Sicilijos karalystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Regnum Siciliae
Regno di Sicilia
Sicilijos karalystė
nebėra
Blank.png
1130 – 1816 Flag of the Kingdom of the Two Sicilies 1816.gif
 
Blank.png
Flag herbas
Sicilijos karalystės vėliava Aragono Sicilijos herbas
Location of Sicilijos karalystė
Sicilijos karalystė mirus jos įkūrėjui Rodžeriui II 1154 m.
Sostinė Palermas
Kalbos italų; lotynų
Valdymo forma karalystė
karalius
 1130-1154 Rodžeris II Sicilietis
 1759-1816 Ferdinandas IV Neapolietis
Era Viduramžiai, Naujieji laikai
 - Rodžeris II Sicilietis tampa karaliumi 1130
 - Sukuriama Abiejų Sicilijų karalystė 1816 m.

Sicilijos karalystė (lot. Regnum Siciliae arba Sicilie; it. Regno di Sicilia, dažniausiai sutrumpintai Regno) valstybė, egzistavusi Pietų Italijoje nuo 1130 m., kai ją įkūrė Rodžeris II Sicilietis, iki 1816 m. Sicilijos karalystei priklausė ne tik Sicilija, bet visas Pietų Italijos regionas bei iki 1510 m. Malta ir Gozo sala. Sala buvo padalinta į tris regionus: Valle di Mazzara, Valle di Demona ir Valle di Noto.

Iki 1282 m. Sicilijos karalystė kartais buvo vadinama Regnum Apuliae et Siciliae, bet po to sala ir žemyninė karalystės dalis buvo atskirta politiškai. Nuo to laiko žemyninė dalis vadinosi Neapolio karalyste. Po 1302 m. Sicilijos karalystė kartais vadinta Trinakrijos karalyste. Karalystę dažnai valdė kitų šalių karaliai: Aragono, Ispanijos ir net Šventosios Romos imperijos imperatorius. 1816 m. karalystė buvo sujungta su Neapolio karalyste ir įkurta Abiejų Sicilijų karalystė.

Normanų karalystė[taisyti | redaguoti kodą]

1127 m. mirus Apulijos kunigaikščiui Viljamui II, Rodžeris II Sicilietis suvienijo Sicilijos grafystę ir Apulijos kunigaikštystę. Jis rėmė antipopiežių Anakletą II, kuris 1130 m. per Kalėdas jį karūnavo Sicilijos karaliumi.

Kitą dešimtmetį nuo karūnacijos iki Ariano standartų Rodžeris kovėsi su užpuolikais ir malšino savo svarbiausių vasalų Grimoaldo iš Bario, Robert iš Kapujos, Ranulfo iš Alifės, Sergijus Neapoliečio ir kitų maištus. 1139 m. Mignano sutartimi Rodžerio karalystę pripažino teisėtai išrinktas popiežius. Su admirolo Jurgio Antiochijiečio pagalba Rodžeris užėmė Madiją Afrikoje (dabar miestas Tunise) ir neoficialiai pasiskelbė „Afrikos karaliumi“. Tuo metu Sicilijos laivynas užpuolė Bizantiją ir šimtmetį buvo galingiausiu laivynu Viduržemio jūroje.

Rodžerio sūnus ir įpėdinis buvo Viljamas I Sicilietis, vadinamas Bloguoju, nes jo nemėgo kronikų rašytojai, palaikę Viljamo nugalėtą didikų maištą. Jo valdymas baigėsi taikiai 1166 m., bet sūnus Viljamas II Sicilietis buvo dar nepilnametis. Iki regentystės pabaigos 1172 m. karalystėje buvo suirutė, kuri vos nenuvertė valdančios šeimos, bet po to du dešimtmečius trukęs Viljamo valdymas prisimenamas kaip taikos ir klestėjimo metas, todėl jis vadinamas Geruoju. Bet 1189 m. jis mirė be įpėdinio ir karalystę ištiko chaosas.

Tankredas iš Lečės užėmė sostą, bet turėjo malšinti tolimo pusbrolio Rodžerio iš Andrijos maištą ir kautis su Šventosios Romos imperatoriaus Henriko VI invazija, nes šio žmona Konstancija Sicilietė buvo Rodžerio II duktė. Konstancija su Henriku VI laimėjo ir Sicilija atiteko Štaufenų dinastijai. Bet per Konstanciją Hotevilių kraujas atiteko imperatoriui Frydrichui II.

Štaufenų karalystė[taisyti | redaguoti kodą]

Frydrichui, būsimajam Šventosios Romos imperatoriui, tapus Sicilijos karaliumi 1197 m. atsirado valdžios vakuumas, nes jis buvo nepilnametis, o karalystė buvo pripratusi prie itin centralizuotos valdžios. Kad užtikrintų Frydricho valdžią, jo dėdė Pilypas Švabas paskyrė Ankonos markgrafą Markvardą von Anveilerį regentu 1198 m. Tuo tarpu popiežius Inocentas III sutvirtino popiežiaus autoritetą Sicilijoje, bet pripažino Frydricho teises. Kitą dešimtmetį popiežiaus valdžia Sicilijoje palaipsniui mažėjo ir šis nebežinojo kurią pusę palaikyti kilus daugumai nesutarimų.

Tačiau Štaufenų valdžia nebuvo saugi. Valteris III Brienietis vedė Tankredo dukrą ir atvyko į pietus 1201 m. pareikalauti sosto. 1202 m. jis nugalėjo kanclerio Valterio Paleariečio ir Dipoldo Voburgiečio vadovaujamą armiją. Marvardas buvo nužudytas, o Frydrichas pateko į Viljamo Kaparoniečio, Pizos sąjungininko, rankas. Dipoldas kariavo su Valteriu iki šio mirties 1205 m., o po to išplėšė Frydrichą iš Viljamo nagų 1206 m. ir atidavė į Valterio Paleariečio globą. Vėliau šie susipyko ir Valteris paėmė Dipoldą į nelaisvę 1207 m. Po dešimtmečio baigėsiu kovos dėl regentystės ir paties sosto.

Frydrichas tęsė senelio Rodžerio Siciliečio pradėtas įstatymų reformas. Jo pasiekimai šioje srityje matėsi jau Kapujos standartuose (1220 m.), bet darbas buvo užbaigtas paskelbus Melfio konstituciją (1231 m., dar žinomą kaip Liber Augustalis), įstatymų rinkinį, išskirtinį tam metui ir buvusį įkvėpimo šaltiniu dar ilgą laiką. Konstitucija padarė Siciliją abloliučia monarchija, pirmąja Europos šalimi užbaigusia feodalizmo laikotarpį. Be to konstitucija davė precedentą rašytinio įstatymo pirmenybei. Su menkais pataisymais Liber Augustalis Sicilijoje galiojo iki 1819 m.

Tuo metu jis pastatė Castel del Monte ir 1224 m. įkūrė Neapolio universitetą, dabar vadinamą Università Federico II, ilgus šimtmečius buvusį vieninteliu universitetu pietų Italijoje.

Frydricho II įpėdinis Sicilijoje buvo jo nesantuokinis sūnus Manfredas Sicilietis, valdęs karalystę 15 metų, o kiti Štaufenai buvo užsiėmę Vokietijoje. Štaufenų valdžia Sicilijoje baigėsi po Anžu invazijos 1266 m. į Siciliją ir Konradino, paskutinio Štaufeno mirties 1268 m.

Anžu ir Aragono valdoma karalystė[taisyti | redaguoti kodą]

Kilus nesantaikai tarp Štaufenų ir popiežiaus 1266 m. Siciliją užėmė kunigaikštis Karolis I Anžu. Nepasitenkinimas prancūzų valdymu ir mokesčiais sukėlė Sicilijos mišparų neramumus ir sėkmingą Petro III Aragoniečio invaziją. Sicilijos mišparų karas tęsėsi iki Kaltabelotos taikos 1302 m.

Taikos sutartis padalino Sicilijos karalystę į dvi dalis. Sicilijos sala, vadinama „Sicilijos karalyste už švyturio“ arba Trinakrijos karalyste, atiteko Frydrichui III Siciliečiui, kuris valdė tuo metu salą, o žemyninė dalis, tuo metu vadinta Sicilijos karalyste, o dabartinių mokslininkų Neapolio karalyste, atiteko Karoliui II Neapoliečiui. Taigi taikos sutartis buvo formalus netvirto status quo pripažinimas.

Sicilija buvo valdoma kaip nepriklausoma karalystė Aragono karaliaus giminaičių, bet nuo 1409 m. Sicilija priklausė Aragono karūnai. Anžu dinastija valdė Neapolio karalystę, kol Alfonsas V Aragonietis sujungė abi Sicilijas po sėkmingos Neapolio apgulties, pasibaigusios 1443 m. vasario 26 d. Bet po Alfonso mirties karalystė vėl buvo padalinta. Neapolio karalystė atiteko sūnui Ferdinandui I Neapoliečiui, kuris ją valdė 14581494 m., o Aragonas ir Sicilija broliui Jonui II Aragoniečiui. 1494–1503 m. Prancūzijos karaliai Karolis VIII Maloningasis ir Liudvikas XII Tautos tėvas, Anžu dinastijos įpėdiniai, bandė atgauti Neapolį, bet jiems nepavyko, tad Aragonas sujungė abi Sicilijos karalystes.

Sicilijos karaliaus titulas priklausė Aragono karaliams iki 1516 m., o po to atiteko Ispanijos karaliams iki 1707 m. Šventosios Ronos imperatoriai valdė Siciliją 17071735 m., o po to ją užėmė Parmos kunigaikštis, vėliau tapęs Ispanijos karaliumi Karoliu III.