčio kaupimasis pleuros ertmėje arba pilvo ertmėje (ascitas).

Sisteminiai simptomai[taisyti | redaguoti kodą]

Šiai grupei priskiriamas svorio kritimas, karščiavimas be aiškios priežasties, padidėjęs prakaitavimas (vadinamieji B simptomai), anemija (mažakraujystė), kacheksija, blogas apetitas, nuovargis ir jėgų trūkumas. Paraneoplastiniai sindromai (pavyzdžiui, trombozės, embolijos, dermatomiozitas, neuropatija ar endokrininiai (hormoniniai) pakitimai) taip pat priskiriami sisteminiams vėžio simptomams.

Sergamumas bei mirtingumas[taisyti | redaguoti kodą]

Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros duomenimis 2000 metais visame pasaulyje tik 20% gyventojų buvo registruojami patikimi duomenys apie sergamumą vėžiu, tik 33% buvo registruojamos mirtys nuo vėžio[11]. Iki 2008 metų duomenų šiek tiek padaugėjo, tačiau vistiek nepakako patikimai statistinei informacijai, todėl bendri duomenys apie sergamumą ir mirtingumą vėžiu pasaulyje yra išvestiniai, apskaičiuoti pagal turimus rezultatus. 2008 metais sergamumas vėžiu pasaulyje buvo 12,4 milijono, mirtingumas 7,6 milijono[11]. Dažniausias vyrams diagnozuojamas piktybinis auglys buvo plaučių vėžys, moterims – krūties vėžys.

Lietuvoje vėžiu serga apie 70 tūkst. gyventojų, iš kurių kasmet miršta daugiau kaip 8 tūkst. pacientų. Kasmet šalyje užregistruojama apie 17 tūkst. naujų vėžio atvejų.[12]

Suaugusiųjų vėžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Suaugusiems žmonėms dažniausiai diagnozuojamos karcinomos, rečiau leukemijos ir limfomos, dar rečiau sarkomos. Kai kurie suaugusiųjų piktybiniai navikai: šlapimo pūslės karcinoma, kraujo vėžys (leukemijos, mieloma), limfomos (Hodžkino limfoma, ne Hodžkino limfoma), smegenų navikai, krūties vėžys, gimdos kaklelio vėžys, kolorektalinė karcinoma, gimdos vėžys, plaučių vėžys, mezotelioma, burnos ertmės vėžys, kiaušidžių vėžys, kasos vėžys, prostatos vėžys, inkstų vėžys, odos vėžys, skrandžio vėžys, sėklidžių vėžys, skydliaukės vėžys.

Vaikų vėžiai[taisyti | redaguoti kodą]

Sergamumas vėžiu didžiausias pirmaisiais gyvenimo metais. Beveik pusę visų vaikų piktybinių navikų (vėžių) sudaro leukemijos ir limfomos, toliau pagal dažnumą seka centrinės nervų sistemos navikai (pvz., meduloblastoma), inkstų (dažniausiai Wilmso navikas), kaulų, minkštųjų audinių, nervinio audinio (pvz., neuroblastoma) ir akių navikai (dažniausiai retinoblastoma). Mergaičių ir berniukų sergamumas praktiškai nesiskiria. Kai kurių tipų navikais (pvz., neuroblastoma) dažniau serga baltosios rasės vaikai.

Gydymas[taisyti | redaguoti kodą]

Kiekviena vėžio forma gydoma skirtingai.

Dažniausiai taikomi šie vėžio gydymo metodai:

  • chirurginis vėžinio audinio pašalinimas (rezekcija). Jei auglys lokalizuotas ir prieinamas, operacija yra rekomenduojamas ir labiausiai veiksmingas būdas. Operacijos metu pašalinamas vien tik auglys, arba auglys su visu organu, nes pašalinus vien tik auglį yra didesnė jo atsinaujinimo tikimybė. Taip pat dažnai reikalingos papildomos operacijos vietinių ir sritinių limfmazgių pašalinimui, kurie panaudojami stadijos nustatymui. Chirurginio gydymo būdo pavyzdžiai: prostatektomija, mastektomija;
  • švitinimas (radioterapija). Tai vėžinių (ir kai kurių kitų susirgimų) gydymas naudojant jonizuojančiųjų spindulių energiją. Švitinimas pažeidžia vėžinių ląstelių genetinę medžiagą ir taip sustabdo jų dauginimąsi ir augimą. Jonizuojantieji spinduliai paveikia ir sveikas ląsteles, tačiau taikant šiuolaikinius radioterapijos metodus, sveikas ląsteles pavyksta išsaugoti, o iš tų sveikų ląstelių, kurios pažeidžiamos, dauguma vėliau atsistato
  • hipertermija – gydymas aukšta temperatūra, nes auglio ląstelės, skirtingai nuo sveikų, sunkiai pakelia temperatūrą aukštesnę nei 39.5 °C
  • gydymas priešvėžiniais vaistais:
hormonų terapija
imunoterapija – metodas, kuriuo aktyvinama paciento imuninė sistema ir izoliuojami gynybiniai piktybinės ląstelės machanizmai
taikinių preparatais: priešvėžiniai vaistai, nukreipti prieš konkrečius piktybinių ląstelių receptorius
chemoterapija: vėžio gydymas citostatikais. Šie vaistai dažniausiai pažeidžia vėžinių ląstelių sugebėjimą daugintis. Gydymas citostatikais pažeidžia ir sveikus audinius, bet šie, tinkamai skiriant chemoterapijos kursus, vėliau palaipsniui atsistato

Šiandien taikomas gydymas vadinamas multimodaline vėžio terapija, kai kiekvienam ligoniui individualiai parenkamas optimalus gydymas kombinuojant visus žinomus ir efektyvius metodus.

Yra taikomi ir kiti alternatyvūs vėžio gydymo būdai arba papildomi vėžio gydymo būdai, naudojantys hipnozę, masažą ar augalus, turinčius priešvėžinių medžiagų. Žinoma pakankamai šarlatanizmo ar nepatvirtintų gydymo metodų taikymo atvejų atvejų, kai nekvalifikuoti, neaprobuoti [13] patarimai turėjo letalinių pasekmių.


Profilaktika[taisyti | redaguoti kodą]

ES ekspertų parengtos ir periodiškai peržiūrimos, taisomos ir papildomos profilaktinės rekomendacijos (angl. European code against cancer) yra geras pavyzdys, kaip paprastai ir suprantamai suformuluoti profilaktinius patarimus[11]:

  • Metimas rūkyti sumažina riziką susirgti, kadangi rūkymas yra 25-30% vėžio atvejų priežastis. Jei nemetama rūkyti, reikia vengti rūkyti greta kitų, nerūkančių, kadangi pasyvus rūkymas irgi ženkliai padidina riziką susirgti
  • Viršsvoris padidina riziką susirgti vėžiu, todėl reikia stengtis išlaikyti normalią kūno masę
  • Nuolatinis ir reguliarus fizinis krūvis, sportas, bet kokios rūšies fizinis aktyvumas sumažina riziką susirgti vėžiu. Rekomenduojama norma yra mažiausiai pusė valandos tris kartus per savaitę
  • Sveika mityba – pakankamas vaisių ir daržovių kiekis (bent 5 vienetai per dieną) sumažina vėžio riziką. Reikai vengti gyvulinės kilmės riebalų, kadangi jie riziką susirgti vėžiu padidina
  • Alkoholio vartojimas padidina vėžio riziką, jo kiekį maiste siūloma maksimaliai sumažinti
  • Visą gyvenimą, tačiau ypač vaikystėje ir paauglystėje reikia vengti pernelyg ilgo buvimo saulės šviesoje ir odos nudegimo, šitaip ženkliai sumažėja rizika susirgti odos vėžiu
  • Reikia vengti bet kokių cheminių medžiagų ir fizikinių veiksnių, kurie padidina vėžio riziką, pavyzdžiui asbesto, jonizuojančios spinduliuotės, dirbant su kancerogeninėmis medžiagomis laikytis nustatytų normų ir naudoti efektyvias apsaugines priemones
  • Vyresnės nei 25 metų amžiaus moterys turėtų reguliariai tikrintis dėl gimdos kaklelio vėžio
  • Moterys nuo 50 metų amžiaus turėtų reguliariai tikrintis dėl krūties vėžio
  • Vyrai ir moterys nuo 50 metų amžiaus turėtų reguliariai tikrintis dėl storosios žarnos vėžio, turėtų būti atliekama koloskopija arba bent jau slapto kraujo išmatose tyrimas
  • Primygtinai rekomenduojama skiepytis nuo virusinio hepatito B, šitaip užkertamas kelias išsivystyti kepenų vėžiui

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Bosman. WHO Classification of Tumours of the Digestive System, Fourth Edition, IARC, 2010
  2. 2,0 2,1 Liao et al. Endometrial cancer in Asian migrants to the United States and their descendants. Cancer Causes and Control, May 2003. 14, 4, 357–360
  3. Banks et al. 10 rare tumors that warrant a genetics referral. Fam Cancer. 2013 Mar;12(1):1-18. doi: 10.1007/s10689-012-9584-9.
  4. Calle et al. Obesity and cancer. BMJ. 2007 Dec 1;335(7630):1107-8. Epub 2007 Nov 6. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17986715?dopt=Abstract
  5. Shapiro et al. Psychic vulnerability and the associated risk for cancer. Cancer. 2002 Jun 15;94(12):3299-306. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12115364?dopt=Abstract
  6. Troll et al. The role of oxygen radicals as a possible mechanism of tumor promotion. Annu Rev Pharmacol Toxicol. 1985;25:509-28. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/3890710?dopt=Abstract
  7. Mackenzie. Cancer stem cells. Ann Oncol. 2008 Jul;19 Suppl 5:v40-3. doi: 10.1093/annonc/mdn306. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18611898?dopt=Abstract
  8. Kanwal et al. Epigenetic modifications in cancer. Clin Genet. 2012 Apr;81(4):303-11. doi: 10.1111/j.1399-0004.2011.01809.x. Epub 2011 Dec 8. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22082348
  9. Deng et al. MicroRNA-124a and microRNA-34b/c are frequently methylated in all histological types of colorectal cancer and polyps, and in the adjacent normal mucosa. Oncol Lett. 2011 Jan;2(1):175-180. Epub 2010 Nov 23. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22870149
  10. Frampton et al. MicroRNAs Cooperatively Inhibit a Network of Tumor Suppressor Genes to Promote Pancreatic Tumor Growth and Progression. Gastroenterology. Volume 146, Issue 1 , Pages 268–277.e18, January 2014. http://www.gastrojournal.org/article/S0016-5085%2813%2901431-5/abstract?referrer=http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0016508513014315
  11. 11,0 11,1 11,2 World Cancer Report 2008, IARC, 2008, Lyon
  12. Lietuvos vėžio registras
  13. Ross Karen. „Crackdown on Unproven Cancer Treatments Focuses on Internet Marketers“. J Natl Cancer Inst, 100 (17), 1200-1202; (2008). 

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.