Arsenas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Arsenas (As)
Periodinė grupė

Pusmetalis

Atomo numeris 33
Išvaizda

?

Atomo savybės
Atominė masė
(Molinė masė)

74,92160(2) а.m.v. (g/mol)

Atomo spindulys

139 pm

Jonizacijos energija
(pirmas elektronas)

947 kJ/mol (eV)

Elektronų konfigūracija

[Ar] 3d10 4s² 4p³

Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys

120 pm

Jono spindulys

? pm

Elektroneigiamumas

2,18 (pagal Polingą)

Elektrodo potencialas

?

Oksidacijos laipsniai

?

Termodinaminės savybės
Tankis

5,78 g/cm³

Šiluminė talpa

? J/(K·mol)

Šiluminis laidumas

50 W/(m·K)

Lydymosi temperatūra

1090 K

Lydymosi šiluma

27,7 kJ/mol

Virimo temperatūra

876 K

Garavimo šiluma

32,4 kJ/mol

Molinis tūris

12,96 cm³/mol

Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė

?

Gardelės periodas

? Å

Arsenas (Arsenicum, gr. arsenikon 'pigmentas') – cheminis periodinės elementų lentelės V grupės cheminis elementas, žymimas As, eilės numeris 33. Turi tik vieną stabilų izotopą – 75As. Junginiuose trivalentis ar penkiavalentis. Reaktingas. Gamtoje randamas daugiausia junginiuose su metalais ar siera. Spalva nuo švininės iki pilkai juodos. Blizgesys matinis, šviežiai nulaužtas – metalinis. Kietumas Moso skalėje – 3,5. Tankis 5730 kg/m³. Arseno randama Kaukaze, Užbaikalėje, Altajuje, Urale, Vokietijoje, Norvegijoje. Naudojamas kaip reduktorius. Arsenas ir visi jo junginiai labai nuodingi, dėl to vertintas senovėje (arseno junginiai minimi Aristotelio). Pirmasis gryną arseną išgavo Albertas Didysis.

Pagrindinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arseno liepsnos testas

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Elementui pavadinimą suteikė vienas svarbiausių jo junginių – arsenikas (arba diarseno trioksidas – As2O3), geltonas ir nuodingas junginys.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiausiai arseno yra sunaudojama gaminant šratus ir vaistus (energijos stimuliatorius).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bronius Matulis, Vitalijus Janickis, Neringa Petrašauskienė. Chemijos pagrindai . Kaunas: Technologija, 2006, 26 p. ISBN 9955-25-108-5.