Liudvikas XIII

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Liudvikas XIII
Justus Sustermans 046.jpg
Blason France moderne.svg
Burbonų dinastija
Visas vardas: Liudvikas XIII
Gimė: 1601 m. rugsėjo 27 d.
Fontenblo
Mirė: 1643 m. spalio 17 d. (42 metai)
Paryžius
Palaidotas: Šventojo Deniso bazilika
Tėvas: Henrikas IV Burbonas
Motina: Marija Mediči
Sutuoktinis(-ė): Ona Austrė
Vaikai:

Liudvikas XIV
Pilypas I, orleano kunigaikštis
negimę 3 vaikai

Grand Royal Coat of Arms of France & Navarre.svg
Prancūzijos karalius
Valdė: 1610-1643 m.
Pirmtakas: Henrikas IV Burbonas
Įpėdinis: Liudvikas XIV
Blason Royaume Navarre.svg
Navaros karalius Liudvikas XIII
Valdė: 1589-1610 m.
Pirmtakas: Henrikas IV Burbonas
Įpėdinis: Liudvikas XIV
Kiti titulai
Andoros princas
Valdė: 1610-1643 m.
Pirmtakas: Henrikas IV Burbonas
Įpėdinis: Liudvikas XIV
Commons-logo.svg Vikiteka: Liudvikas XIIIVikiteka
Liudviko XIII monograma

Liudvikas XIII (pranc. Louis XIII, 1601 m. rugsėjo 27 d. Fontenblo – 1643 m. gegužės 14 d. Paryžius) – Prancūzijos ir Navaros karalius iš Burbonų dinastijos, valdęs 16101643 m.[1]

Vaikystė[taisyti | redaguoti kodą]

Trylikametis Liudvikas XIII, 1616 m.

Tėvai – karalius Henrikas IV Burbonas (valdė 15981610 m.) ir Marija Mediči. Būdamas vyriausiuoju karališkosios šeimos palikuonimi, gavo Fils de France (Prancūzijos sūnaus) titulą. Liudviko XIII tėvas buvo pirmasis Burbonų dinastijos karalius, sostą paveldėjęs iš savo devintos eilės pusbrolio Henriko III (valdžiusio 15741589 m.). Liudviko XIII seneliai iš tėvo pusės buvo Antuanas Burbonas, Vendôme kunigaikštis (Antoine de Bourbon, duc de Vendôme) ir Žana d'Albert (Jeanne d’Albert), Navaros karalienė; seneliai iš motinos pusės buvo Toskanos kunigaikštis Frančeskas I de Medičis (Francesko I de Medici) ir Johana (Johanna), Austrijos erchercogienė; jo krikštamotė buvo Eleonora de Mediči, teta iš motinos pusės.

Marijos de Mediči valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Sostą paveldėjo 1610 m., po tėvo nužudymo, būdamas aštuonerių metų amžiaus. Iki jam sukako trylika metų, šalį valdė jo motina regentė Marija Mediči. Marija išlaikė visus Henriko IV ministrus, išskyrus nepopuliarų šalyje Maximilien de Béthune, Sully kunigaikštį. Labiausiai ji pasikliovė Nicolas’u de Neufville, Villeroy senjoru, taip pat Noël Brûlart de Sillery ir Pierre Jeannin. Marija vykdė nuosaikią politiką ir laikėsi Nanto edikto, kuriuo hugenotai Prancūzijoje gavo tikėjimo laisvę ir politines teises. Visgi jai nepavyko išvengti kilmingųjų maištų, tokių kaip kito galimo sosto įpėdinio Henriko II, Kondė princo. Jis susivaidijo su Marija 1614 m. ir netgi surinko savo šalininkų armiją, tačiau sulaukė menkos visuomenės paramos, kai ir Marija surinko armiją. Nepaisant to, atsiliepdama į princo nuoskaudas, ji sušaukė Generalinius luomus.

Generalinių luomų šaukimas buvo vis atidėliojamas, kol Liudvikui nesuėjo trylika, tuomet laikytas tinkamu perimti sostą. Ir nors pagal tų laikų paprotį tapo pilnamečiu, Marija išliko faktiška Prancūzijos vadove. Generaliniai luomai nuveikė nedaug; daugiausia buvo diskutuojama apie Prancūzijos santykius su popiežiumi bei pareigybių pardavinėjimus, tačiau nieko konkretaus nebuvo nuspręsta.

1615 m. pradžioje labai išaugo Marijos pasitikėjimas Concino Concini, kuris tapo jos favoritu. Tai dar labiau pykdė Kondė princą, sukėlusį naują riaušių bangą 1616 m. Hugenotų lyderiai parėmė sukilimą, tuo priversdami Liudviką XIII padaryti išvadą, kad jie niekada nebūsią lojalūs sostui. Be to, greitai prie sukilimo prisidėjo ir Liusono vyskupas.

Tuo tarpu Didysis Prancūzijos sakalininkas (titulas) Šarlis d'Albertas įtikino Liudviką XIII atsimesti nuo motinos ir prisijungti prie maištininkų. To pasėkoje 1617 m. balandžio 24 d. Concini buvo nužudytas, o Marija nušalinta nuo valdžios ir ištremta į Blua. Liudvikas XIII paskelbė Šarlį d’Albertui suteikė Lujeno kunigaikščio titulą.

Šarlio de Lujeno dominavimo metai (1617–1621)[taisyti | redaguoti kodą]

Šarlis de Lujenas

Neilgai trukus Lujeno kunigaikštis tapo tokiu pat nepopuliariu, kaip kad buvo Concini. Dalis bajorų piktinosi jo įtaka ir laikė, kad de Lujenas stengėsi valdyti karalių. Taip pat de Lujenas nelaikytas tokiu pat kompetentingu, kaip kad baigiantys išmirti Marijos laikų ministrai.

1618 m. kilus Trisdešimties metų karui Prancūzijos karališkieji sluoksniai nebuvo tvirtai apsisprendę, kurias kariaujančias puses remti. Viena vertus, Prancūzijos konkurencija su Habsburgais turėjo lemti jos paramą protestantams; kita vertus, Liudvikas XIII buvo išauklėtas katalikiška dvasia, tad jis savaime linko stoti į pagalbą Šventosios Romos imperijos imperatoriui Ferdinandui II.

Prancūzijos diduomenė ir toliau priešinosi Lujenui dėl 1618 m. paulette – mokesčio, pavadinto pagal jo iniciatoriaus Šarlio Polė pavardę bei 1660 m. nuskambėjusios prekybos pareigomis. Ištremta ir įkalinta Blua Marija de Mediči tapo aiškiu nepasitenkinimo veiksniu: de Lujenas turėjo teisę būti asmeniniu jos patarėju ir tarpininku tarp buvusios valdovės ir vyriausybės.

1620 m. Prancūzijos diduomenė sukilo, bet jų pajėgos nesunkiai išblaškytos tų pačių metų rugpjūtį Les Ponts-de-Cé mieste. Paskui Liudvikas XIII paskelbė žygį prieš Béarn (tuometė Prancūzijos provincija) hugenotus, nepaklususius daugeliui jo sprendimų. Šis žygis provincijoje atkūrė katalikybę, tačiau taip pat paskatino kitų provincijų hugenotus prisidėti prie Henriko, Rohano kunigaikščio vadovaujamo maišto.

1621 m. oficialiai susitaikė su savo motina, de Lujenas paskirtas Prancūzijos konstebliu – aukščiausiuoju karūnos pareigūnu. Liudvikas XIII ir de Lujenas susiruošė numalšinti hugenotų sukilimą. Jų tvirtovės Montobano apsiaustis buvo nutraukta po trijų mėnesių, nes armijoje įsisiautė šiltinė. Viena iš šiltinės aukų tapo ir de Lujenas.

Tarybos valdymas (1622–1643)[taisyti | redaguoti kodą]

Po de Lujeno mirties Liudvikas XIII pareiškė valdysią su taryba. Jo motina 1622 m. grįžo iš tremties ir įsijungė į tarybos sudėtį. Henrikas II, paskirtas tarybos nariu, pasiūlė žiauriai susidoroti su hugenotų maištininkais. Tačiau rezultatas buvo toks pat, kaip ir ankstesniais metais: karaliaus armija laimėjo keletą mūšių, tačiau nesugebėjo paimti tvirtovės, šį kartą Monpeljė.

Konfliktas baigėsi 1622 m. spalį, Liudvikui XIII ir Henrikui, Rohano kunigaikščiui, pasirašius Monpeljė sutartį, patvirtinusią Nanto edikto principus: kai kurios hugenotų tvirtovės sugriautos, tačiau jiems pripažinta teisė toliau valdyti Montobaną ir Le Rošelį.

1624 m. atleido Noël Brûlart de Sillery ir Puisieux vikontą Pierre Brulart, nepatenkintas jų diplomatine veikla dėl santykių tarp Ispanijos ir Valtelinos. Valtelina, daugiausia katalikų gyvenama teritorija, priklausė Graubiundeno siuzerenitetui, ji buvo svarbus Prancūzijos žygių į Italiją punktas, todėl Ispanijos kišimasis į jos reikalus pykdė Liudviką XIII.

Kardinolas Rišeljė (1624–1643)[taisyti | redaguoti kodą]

Kardinolas Žanas Armanas de Rišeljė buvo svarbiausia Liudviko XIII administracijos figūra 1624 m. ir aštuoniolika metų darė įtaką Prancūzijos politinei raidai. Rišeljė dėka, Liudvikas tapo vienu iš pirmųjų absoliutinių Europos monarchų. Rišeljė ir Liudviko XIII valdymo laikotarpiu Prancūzija sėkmingai kariavo Trisdešimties metų kare prieš Habsburgus, kontroliavo diduomenę ir atšaukė karines ir politines Hugenotų privilegijas, nors tikėjimo laisvių nepanaikino. Be to, Liudvikas modernizavo Havro uostą ir sukūrė galingą laivyną.

Deja, Liudvikas XIII ir Rišeljė neperžiūrėjo ir nereformavo administracinio aparato, o ypač ydingos mokesčių sistemos, kas tuomet Prancūzijai buvo labai aktualu.

Rėmė į Italiją vykstančius mokytis menininkus. Jis pavedė Nikola Pusenui ir Pilypui de Šampanė dekoruoti Luvrą. Taip pat skatino tolesnę prancūzų kolonijų Šiaurės Amerikoje (Naujosios Prancūzijos) plėtrą Vakarų kryptimi.

Giminystė ir palikuonys[taisyti | redaguoti kodą]

Vedybos[taisyti | redaguoti kodą]

Ona Austrė

1615 m. lapkričio 24 d. Liudvikas XIII vedė Ispanijos karaliaus Pilypo III dukrą Oną Austrę. Vedybos, toliau stiprino katalikiškų valstybių Ispanijos ir Prancūzijos karinį ir politinį aljansą. Vedybų tarp šių valstybių valdovų palikuonių tradicija siekė Pilypo II laikus, kai jis vedę Prancūzijos princesę Elžbietą Valua. Kaip ir dauguma tokių Burbonų santuokų, šios laimė truko trumpai: karaliaus reikalai skyrė jį nuo žmonos. Po 23 metų santuokos ir keturių persileidimų, Ona 1638 m. pagimdė Liudvikui XIII įpėdinį, būsimąjį karalių Liudviką XIV.

Daugelis laikė sosto įpėdinio gimimą tikru stebuklu, tad tėvai jį pavadino Louis-Dieudonné (Liudvikas, Dievo duotasis). Taip pat kalbėta, kad siekiant sklandaus gimdymo, vaisius paskirtas Mergelei Marijai, ir ji, esą, padariusi stebuklą. Nepaisant to, Liudvikas XIII pats yra pareiškęs, kad skeptiškai vertinęs kalbas apie stebuklingą sūnaus gimimą.

Palikuonys[taisyti | redaguoti kodą]

Iš viso Liudvikas XIII su žmona susilaukė šešių vaikų:

Vardas Gyvenimo trukmė Pastabos
Gimė negyvas 1619 m. gruodis
Gimė negyvas 1622 m. kovo 14
Gimė negyvas 1626
Gimė negyvas 1631 m. balandis
Liudvikas XIV 1638 m. rugsėjo 5 d. – 1715 m. rugsėjo 1 d. Vedė Mariją Terezą, Ispanijos princesę (1638–1683) 1660. Susilaukė palikuonių.
Pilypas I, Orleano kunigaikštis 1640 m. rugsėjo 21 d. – 1708 m. birželio 8 d. vedė (1) Henrietą Oną Stiuart, Anglijos princesę (1644–1670) 1661. Susilaukė palikuonių. Vedė (2) Elžbietą Šarlotę, Pfalco princesę (1652–1722) 1671 m. Susilaukė palikuonių.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Liudvikas XIII (Louis XIII). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 508 psl.