Olyka

Koordinatės: 50°43′0″ š. pl. 25°49′0″ r. ilg. / 50.71667°š. pl. 25.81667°r. ilg. / 50.71667; 25.81667 (Olyka)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.


Olyka
ukr. Олика
      
Olyka
Olyka
50°43′0″ š. pl. 25°49′0″ r. ilg. / 50.71667°š. pl. 25.81667°r. ilg. / 50.71667; 25.81667 (Olyka)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Ukrainos vėliava Ukraina
Sritis Voluinės sritis Voluinės sritis
Įkūrimo data 1149 m.
Gyventojų (2005) 2 865
Plotas 4,9 km²
Tankumas (2005) 585 žm./km²
Vikiteka Olyka

Olyka (ukr. Олика) – miesto tipo gyvenvietė Ukrainoje, Voluinės srityje, į rytus nuo Lucko, kelių į Rivnę, Dubną ir Lucką sankirtoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1149 m. kaip įtvirtintas miestelis Čemerinas Putilovkos ir Oseništės upelių santakoje. Vėliau išsiplėtęs miestelis pradėtas vadinti netoliese tekėjusio upelio Olykos vardu. Pirmasis 1433 m. dokumentuose paminėtas dvaro savininkas Lenka Zarubičius.

1460 m. Trakų vaivada ir Lucko seniūnas Petras Manvydas miestelyje pastatė Petro ir Povilo bažnyčią, seniausią Volynės srityje. Po jo mirties Olyka atiteko Onai Manvydaitei, ištekėjusiai už Kiškos. Kai 1514 m. Olykos dvaro paveldėtoja Ona Kiškaitė ištekėjo už Lietuvos Didžiosios kunigaikštystė didiko Jono Radvilos, Olyka tapo Radvilų giminės, Olykos – Nesvyžiaus linijos dvaru.

Pirmasis dvaro paveldėtojas Mikalojus Radvila Juodasis 1547 m. iš Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V gavo Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio titulą, kurį 1549 m. patvirtino ir karalius Žygimantas Augustas.

1654 m. miesteliui suteiktos Magdeburgo teisės. Mieste buvo įsteigta kolegija. 1702 m. miestą sudegino švedai. 1793 m. Olyka atiteko Rusijai. Paskutinis tiesioginis Olykos paveldėtojas buvo Napoleono armijos pulkininkas Dominykas Radvila (1786-1813) m. 1814 m. Olyka perduota valdyti Klecko majorato valdytojui Antanui Radvilai (17751832 m.) Tačiau po gaisrų ir karų miestelis nebeatsigavo, nes prekybos centrai persikėlė į Rusijos gilumą. 1838 m. sugriuvo kolegijos ir seminarijos rūmai, 1870 m. sudegė rotušė su visu miesto archyvu. Paskutinis Olykos valdytojas Jonušas Pranciškus Radvila, 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo suimtas, o po karo apsigyveno Lenkijoje.

Istoriniai paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]