Aleksandras III

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras III
Rusijos imperatorius
Kramskoy Alexander III.jpg
Coat of arms of Schleswig-Holstein.svg
Romanovų dinastija
Gimė: 1845 m. kovo 10 d.
Sankt Peterburgas
Mirė: 1894 m. lapkričio 1 d. (49 metai)
Livadija, Krymas
Tėvas: Aleksandras II
Motina: Marija fon Hesė (Marija Aleksandrovna)
Sutuoktinis(-ė): Dagmara (Marija Fiodorovna)
Vaikai:

Nikolajus II
Aleksandras Aleksandrovičius
Georgijus Aleksandrovičius
Ksenija Aleksandrovna
Michailas Aleksandrovičius
Olga Aleksandrovna

Russian imperiam.png
Rusijos imperatorius
Valdė: 1881 m. kovo 13 d.-1894 m. lapkričio 1 d.
Karūnavimas: 1883 m. gegužės 27 d.
[pagal J.K.: gegužės 15 d.]
Pirmtakas: Aleksandras II
Įpėdinis: Nikolajus II
Medium Coat of Arms of Congress Poland.svg
Lenkijos Karalius
Valdė: 18811894 m.
Pirmtakas: Aleksandras II
Įpėdinis: Nikolajus II
Kiti titulai
Coat of arms of Finland.svg
Suomijos kunigaištis
Valdė: 18811894 m.
Pirmtakas: Aleksandras II
Įpėdinis: Nikolajus II
Žymūs apdovanojimai:

POL Order Orła Białego BAR.svg Order of Glory Ribbon Bar.png Order of Saint Anne Ribbon.PNG Order of Saint Stanislaus Ribbon.PNG D-PRU Pour le Mérite.png Ord.Aquilanera.png Denmark085.png DNK Order of Danebrog Grand Cross BAR.png Legion Honneur GC ribbon.svg Order of the Golden Fleece Rib.gif Seraphimerorden ribbon.svg Order of the Most Holy Annunciation BAR.svg Officer Ordre de Leopold.png Ro3osr.gif JPN Kyokujitsu-sho 1Class BAR.svg BRA Order of the Southern Cross - Commander BAR.png PRT Military Order of the Tower and of the Sword - Grand Cross BAR.png Lint van de Orde van Adolph van Nassau.jpg

Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksandras IIIVikiteka
Parašas
SignatureAlexanderIII.jpg
Aleksandro III monograma

Imperatorius Aleksandras III (rus. Александр III Александрович, g. 1845 m. kovo 10 d. Sankt Peterburge1894 m. lapkričio 1 d. Livadino dvare Kryme) – Rusijos imperatorius, Lenkijos Karalius ir Suomijos didysis kunigaikštis nuo 1881 m. kovo 13 d. iki savo mirties 1894 m. lapkričio 1 d.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandras III 22 metų amžiaus
Aleksandro III karūnavimas
Aleksandras III su šeima
Aleksandro III mirtis

Kilęs iš Holšteinų-Gotorpų Romanovų dinastijos. Tėvas – Aleksandras II, motina Heseno ir Reino princesė Marija, krikštyta Marija Aleksandrovna.

Pirmuosius dvidešimt savo gyvenimo metų turėjo nedaug šansų tapti Rusijos imperatoriumi, nes turėjo vyresnį brolį Nikolajų, kuris buvo geros sveikatos. Net ir prasidėjus primiesiems ligos požymiams niekas netikėjo, kad jis mirs jaunas. Pagrindinis dėmesys tuo metu buvo skiriamas sosto paveldėtojui, tuo tarpu Aleksandras gavo tik didžiajam kunigaikščiui reikalingą vidurinį išsilavinimą, įskaitant vokiečių, prancūzų, anglų kalbas ir šiek tiek karo mokslo. Nikolajus buvo susižadėjęs su Danijos karaliaus Kristijono XI Gliuksburgo dukrą Dagmara.

Aleksandras paveldėtoju tapo po netikėtos brolio mirties 1865 m. TIk tuomet jis pradėjo studijuoti teisės ir administravimo principus vadovaujant Konstantinui Pobedonoscevui, kuris tuomet buvo Maskvos valstybinio universiteto teisės profesoriumi.

Mirties patale Nikolajus išreiškė norą, kad Aleksandras vestų jo sužadėtinę Dagmarą, kas ir įvyko 1866 m. Būdamas sosto paveldėtoju nuo 1865 m. iki 1881 m. Aleksandras mažai dalyvavo svarstant viešuosius klausimus, tačiau davė suprasti, kad kai kuriais užsienio politikos klausimais turi savo nuomonę, nesutampančią su tuo metu vykdyta politika.

Aleksandras III mirė 1894 m. lapkričio 1 d. Livadine, tesulaukęs 49 m. Jam mirus sostas atiteko Nikolajui (Mikalojui) II.

Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandras III buvo daug konservatyvesnių pažiūrų negu jo tėvas. Savo valdymu imperatorius siekė panaikinti tėvo įvykdytas liberalias reformas bei susiprinti tradicinius rusiškumo idealus: ortodoksiją, autokratiją bei nacionalizmą, taip sumažinant revoliucionierių keliamą grėsmę. Aleksandro III siekis buvo turėti šalį su viena tautybe, kalba, religija bei valdžia. Viena ryškiausių reformų valdymo laikotarpyje buvo surusinimias. Rusų kalbos mokymasis buvo privalomas visoje imperijoje, įskaitant ir nerusiškas vokiečių, lenkų ir lietuvių žemes. Vokiškos, lenkiškos ir švediškos autonomiškos institucijos buvo uždarytos, nacionalinių sentimentų reiškimas - uždraustas. Rusinimo politiką Lietuvoje imta vykdyti stropiau, pradėta aktyviau ir griežčiau persekioti nelegalią lietuvių spaudą. 1885 m. priimtas Lenkijos karalystės Pradžios mokyklų įstatymas ir Lietuvos Užnemunėje įteisino dėstymą rusų kalba, kitose Lietuvos dalyse rusiškai buvo mokoma nuo 1864 m., vietos kalba čia palikta tik kaip dėstomasis dalykas. 1892 m. priimtos Laikinosios taisyklės nustatė administracines priemones slaptosioms mokykloms persekioti.[1]

Siekdamas apriboti revoliucionierius, Aleksandras sugriežtino valstybės kontrolę. 1881-ais buvo paskelbtas šalies saugumo statutas, kuriuo buvo suteiktos plačios galios slaptajai policijai Okhranai - įtariamieji galėjo būti nuteisti be oficialaus teismo, suimti, ištremti į Sibirą. Buvo uždrausti visi viešieji susirinkimai, studentų susibūrimai. Teismo sesijos dažniausiai būdavo slaptos, liberalūs teisėjai - atleisti. 1884-ais ir 1887-ais metais buvo sugriežtinta universitetų kontrolė - universitetai prarado nepriklausomybę, buvo atliekamos reguliarios vyriausybės inspekcijos, studijų programos moderuojamos. Taip pat buvo pakelti reikalavimai stojantiems į universitetus, mokymasis - pabrangėjęs, taip užkertant kelią valstiečiams pasiekti universitetinį išsilavinimą. Atimta galimybė tęsti išsilavinimą ir moterims. Galiausiai buvo sustiprinta cenzūra, galia uždrausti spausdinti per daug radikalius leidinius.

Ekonomijos reformose Aleksandras III pratęsė daugumą jo tėvo įvestų naujovių. Toliau buvo tiesiami geležinkeliai, didinamas įvairių išteklių kaip anglis bei nafta išgavimas. 1882-ais metais buvo įvestas valstiečių bankas, kurio pagalba jie galėjo išsipirkti savo žemes bei taip padidinti ūkių pajėgumą. Buvo panaikintas pagalvės mokestis, įvesta privaloma išpirka laikiniesiems prievolininkams, sumažinti skirtinių sklypų išperkamieji mokesčiai, tuo pagerinant gyvenimo sąlygas kaimuose. Taip pat buvo pagerintas ir darbas fabrikuose - įvesta griežtesnė darbo sąlygų priežiūra, draudimas nuo nelaimių, legalios darbuotojų sąjungos. Galiausiai buvo taip pat padidintas grūdų eksportas bei susitarta dėl didesnio užsienio investicijų gavimo, taip pasiekiant pirmąkart Rusijos istorijoje biudžeto perviršį. Tačiau Aleksandro III valdymo laikotarpiu taip pat buvo ir nesklandumų šioje sferoje. Finansų ministras Ivanas Višnegradskis siekė padidinti grūdų eksportą, taip pagausinant Rusijos aukso atsargas. Tą jis bandė padaryti prievolės būdu iš valstiečių atimant grūdus, nepaliekant jiems beveik jokių kitiems metams. To pasekoje 1891-92-ais metais dauguma žemdirbių kentė badą, kurio metu mirė milijonai žmonių. Šis bado protrūkis ir nepakankama pagalba iš valstybės jam įveikti padidino revoliucinę veiklą ir neapykantą carui.

Aleksandras III taip pat ėmėsi kontrreformų: įvedė žemietijų viršininkų pareigybę, apribojo žemietijų ir miestų savivaldą. Apribojo teisę valstiečiams verstis smulkia prekyba, bei keisti gyvenamąją vietą. 1882-1884 m. buvo išleisti įsakymai suvaržantys universitetų autonomiją. Pritarė antisemitizmo ideologijai, aukštosiose ir vidurinėse mokyklose žydams įvedė procentinę normą. 1887 m. narodnikai (tarp jų ir vilnietis J. Lukoševičius) prieš Aleksandrą surengė nesėkmingą pasikėsinimą.

Užsienio politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandras III siekė išlaikyti taiką užsienio santykiuose, tačiau buvo pasiruošęs tą pasiekti ir karo kaina. Užsienio politiką diktatavo diplomatas Nikolajus Girsas. Svarbiausi pasiekti užsienio politikos laimėjimai: Išlaikyti geri santykiai su Vokietija: atnaujinta trijų imperatorių lyga su Vokietija bei Austrija (1883), pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis (1887). Tačiau svarbu paminėti, kad devintajame dešimtmetyje Aleksandras III labiau linko ties santykių su Prancūzija stiprinimo. 1891: Sąjunga su Prancūziją, kuri vėliau buvo išplėsta ir tapo sąjungininkų koalicija su Didžiąja Britanija. Prancūzija įsipareigojo padėti Rusijos ekonominiam augimui. Prie Rusijos imperijos prijungta dalis Vidurinės Azijos, blogėjo santykiai su Vokietija, gerėjo su Prancūzija, 1891-1893 m. su ja sudaryta sąjunga.

Aleksandras nemėgo to, ką jis vadino perdėta užsienio įtaka bendrai, ir ypač vokiška įtaka. Jis siekė įtvirtinti nacionalinius principus visose viešosiose sferose ir realizuoti savo homogeniškos Rusijos viziją – homogeniška kalba, administravimu ir religija.

Antisemitizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žydams buvo suvaržyta teisė laisvai judėti. Vienintelė vieta, kur jiems buvo leidžiama gyventi, buvo Lenkija ir Pabaltijo gubernijos.

Vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Antanas KulakauskasAleksandras III. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 308 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandras III
Smulkesnė šaka Oldenburgai
Gimė: 1845 m. kovo 10 d. Mirė: 1894 m. lapkričio 1 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Aleksandras III
Rusijos imperatorius
1881 kovo 14 – 1894 lapkričio 1
Po to:
Nikolajus II
Lenkijos karalius
1881 kovo 14 – 1894 lapkričio 1
Suomijos didysis kunigaikštis
1881 kovo 14 – 1894 lapkričio 1