Karl Marx

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Apie miestą Rusijoje žr. Marksas (Rusija).
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karlas Marksas
vok. Karl Heinrich Marx
Karl Marx 001.jpg
Gimė: 1818 m. gegužės 5 d.
Tryras, Prūsijos karalystė
Mirė: 1883 m. kovo 14 d. (64 metai)
Londonas, D. Britanija
Tautybė: vokietis
Tėvai: Herschel Mordechai-Marksas,
Henrieta Presburg
Veikla: filosofas, politikos ekonomistas, politikos žurnalistas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Karl MarxVikiteka
Parašas
Karl Marx Signature.svg

Karlas Marksas (vok. Karl Heinrich Marx; 1818 m. gegužės 5 d. Tryras, Prūsijos karalystė1883 m. kovo 14 d. Londonas, D. Britanija) – vokiečių filosofas, sociologas, ekonomistas, rašytojas, politikos žurnalistas ir visuomenės veikėjas. Jo publikacijos suformavo socialistinio ir komunistinio judėjimo pagrindą – marksizmą.

Marksas laikomas svarbiausiu ankstyvojo darbininkų judėjimo mąstytoju, jo kūrybą reikėtų vertinti kartu su F. Engelso darbais, kuris daug prisidėjo prie politinės ekonomijos kritikos ir po K. Markso mirties publikavo jo paskutinius darbus (antrą ir trečią „Kapitalo“ dalį).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Karlas Marksas gimė Prūsijos Karalystėje, Tryre, Brückergasse 664 (dabar Brückenstraße 10). Jo tėvas Herschel Mordechai-Marksas ir motina Henrieta Presburg buvo auklėjami judaizmo tradicijomis. Žydo advokato sūnus Marksas Bonoje ir Berlyne studijavo teisę, filosofiją, istoriją (18351841 m.). 18421843 m. Marksas tapo vyriausiuoju naujai įsteigto liberalaus „Rheinischen Zeitung“ redaktoriumi, kuris leistas neilgai. 1843 metais vedė Ženę fon Vestfalen ir emigravo į Paryžių. Čia kartu su Arnoldu Ruge leido „Deutsch-französischen Jarhbücher“. Marksas bendravo su H. Heine bei prancūzų socialistais. Paryžiuje užsimezgė visą gyvenimą trukusi draugystė su F. Engelsu. Daugiausiai domėjosi socializmu ir nusigręžė nuo idealistinės vokiečių filosofijos. 1845 m. Prūsijos karalystės vyriausybės reikalavimu buvo priverstas palikti Prancūziją ir išvykti į Briuselį. Čia įsteigė darbininkų sąjungą ir sukūrė pirmąsias socialinės ekonomikos teorijas. Kartu su F. Engelsu 1848 m. parašė „Komunistų partijos manifesto“ metmenis – pirmąjį radikalų veikalą, kritikuojantį biurgerišką kapitalistinę visuomenę, kartu ir atsišaukimą į proletariatą.

Tremtis Londone[taisyti | redaguoti kodą]

Kilus kovo revoliucijai, Marksas grįžo į Kelną, bet 1849 m. buvo vėl ištremtas. Jis apsigyveno Londone ir liko ten pat iki mirties. Nuo 1848 m. jis daugiausia laiko skyrė sociologiniam visuomenės interpretavimui, nagrinėjo visuomenės ekonomikos raidos dėsnius. Bendradarbiaudamas „New York Tribune“, Marksas rašė politinius komentarus ir kovingus straipsnius. 1864 m. dalyvavo kuriant Tarptautinę darbininkų asociaciją, iširusią 1872 m. Vėliau nebesiėme organizacinio darbo. Savo visuomeninėse teorijose teigė, kad proletarinė revoliucija būtina norint sukurti humanišką visuomenę.

Filosofinės idėjos[taisyti | redaguoti kodą]

Karlo Markso kapas Londone.

K. Markso filosofijos pagrindinė idėja – valstybė priklauso nuo ekonominių, socialinių santykiais. Valstybė neatsirado iš karto, ji sukurta tam tikru periodu, t. y. kada buvo užtikrintas darbo pasidalijimas visuomenėje ir kiekvienas turi teisę įsigyti privatinę nuosavybę. Idealiu atveju valstybė turi ginti visus piliečių interesus, tačiau ji teikia prioritetą valdančios klasės poreikiams. Valstybė būtina ir visuomenei skylant į klases. Viena klasė gyvena kitos darbu, todėl atsiranda klasinis antagonizmas (gr. antagōnisma < antagōnisteō – esu priešiškas). Esant klasiniam prieštaravimui valstybė tampa ta jėga, kuri apsaugo valdančios klasės prioritetus. Valstybė neleidžia išnykti klasėms. Ji leidžia užtikrinti sąlyginę tvarką, kuri padeda išspręsti visus iškilusius konfliktus. Įstatymai turi skirtingą reikšmę valdančiai ir engiančiai klasei. Valstybės teisinės formos gina išnaudojimo santykius, todėl ir valstybė yra išnaudojimo įrankis. K. Marksas neigia visuomenines sutartis ir tvirtina, jog valdžia atstovauja išnaudojimo klasei, o jo laikų valstybės prigimtis – prievartinė. Valdžia yra vieša, todėl atitrūkusi nuo tautos. K. Markso teigimu, susiformavusi valstybė perėjo vergų ir vergvaldžių klases. Vergai – tai engiamoji klasė, bet ji buvo progresyvi, nes siekė išsivaduoti. Atsiradus feodalizmui šie vergai išsikovojo teises, bet vėliau vergai vėl imti engti. Santvarka pakito į buržuaziją, o vėliau į demokratiją. Šioms valstybės formoms pagrindas buvo ekonominės sąlygos ir darbo pasidalijimas. Taigi, valstybė yra ta forma, kurioje viešpataujančios klasės įgyvendina savo interesus. K. Marksas ekonominius santykius vadino baze, o valstybės formą – antstatu.

Markso teorijos moksliškai pagrindė tarptautinį darbininkų judėjimą. Vargu ar buvo kitas filosofas, taip atkreipęs visuomenės dėmesį į joje egzistuojančių reiškinų tarpusavio ryšius. Jo Dialektinis materializmas bei istorinis materializmas tapo įtakingiausia šių laikų filosofine srove (marksizmas), kurią labiausiai išplėtojo ir panaudojo revoliucijai Leninas.

Veikalai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Apie Demokrito natūrfilosofijos ir Epikūro natūrfilosofijos skirtumą
  • Filosofijos skurdas (1843 m.)
  • Apie ekonomikos kritiką (1859 m.)
  • Kapitalas (I – tomas 1867 m., II ir III nebaigtas tomas išleisti Engelso 1885 m. bei 1894 m.)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]