Korsika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Korsika
Corse
Flag of Corsica.svg
Corse region locator map.svg
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Prancūzijos vėliava Prancūzija
Administracinis centras: Ajačas
Departamentai: 2
Gyventojų (2008): 302 000
Plotas: 8 680 km²
Tankumas (2008): 35 žm./km²
Commons-logo.svg Vikiteka: KorsikaVikiteka

Korsika (pranc. Corse, kors. Corsica) – ketvirta pagal dydį sala Viduržemio jūroje (po Sicilijos, Sardinijos ir Kipro). Sala yra į vakarus nuo Italijos, į pietryčius nuo Prancūzijos ir į šiaurę nuo Sardinijos salos. Korsika yra vienas iš 27 Prancūzijos regionų (turi kiek platesnę autonomiją nei žemyniniai regionai).

Korsika yra žymi kaip Napoleono Bonaparto gimimo vieta.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Korsika yra vulkaninės kilmės sala, dažnai vadinama kalnuočiausia Viduržemio jūros sala. Nuo žemyno Korsiką skiria Ligūrijos jūra, o nuo pietuose esančios Sardinijos salos – 11 km pločio Bonifacijaus sąsiauris. Salos ilgis iš šiaurės į pietus 183 km, plotis iki 83 km. Kranto linijos ilgis ~1000 km. Kalnai užima visą centrinę salos dalį – aukščiausia vieta yra 2706 m aukščio Monte Činto kalnas. Taip pat yra dar 20 viršukalnių, aukštesnių nei 2000 m. Salos šiaurėje išsikiša 40 km ilgio Korsikos kyšulys. Salą supa daug smulkių uolingų salelių (Lavecis, Kavajas, Džiralija ir kt.). Korsikos krantai daug kur statūs, užsibaigiantys 20 m aukščio klifais, dažnai išvagoti požeminių ertmių.

Skandolos rezervatas

Klimatas subtropinis. Vasarą oras įšyla tarp 20-27 °C, žiemą atvėsta iki 5-10 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis – 645 mm, drėgnasis laikotarpis trunka nuo spalio iki balandžio. Kalnuose klimatas vėsesnis ir drėgnesnis nei lygumose.

Korsikos lygumose būdingi kietalapiai subtropikų miškai ir krūmynai, kur dominuoja akmeniniai ir kamštiniai ąžuolai. Tiesa, dabar dauguma lygumų sukultūrintos, naudojamos žemdirbystei ir gyvulių ganymui. Kalnuose auga mišrieji ir plačialapių medžių miškai, sudaryti iš ąžuolų, pušų, ostrijų, alksnių, kaštainių, kadagių, bukų ir kt. Saloje didelė paukščių įvairovė, čia taip pat sutinkamas endeminis Korsikos taurusis elnias.

Korsikos vakaruose yra Skandolos gamtos rezervatas, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis pasižymi vaizdingais klifais, urvais, grotomis.


Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Kortė – miestas centrinėje Korsikoje
Salos žemėlapis

Korsika yra mažiausiai gyventojų turintis ir rečiausiai gyvenamas iš metropoltinės Prancūzijos regionų. Beveik 90 % salos gyventojų sudaro prancūzai ir korsikiečiai, likusieji – imigrantai (daugiausia iš Šiaurės Afrikos, taip pat iš Italijos, Portugalijos).

Valstybinė Korsikos kalba yra prancūzų, o vietinė korsikiečių kalba (panaši į italų) turi regioninės kalbos statusą.

Korsika garsėja unikaliomis polifoninio dainavimo tradicijomis. Jas už salos ribų garsina tokios grupės kaip „A Filetta“, „I Muvrini“.

Beveik visi didesni Korsikos miestai išsidėstę pakrantėse, o kalnai gyvenami retai.

Didžiausi miestai[taisyti | redaguoti kodą]

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Korsikos regioną sudaro 2 departamentai:

Ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Verčiamasi turizmu, žemės ūkiu (vaisių auginimu), gyvulininkyste. Saloje nutiesta 232 km ilgio siaurasis geležinkelis tarp Bastijos, Calvi ir Ajačo.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Korsika pastoviai gyvenama nuo mezolito. Priešistoriniais laikais sala buvo svarbus regiono centras. Vėliau užkariauta kartaginiečių, graikų, etruskų. Romėnų laikais sudarė vieną iš Romos provincijų (drauge su Sardinija). V a. žlugus Romos imperijai, į salą buvo įsiveržę vandalai, vizigotai, saracėnai, lombardai. Frankų karalius Pipinas Trumpasis užkariavo salą ir 756 m. paskyrė popiežiui Steponui II.

1347 m. Korsiką užkariavo genujiečiai ir su trumpomis pertraukomis valdė iki 1729 m. Tik 1553 m. salą buvo užėmusios jungtinės prancūzų-osmanų pajėgos. Korsikoje nuo seno buvo paplitęs kraujo kerštas (vendeta), klestėjo mafija, kildavo giminių tarpusavio karai. 1729 m. kilo Korsikos revoliucija ir po 26 m. kovų sala pasiekė nepriklausomybę – 1755 m. buvo įkurta Korsikos Respublika. Tačiau korsikiečių nerėmė jokios užsienio valstybės ir 1769 m. šalį užkariavo Prancūzija. 1794 m. pasinaudodami Prancūzijos revoliucija korsikiečiai sudarė sąjungą su anglais ir įkūrė Anglijos-Korsikos karalystę. Įsikišus Ispanijai anglai nustojo remti korsikiečius ir sala vėl atiteko prancūzams. 1814 m. Korsiką trumpai buvo užkariavę anglai (Napoleono karų metu).

Dabartinėje Korsikoje gajos separatizmo idėjos. Nacionalistiniai judėjimai siekia salos autonomijos ar visiškos nepriklausomybės. Tiesa, didesnė dalis korsikiečių nepritaria salos nepriklausomybei.

Simbolis[taisyti | redaguoti kodą]

Korsikos simbolis yra juostele apsirišęs galvą mauras. Įtikinamiausia versija kodėl būtent toks simbolis yra ta, jog maurai šia vėliava žymėdavo užkariautas vietas. Raištis yra karališkumo simbolis. Antroji versija sako, jog jis buvo mitinis didvyris, o trečioji, jog jis buvo garsus kovotojas už nepriklausomybę. Šitas mauras taip pat yra ir Sardinijos, Algarvės bei Aragono simbolis.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]