Vladimiras Leninas
„Leninas“ nukreipia čia. Kitas reikšmes žiūrėkite Leninas (reikšmės).
| Vladimiras Leninas rus. Владимир Ильич Ленин | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1870 m. balandžio 22 d. Simbirskas, Rusijos imperija |
| Mirė | 1924 m. sausio 21 d. (53 metai) Gorki Leninskijė, Rusijos TFSR, TSRS |
| Palaidotas (-a) | 1924 m. sausio 27 d. Lenino mauzoliejus |
| Pilietybė | rusas |
| Tėvai | Ilja Uljanovas ir Marija Uljanova |
| Sutuoktinis (-ė) | Nadežda Krupskaja |
| Religija | ateistas |
| SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas | |
| Vadovavo | 1922 m. gruodžio 30 d. - 1924 m. sausio 21 d. (1 metai) |
| Ankstesnis | Naujas postas |
| Vėlesnis | Aleksejus Rykovas |
| RTFSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkas | |
| Vadovavo | 1917 m. lapkričio 8 d. - 1924 m. sausio 21 d. (6 metai) |
| Ankstesnis | Naujas postas |
| Vėlesnis | Aleksejus Rykovas |
| Pareigos | politikas, revoliucionierius, teisininkas |
| Partija | Bolševikų partija |
| Išsilavinimas | Sankt Peterburgo universitetas, 1891 |
 Vikiteka |
Vladimiras Leninas |
| Parašas | |
| |
Vladimiras Iljičius Leninas (rus. Владимир Ильич Ленин, tikroji pavardė Uljanovas, rus. Ульянов, 1870 m. balandžio 22 (10) d. Simbirske – 1924 m. sausio 21 d. Gorkuose netoli Maskvos) – rusų revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, politikos teoretikas, leninizmo pradininkas, TSRS įkūrėjas ir pirmasis TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas.[1] Jo valdymo metais Rusija, kuri vėliau tapo Tarybų Sąjungos dalimi, buvo paskelbta vienpartine socialistine valstybe, pagrįsta marksizmo ideologija.
Leninas laikomas vienu ryškiausių ir įtakingiausių XX a. politinių veikėjų. Po mirties jis tapo marksistinio kulto Tarybų Sąjungoje simboliu, kuriuo išliko iki 1991 m. Revoliucionierius tapo marksizmo–leninizmo ideologinė ikona ir užsienyje. Leninas ligi šiol išlieka itin kontroversiška figūra: nors šalininkai šį politinį veikėją laiko socializmo bei darbo klasės didvyriu, kritikai jį kaltina Rusijoje įtvirtinus totalitarinį režimą, kurio gyvavimo metu vykdytos politinės represijos bei žudynės.
Ankstyvasis gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vaikystė: 1870–1887 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kai kurių istorikų tvirtinimu, tarp Lenino protėvių buvo rusų, kalmukų, švedų, vokiečių, žydų.[2] Jo tėvas Ilja Nikolajevičius Uljanovas buvo kilęs iš baudžiauninkų šeimos. Iljos tėvo etninės ištakos neaiškios, tuo tarpu motina Ana Aleksejevna Smirnova buvo pusiau kalmukė, pusiau rusė.[3] Nors Ilja Uljanovas ir buvo kilęs iš žemutinės klasės, jis ilgainiui sugebėjo įsitvirtinti viduriniojoje klasėje, mat studijavo fiziką bei matematiką Kazanės universitete, o vėliau dėstė ir Penzos institute. Ilja Uljanovas vedė Mariją Aleksandrovną Blank 1863 m. viduryje. Marija buvo turtingos vokiečių–švedų kilmės liuteronės motinos ir žydo tėvo, kuris vėliau priėmė krikščionybę ir dirbo gydytoju, dukra. Amerikiečių istoriko Petrovskio-Šterno (Petrovsky-Stern) manymu, pats Leninas tikriausiai apie savo motinos žydišką kilmę nežinojo. Apie tai sužinojo Lenino sesuo Ana, o tai įvyko jau po jo mirties.[4] Labai tikėtina, kad Marijos tėvas buvo kilęs iš vokiečių kolonistų, kuriuos į Rusiją pakvietė imperatorė Jakaterina II.[5]
1886 m. sausio mėn., kuomet Leninui buvo penkiolika, jaunuolio tėvas mirė nuo intracerebrinio kraujavimo – insulto metu jam į smegenų audinius išsiliejo kraujas.[6] Tai Vladimirą itin sukrėtė: po šios netekties jis pasižymėjo nepastoviu ūmiu būdu, buvo konfrontatyvus, taip pat išsižadėjo Dievo.[7] Tuo metu Lenino vyresnysis brolis Aleksandras mokėsi Sankt Peterburgo universitete, kur dalyvaudavo politinėse agitacijose prieš absoliutinę monarchiją ir slapta studijavo Rusijos imperijoje uždraustus radikalios politinės kairės veikėjų darbus. Vėliau Aleksandras tapo revoliucionierių grupuotės nariu ir jam buvo patikėta sukurti sprogmenį. Tačiau planuotas pasikėsinimas į carą neįvyko – sąmokslininkai buvo išaiškinti ir nuteisti. 1887 m. už dalyvavimą sąmoksle prieš Aleksandrą III Lenino brolis buvo pakartas. Nepaisant sukrėtimo, kurį Leninas patyrė dėl tėvo ir brolio mirčių, jis tęsė mokslus Simbirsko klasikinėje gimnazijoje ir ją baigė aukso medaliu.
Studijos universitete: 1887–1893 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1887 m. rugpjūčio mėn. Leninas įstojo į Kazanės universiteto teisės fakultetą ir prisijungė prie universitetinės vyrų bendruomenės. Ši grupė Leniną išrinko savo atstovu universitetinėje vyrų taryboje, jis dalyvavo gruodžio mėn. demonstracijose, kurios priešinosi valdžios ketinimams drausti studentų bendruomenes. Policija Leniną suėmė ir apkaltino jį esant demonstracijų vadeiva. Už revoliucinę veiklą jis buvo pašalintas iš universiteto ir Vidaus reikalų ministerijos nutarimu ištremtas pas gimines į Kazanės gubernijos Kokuškino kaimą.[6] Ten leisdamas laiką Leninas pradėjo itin domėtis literatūra revoliucijos temomis, susižavėjo rusų literato bei filosofo Nikolajaus Černyševskio politiniu romanu „Ką daryti?“[8]
Lenino motina Marija buvo itin susirūpinusi savo sūnaus vis radikalesnėmis pažiūromis ir bandė įtikinti Vidaus reikalų ministeriją leisti jam grįžti į Kazanę, bet ne į universitetą. Ministerijai sutikus, 1888 m. jis sugrįžo ir tapo Nikolajaus Fedosejevo revoliucinės grupės nariu, kurios dėka susipažino su Karlo Markso 1867 m. knyga „Kapitalas“. Tai paskatino jį domėtis marksizmu – sociopolitine teorija, pagal kurią visuomenės vystymasis gali būti suskirstytas į etapus, jį lemia klasių kova, o kapitalistinė visuomenė ilgainiui užleis vietą komunizmui.[8] Matydama Lenino ryškėjančias politines pažiūras, jo motina įsigijo žemės Alakaevkos kaime, Samaros srityje, vildamasi, kad sūnaus įdarbinimas agrokultūroje padės jam nutolti nuo politinės veiklos. Tačiau didesnio susidomėjo žemės ūkiu sūnus neparodė ir Marija netrukus žemę pardavė, sau pasilikdama vien vasarnamį.[7] 1890 m. gegužės mėn., pasinaudodama savo didiko vyro našlės padėtimi, Marija Aleksandrovna įtikino valdžios atstovus leisti Leninui tęsti mokslus. 1891 m. jis eksternu išlaikė Sankt Peterburgo universiteto teisės fakulteto kurso egzaminus, kurį laiką dirbo regioninio teismo bei vietinio advokato padėjėju.
Revoliucinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Aktyvizmas ir emigracija: 1893–1917 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1893 m. pabaigoje Leninas persikėlė į Sankt Peterburgą. Ten jis dirbo advokato padėjėju ir užėmė aukštas pareigas marksistinėje revoliucinėje grupėje, kuri sekdama Vokietijos marksistinės socialdemokratų partijos pavyzdžiu pasivadino socialdemokratais. Viešai pasisakydamas už marksizmą socialistiniame judėjime, jis paskatino Rusijos pramonės centruose steigti revoliucines grupeles. 1894 m. pabaigoje jis vadovavo marksistiniam darbininkų ratui ir kruopščiai slėpė savo pėdsakus, žinodamas, kad policijos šnipai bandė įsiskverbti į judėjimą. Jis užmezgė romantiškus santykius su Nadežda Krupskaja, marksistine mokyklos mokytoja. Jis taip pat parašė politinį traktatą, daugiausia paremtą jo patirtimi Samaroje, „Kas yra „žmonių draugai“ ir kaip jie kovoja su socialdemokratais“, kritikuojantį narodnikų agrarinius-socialistus. 1894 m. buvo nelegaliai išspausdinta apie 200 egzempliorių.
Leninas vylėsi sustiprinti ryšius su Socialdemokratų ir Darbo emancipacijos marksistinių emigrantų grupėmis, įsikūrusiomis Šveicarijoje. Jis lankėsi šalyje, norėdamas susitikti su grupės nariais Georgijumi Plechanovu ir Pavelu Akselrodu. Taip pat Leninas išvyko į Paryžių susitikti su Karlo Markso žentu Paulu Lafargiu (Paul Lafargue) ir tyrinėti 1871 m. Paryžiaus komuną, kurią laikė pirmuoju proletarinės vyriausybės prototipu. Finansuojamas savo mamos, jis apsistojo Šveicarijos sveikatingumo centre prieš keliaudamas į Berlyną, kur šešias savaites studijavo politinę literatūrą Berlyno Valstybinėje bibliotekoje ir susipažino su marksistiniu aktyvistu Vilhelmu Libknehtu (Wilhelm Liebknecht).[7] Grįžęs į Rusiją su nelegaliais revoliuciniais leidiniais, jis keliavo į įvairius miestus, dalindamas literatūrą streikuojantiems darbininkams. Dalyvavęs kuriant naujienlaiškį „Rabočeje delo“ (liet. „Darbininkų reikalas“), jis buvo tarp 40 aktyvistų, suimtų Sankt Peterburge ir apkaltintų maištu.[9]
Atsisakęs pripažinti jam pateiktus kaltinimus, Leninas 1897 m. be teismo buvo trejiems ištremtas į Jenisiejaus guberniją. Tremtį jis praleido užsiimdamas teorine veikla bei rašydamas politinius darbus. Juose jis pažymėjo, kad pramoninio kapitalizmo iškilimas Rusijoje paskatino daug valstiečių persikelti į miestus, kur jie suformavo proletariatą. Žvelgiant iš marksistinės perspektyvos, Leninas teigė, kad šis Rusijos proletariatas išugdys klasinę sąmonę, kuri savo ruožtu paskatins juos nuversti carizmą, aristokratiją bei buržuaziją ir sukurti proletariato valstybę, kuri judėtų socializmo link.[7] Ten 1898 m. jis vedė Nadeždą Krupskają. Grįžes iš tremties 1900–1905 m. gyveno emigracijoje Miunchene, leido laikraštį „Iskra“. Per II RSDDP suvažiavimą vadovavo bolševikų frakcijai, pasisakiusiai už nedidelę profesionalių revoliucionierių partiją. Prasidėjus 1905 m. revoliucijai svetima pavarde grįžo į Rusiją, bet 1907 m. vėl emigravo.
Vasario revoliucija: 1917 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1917 metų vasarį Sankt Peterburge, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje pervadintame į Petrogradą, prasidėjo Vasario revoliucija, pramonės darbininkams pradėjus streiką dėl maisto trūkumo ir vis prastėjančių gamyklų sąlygų. Neramumai išplito ir į kitas Rusijos dalis, o bijodamas susidorojimo caras Nikolajus II atsisakė sosto. Valstybės Dūma perėmė šalies kontrolę, įkūrė Rusijos laikinąją Vyriausybę ir paskelbė šalį Rusijos Respublika.[6][7] Tuo metu Šveicarijoje gyvenantis Leninas, sužinojęs apie politines permainas Rusijoje, kartu su kitais disidentais šventė pergalę. Jis nusprendė grįžti į Rusiją ir perimti vadovavimą bolševikams, tačiau netrukus pastebėjo, kad dėl besitęsiančio konflikto dauguma kelių į šalį užblokuoti. Leninas su kitais disidentais sudarė planą dėl derybų, siekdami kirsti Vokietijos imperijos teritoriją, su kuria tuo metu tebekariavo Rusija. Manydama, kad šie disidentai gali būti naudingi siekiant dar labiau destabilizuoti situaciją jiems priešiškoje valstybėje, Vokietijos Vyriausybė sutiko leisti 32 Rusijos piliečiams, tarp jų Leninui ir jo žmonai, keliauti traukiniais per jų teritoriją. Dėl politinių priežasčių Leninas ir vokiečiai susitarė laikytis priedangos istorijos, kad Leninas per Vokietiją keliavo užantspauduotu traukinio vagonu, tačiau iš tikrųjų kelionė nebuvo sandariu traukiniu, nes keleiviams buvo leista išsilaipinti, pavyzdžiui, nakvoti Frankfurte.[10] Grupė traukiniu keliavo iš Ciuricho į Zasnicą, keltu plaukė į Treleborgo miestą Švedijoje, o iš ten kirto Haparandos–Tornijo pasienio punktą ir nuvyko į Helsinkį. Paskui užsimaskavęs Leninas traukiniu išvyko į Petrogradą.
Spalio revoliucija: 1917 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1917 m. rugpjūčio mėn., kol Leninas buvo Suomijoje, Rusijos armijos pajėgų vadas ir generolas Lavras Kornilovas pasiuntė karius į Petrogradą, galimai siekęs įvykdyti Laikinosios Vyriausybės karinį perversmą. Reaguodamas į Kornilovo veiksmus, ministras pirmininkas Aleksandras Kerenskis paprašė Petrogrado bolševikų paramos ir jiems leido organizuoti raudongvardiečių būrius miestui apginti. Tačiau brendęs perversmas Petrogrado taip ir nepasiekė, o pogrindyje figūravusiems bolševikams ši situacija sudarė sąlygas iškilti į politinę viešumą.[11] Baimindamiesi dešiniųjų kotrrevoliucijos, menševikai ir socialistai revoliucionieriai, kurie dėl bendradarbiavimo su Vyriausybe vis labiau prarado visuomenės paramą, pradėjo spausti Laikinąją Vyriausybę bei raginti ją normalizuoti santykius su bolševikais. Bolševikai nusprendė tuo pasinaudoti ir netrukus Levas Trockis buvo išrinktas Petrogrado tarybos vadovu. 1917 m. rugsėjo mėn. bolševikai darbininkų dėka įgijo persvarą Maskvos ir Petrogrado tarybose.[9]
Kuomet padėtis tapo stabilesnė, Leninas grįžo į Petrogradą. Ten jis spalio 10 d. dalyvavo bolševikų centrinio komiteto posėdyje, kuriame vėl tvirtino, kad partija turėtų vadovauti ginkluotam sukilimui, kurio metu būtų nuversta Laikinoji Vyriausybė. Šį kartą ginčas laimėjo dešimt balsų prieš du. Plano kritikai Zinovjevas ir Kamenevas tvirtino, jog Rusijos darbininkai nepalaikys smurtinio perversmo prieš režimą ir kad nėra aiškių įrodymų, patvirtinančių Lenino teiginį, kad visa Europa atsidūrė ant proletarinės revoliucijos slenksčio.[7] Partija pradėjo planus organizuoti puolimą, spalio 24 d. Smolnio institute surengdama paskutinį posėdį. Institutas buvo Karinio revoliucinio komiteto (rus. Военно-революционный комитет) – daugiausia bolševikams lojalios ginkluotos organizacijos – štabas, kurį per tariamą Kornilovo perversmą įkūrė Petrogrado tarybų valdžia.
Spalio mėnesį Kariniam revoliuciniam komitetui buvo įsakyta perimti Petrogrado pagrindinių transporto, ryšių, spausdinimo ir komunalinių paslaugų centrų kontrolę, ką šis įvykdė be kraujo praliejimo. Bolševikų jūrininkų kontroliuojamam kreiseriui „Aurora“ paleidus tuščią šūvį, pranešant apie revoliucijos pradžią, bolševikai įsiveržė į Žiemos rūmus, apsupo Vyriausybę ir suėmė jos narius. Sukilimo metu Leninas pasakė kalbą Petrogrado tarybai, pranešdamas, kad Laikinoji Vyriausybė nuversta. Bolševikai paskelbė apie naujos Vyriausybės – Liaudies komisarų tarybos – sudarymą. Iš pradžių Leninas pirmininko pareigų atsisakė, siūlydamas jas užimti Trockiui, bet kiti bolševikai pasipriešino ir Leninui teko nusileisti.[7] Leninas ir kiti bolševikai spalio 26–27 d. dalyvavo Antrajame tarybų suvažiavime ir paskelbė apie naujos Vyriausybės sukūrimą. Menševikų dalyviai neteisėtą valdžios užgrobimą pasmerkė, manydami, kad šis veiksnys didina pilietinio karo grėsmę šalyje. Leninas ir daugelis kitų bolševikų tikėjosi, kad proletariato revoliucija per kelias dienas ar mėnesius nuvilnys per visą Europą.[7]
Politinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laikinosios Vyriausybės organizavimas: 1917–1918 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laikinoji Vyriausybė planavo 1917 m. lapkritį išrinkti Steigiamąjį susirinkimą; nepaisydama Lenino prieštaravimų, Liaudies komisarų taryba, sutrumpintai vadinta Sovnarkomu, sutiko, kad balsavimas vyktų taip, kaip buvo numatyta. Konstitucijos rinkimuose bolševikai surinko maždaug ketvirtadalį balsų, juos nugalėjo į agrarinę sritį orientuoti socialistai-revoliucionieriai. Leninas teigė, kad rinkimai nebuvo teisingas žmonių valios atspindys, kad rinkėjai neturėjo laiko susipažinti su bolševikų politine programa, o kandidatūrų sąrašai buvo sudaryti dar prieš kairiesiems socialistams-revoliucionieriams atsiskyrimą nuo socialistų. Nepaisant to, 1918 m. sausio mėn. Petrograde susirinko naujai išrinktas Rusijos Steigiamasis susirinkimas. Sovnarkomas tvirtino, kad įvykę rinkimai yra kontrrevoliucinis žingsnis, kuriuo siekiama atimti valdžią iš sovietų, bet socialistai-revoliucionieriai ir menševikai tai neigė. Bolševikai Steigiamajam susirinkimui pateikė pasiūlymą, kuris atimtų iš jos daugumą teisinių galių. Susirinkimui pasiūlymą atmetus, Sovnarkomas tai įvertino kaip kontrrevoliucinį veiksmą ir šį išformavo prievarta.
Leninas atmetė kai kurių savo šalininkų pakartotinius raginimus sudaryti koalicinę Vyriausybę su kitomis socialistinėmis partijomis. Ir nors Sovnarkomas koalicijos su menševikais ar socialistais-revoliucionieriais atsisakė, jis vis dėlto padarė tam tikrų nuolaidų – 1917 m. gruodį jie leido kairiesiems socialistams-revoliucionieriams užimti penkis postus ministrų kabinete. Ši koalicija gyvavo tik keturis mėnesius iki 1918 m. kovo, kai kairieji socialistai-revoliucionieriai pasitraukė iš Vyriausybės dėl nesutarimo dėl bolševikų požiūrio į Pirmojo pasaulio karo pabaigą.[12] 1918 m. kovo mėn. VII RKP suvažiavime bolševikai pakeitė savo oficialų pavadinimą iš Rusijos socialdemokratų darbo partijos į Rusijos komunistų partiją, nes Leninas norėjo atitolinti savo grupę nuo vis labiau reformistine tampančios Vokietijos socialdemokratų partijos ir pabrėžti savo galutinį komunistinės visuomenės tikslą.
Socialinės, teisinės ir ekonominės reformos: 1917–1918 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Perėmus valdžią, Lenino įvestas režimas išleido eilę dekretų. Pirmasis buvo dekretas dėl žemės, kuriame buvo paskelbta, kad aristokratijos ir stačiatikių bažnyčios žemės valdos turi būti nacionalizuotos ir vietinės valdžios perskirstytos valstiečiams. Tai prieštaravo Lenino žemės ūkio kolektyvizavimo idėjai, bet suteikė Vyriausybei progą pripažinti jau plačiai paplitusius valstiečių žemės užgrobimus.[13] 1917 m. lapkritį Vyriausybė paskelbė dekretą dėl spaudos, kuriuo buvo uždaryta daug opozicinių žiniasklaidos priemonių, laikomų kontrrevoliucinėmis. Nors Vyriausybė tvirtino, kad priemonė yra laikina, dekretas buvo plačiai kritikuojamas net ir pačių bolševikų kaip žalingas spaudos laisvei.[14]
1917 m. lapkritį Leninas paskelbė Rusijos tautų teisių deklaraciją, kurioje teigiama, kad Respublikos viduje gyvenančios ne rusų etninės grupės turi teisę atsiskirti nuo Rusijos valdžios ir sukurti savo nepriklausomas tautines valstybes. Daugelis tautų paskelbė nepriklausomybę: Suomija 1917 m. gruodį, Lietuva ir Estija 1918 m. vasarį, Latvija ir Lenkija 1918 m. lapkritį, Ukraina 1918 m. sausį, Užkaukazė 1918 m. balandį. Netrukus bolševikai šiose nepriklausomose tautinėse valstybėse aktyviai skatino komunistines partijas, o 1918 m. liepos mėn. V-ame visos Rusijos sovietų suvažiavime buvo patvirtinta Konstitucija, kurios pagrindu Rusijos Respublika paskelbta Rusijos SFSR. Siekdama modernizuoti šalį, Vyriausybė oficialiai perkėlė Rusiją iš Julijaus kalendoriaus į Grigaliaus kalendorių.[15]
Dėl pilietinio karo ir sovietinės vyriausybės taikytos karinio komunizmo labai nusmuko Rusijos ūkis. 1921 m. kovo 21 d. Lenino iniciatyva buvo pereita prie Naujosios ekonominės politikos (NEP), grąžinusios daugelį rinkos ekonomikos elementų.
„Jūs visų pirma privalote bandyti statyti mažus tiltus, kurie vestų valstiečių namų ūkį bei žemę socializmo link. Priešingu atveju, jūs niekuomet nenuvesite dešimties milijonų žmonių į komunizmą. Štai, ką išmokė Revoliuciją suformavusios objektyvios jėgos.“ – Leninas apie NEP programą, 1921 m.[16]
Asmenybės charakteristika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Leninas save matė kaip likimo žmogų, kuris tikėjo savo gebėjimais būti revoliucijos vadu.[17][18] Amerikiečių žurnalistas ir biografas Luisas Fišeris (Louis Fischer) jį apibūdino kaip „radikalių pokyčių ir kraštutinių perversmų mylėtoją“, asmenybę, kuri „niekuomet nesilaikė vidurio. Jis buvo permainingas, pernelyg linkęs į „juoda arba balta“. Pasak Jungtinių Valstijų akademiko Ričardo Paipso (Richard Pipes), jis buvo gana charizmatiškas, pasižymėjęs „neįtikėtinu pajėgumu dirbti disciplinuotai“ ir buvo „atsidavęs revoliucijos formavimui“. Rusų istoriko ir biografo Dmitrijaus Volkogonovo manymu, „vien savo pačios asmenybės jėga, Leninas turėjo įtaką žmonėms“.[19]
„[Lenino raštai] atskleidžia žmogų su geležine valia, vergiška disciplina sau, panieka priešininkams ir kliūtims, šaltu ryžtu ir uolumu, fanatišku užsidegimu, gebėjimu įtikinti ar įbauginti aplinkinius savo išskirtine reikšme, intensyvumu, asmeniniu pasiaukojimu, politiniu sumanumu ir įsitikinimu, kad žino visišką tiesą. Jo gyvenimas tapo bolševikų judėjimo istorija.“ – biografas Luisas Fišeris, 1964 m.[20]
Mirtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1922 m. gruodį, po antro insulto, Leninas pasitraukė iš aktyvios politinės veiklos. 1923 m. gegužę dėl ligos apsigyveno Gorkuose. 1924 m. jo sveikata staigiai pablogėjo.
Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d. 6 val. 30 min. nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Josifui Stalinui buvo suteikta garbė suorganizuoti jo laidotuves. Nepaisant Lenino valios bei jo žmonos Nadeždos Krupskajos pasipriešinimo, buvo surengtos didingos laidotuvės, o lavonas išbalzamuotas ir patalpintas mauzoliejuje sausio 27 d.[21] Kamenevo ir Zinovjevo dėka Centrinis Komitetas Lenino Testamento nepaviešino.
Pažiūros
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kova prieš antisemitizmą
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Leninas aktyviai kovojo prieš antisemitizmą Rusijoje. 1919 m. savo kalboje Leninas kapitalistinę caro valdžią apkaltino žydų persekiojimu. Toje pačioje kalboje Leninas pabrėžė, kad tik neišprusę ir niekingi žmonės tiki šmeižtu ir melagystėmis apie žydus. Leninas pabrėžė, kad žydai nėra darbo žmonių priešai. Darbo žmonių priešai, Lenino teigimu, yra visų šalių kapitalistai, o žydai yra darbininkų broliai, kuriuos taip pat slegia kapitalizmo našta. Leninas taip pat pavadino žydus savo draugais kovoje už socializmą.[22]
Lenino raštai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Lenino mirties Sovietų Sąjungoje, jo raštai buvo labai kruopščiai cenzūruoti ir net pakeisti. Ėmus valdyti Stalinui, neturėjo kilti jokių dviprasmybių ir klausimų, sietinų su nuomonių nesutapimu tarp Lenino ir Centrinio Komunistų Partijos Komiteto.
„Stalinas pernelyg nepatyręs. Ir jeigu mūsų aplinkoje ar tarpusavio santykiuose su komunistais tai priimtina, tuomet generalinio sekretoriaus pareigose tai nepateisinama. Aš siūlau draugams surasti būdą, kaip pašalinti jį iš užimamų pareigų, ir paskirti ką nors, kas būtų priešingybė draugui Stalinui. Pretendentas turėtų būti labiau tolerantiškas, mandagesnis, dėmesingesnis bendražygiams, mažiau įnoringas ir t. t.“ – Leninas, 1923 m. sausio 4 d.[23]
Svarbiausi veikalai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ką daryti?, 1902 m.
- Imperializmas kaip aukščiausioji kapitalizmo stadija, 1915 m.
- Valstybė ir revoliucija, 1917 m.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vladimir Lenin. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-23.
- ↑ Read, Christopher (2005). Lenin: A Revolutionary Life [Leninas: Revoliucinis gyvenimas] (anglų kalba). Routledge Historical Biographies. London: Routledge. ISBN 978-0-415-20649-5.
- ↑ Владимир Ильич Ленин (1870–1924) [Vladimiras Iljičius Leninas (1870–1924 m.)] (rusų kalba). Uniros.ru.
- ↑ Petrovsky-Shtern, Yohanan (2010). Lenin’s Jewish Question [Lenino žydų klausimas] (anglų kalba). New Haven, Connecticut: Yale University Press. ISBN 978-0-300-15210-4.
- ↑ Payne, Robert (1967). The Life And Death of Lenin [Lenino gyvenimas ir mirtis] (anglų kalba). Simon & Schuster.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 Rice, Christopher (1990). Lenin: Portrait of a Professional Revolutionary [Leninas: Profesionalaus revoliucionieriaus portretas] (anglų kalba). London: Cassell. ISBN 978-0-304-31814-8.
- ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 7,6 7,7 Service, Robert (2000). Lenin: A Biography [Leninas: Biografija] (anglų kalba). London: Macmillan. ISBN 978-0-333-72625-9.
- ↑ 8,0 8,1 Lih, Lars T. (2011). Lenin. Critical Lives [Leninas. Kritiški gyvenimai] (anglų kalba). London: Reaktion Books. ISBN 978-1-86189-793-0.
- ↑ 9,0 9,1 Pipes, Richard (1990). The Russian Revolution: 1899–1919 [Rusijos revoliucija: 1899–1919 m.] (anglų kalba). London: Collins Harvill. ISBN 978-0-679-73660-8.
- ↑ Widmer, Ted (2017-04-20). Lenin and the Russian Spark [Leninas ir rusiška kibirkštis] (anglų kalba). The New Yorker. Nuoroda tikrinta 2019-11-26.
- ↑ White, James D. (2001). Lenin: The Practice and Theory of Revolution. European History in Perspective [Leninas: revoliucijos praktika ir teorija. Europos istorija perspektyvoje] (anglų kalba). Basingstoke, England: Palgrave. ISBN 978-0-333-72157-5.
- ↑ Rigby, T. H. (1979). Lenin’s Government: Sovnarkom 1917–1922 [Lenino Vyriausybė: 1917–1922 m. Sovnarkomas] (anglų kalba). Cambridge, England: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-22281-5.
- ↑ Volkogonov, Dmitrij (1994). Lenin: Life and Legacy [Leninas: gyvenimas ir palikimas] (anglų kalba). Vertė Shukman, Harold. London: HarperCollins. ISBN 978-0-00-255123-6.
- ↑ Leggett, George (1981). The Cheka: Lenin’s Political Police [Čekistai: Lenino politinė policija] (anglų kalba). Oxford: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-822552-2.
- ↑ Sandle, Mark (1999). A Short History of Soviet Socialism [Trumpa tarybinio socializmo istorija] (anglų kalba). London: UCL Press. doi:10.4324/9780203500279. ISBN 978-1-85728-355-6.
- ↑ Shub, David (1966). Lenin: A Biography [Leninas: biografija] (peržiūrėtas leidimas). Londonas: Pelican. 412–413 psl.
- ↑ Service, Robert (2000). Lenin: A Biography [Leninas: biografija] (anglų kalba). Londonas: Macmillan. ISBN 978-0-333-72625-9. 159, 202 psl.
- ↑ Read, Christopher (2005). Lenin: A Revolutionary Life [Leninas: revoliucinis gyvenimas] (anglų kalba). Routledge Historical Biographies. Londonas: Routledge. 207 psl. ISBN 978-0-415-20649-5.
- ↑ Volkogonov, Dmitrij (1994). Lenin: Life and Legacy [Leninas: gyvenimas ir palikimas] (anglų kalba). Londonas: HarperCollins. 246 psl. ISBN 978-0-00-255123-6.
- ↑ Fischer, Louis (1964). The Life of Lenin [Lenino gyvenimas] (anglų kalba). London: Weidenfeld and Nicolson.
- ↑ Leninas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos
- ↑ Lenin, Vladimir (1919). „Anti-Jewish Pogroms“ (anglų kalba). Kalbos įrašo perraša. Įrašyta 1919-03.
- ↑ Service, Robert (2000). Lenin: A Biography [Leninas: biografija] (anglų kalba). Londonas: Macmillan. 369 psl. ISBN 978-0-333-72625-9.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- xxiamzius.lt, Nutylėti „pasaulio proletariato vado“ biografijos puslapiai Archyvuota kopija 2010-12-18 iš Wayback Machine projekto.
- Lenino raštai „marxists.org“ puslapyje – anglų kalba, daugeliu kalbų