Nikolajus II

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nikolajus II
Rusijos imperatorius
Nicolas II photographie couleur.jpg
Coat of arms of Schleswig-Holstein.svg
Romanovų dinastija
Visas vardas Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas
Gimė 1868 m. gegužės 18 d.
Sankt Peterburgas
Mirė 1918 m. liepos 17 d. (50 metų)
Jekaterinburgas
Tėvas Aleksandras III
Motina Dagmara Gliuksburg (Marija Fiodorovna)
Sutuoktinis (-ė) Aleksandra Hohencolern
Vaikai Olga
Marija
Anastasija
Tatjana
Aleksejus Nikolajevičius
Šventasis
Įšventintas XX a. pabaigoje
Russian imperiam.png
Rusijos imperatorius
Valdė 1894 m. lapkričio 2 d. – 1917 m. kovo 2 d. (22 metai)
Karūnavimas 1896 m. gegužės 26 d.
[pagal J.K.: gegužės 14 d.]
Pirmtakas Aleksandras III
Įpėdinis de jure Michailas II
de facto Georgijus Lvovas
Medium Coat of Arms of Congress Poland.svg
Lenkijos Karalius
Valdė 1894 m. – 1917 m. (~23 metai)
Pirmtakas Aleksandras III
Įpėdinis -
Kiti titulai
Coat of arms of Finland.svg
Suomijos didysis kunigaištis
Valdė 1894 m. – 1917 m. (~23 metai)
Pirmtakas Aleksandras III
Įpėdinis Fridrikas Karolis Hesė
Žymūs apdovanojimai
Order Św. Cyryla i Metodego (Bułgaria)
Commons-logo.svg Vikiteka Nikolajus IIVikiteka
Parašas
Nicholas II Signature.svg
Nikolajaus II monograma

Nikolajus II (dar kitaip Mikalojus II, rus. Николай II, rus. Николай Александрович Романов, 1868 m. gegužės 18 d. Carskoje Selo – 1918 m. liepos 17 d. Jekaterinburgas[1]) – paskutinis Romanovų dinastijos Rusijos imperatorius.[2]

Imperatoriumi tapo po tėvo mirties 1894 m. lapkričio 1 d. Nikolajaus II-ojo valdymo laikotarpiu vyko Rusijos ekonominis vystymasis, o tuo pačiu didėjo socialiniai-politiniai prieštaravimai, augo revoliucinis judėjimas, kuris pasireiškė 1905-1907 m. revoliucija, 1917 m. Vasario revoliucija ir Spalio revoliucija; užsienio politikos svarbiausiais bruožais buvo ekspansija Tolimuosiuose Rytuose, karas su Japonija, Rusijos dalyvavimas Europos valstybių kariniuose blokuose. Kaip valstybės vadovas 1914 m. rugpjūtį patvirtino mobilizacijos skelbimą, kas buvo pirmasis žingsnis į Pirmąjį pasaulinį karą, revoliuciją ir Romanovų dinastijos žlugimą. Per jo valdymo laikotarpį buvusi pasaulinė galia Rusija žlugo karine ir ekonomine prasme.

Nikolajaus II valdymas baigėsi 1917 m. Vasario revoliucijos metu - grįžtantį iš karinio štabo į sostinę imperatoriaus traukinį revoliucionieriai sustabdė Pskove.[3] Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto brolio Michailo Aleksandrovičiaus labui, kuris tevaldė vieną dieną. Po to buvo laikomas namų arešto sąlygomis Carskojė Selo Aleksandro rūmuose. 1917 m. vasarą Laikinosios vyriausybės sprendimu kartu su šeima ir artimaisiais išsiųstas į tremtį Tobolske, 1918 m. pavasarį bolševikų perkeltas į Jekaterinburgą, kur 1918 m. liepą Ipatjevo namo rūsyje sušaudytas su šeima (žmona, keturiomis dukterimis ir sūnumi) ir keturiais artimaisiais (imperatoriaus gydytoju, tarnu, tarnaite ir virėju). Įvykdyti egzekuciją iš Maksvos nurodė sovietų lyderiai Leninas ir Jakovas Sverdlovas.[4]

Rusijos stačiatikių bažnyčios laikomas šventuoju, kankiniu. Laikomas penktuoju turtingiausiu žmogumi ir antruoju turtingiausiu valstybės vadovu pasaulio istorijoje, jo turtas 1918 m. vertinamas 900 mln. dolerių (atitinka 234 mlrd. eurų 2012 m.).[5]

Vardai, titulai, pravardės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Berniukas gavo tradicinį Romanovams vardą - "Nikolajus". Taip pavadintas savo jauno mirusio dėdės, tėvo brolio ir motinos jaunikio caraičio Nikolajaus Aleksandrovičiaus (1843—1865 m.) garbei.

Nuo gimimo tituluotas Jo imperatoriškąja aukštybe didžiuoju kunigaikščiu Nikolajumi Aleksandrovičiumi. Po narodnikų teroro akto 1881 m. kovo 1 d. mirus seneliui imperatoriui Aleksandrui II ir sostą užėmus tėvui imperatoriui Aleksandrui III tapo sosto paveldėtoju su titulu "caraitis paveldėtojas" ("наследник цесаревич").

Oficialus titulas buvo "Dievo malone visos Rusijos imperatorius ir patvaldys" (Божию Милостию, Император и Самодержец Всероссийский), taip pat Lenkijos caras (karalius) ir Suomijos didysis kunigaikštis.

Dėl 1905 m. sausio 9 d. įvykių Chodynkoje ir Kruvinojo sekmadienio radikalios opozicijos pramintas Nikolajumi Kruvinuoju, tokiu vardu vadintas ir populiariojoje sovietinėje istoriografijoje. Žmona jį vadino "Niki".

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystė, jaunystė ir auklėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nikolajus Aleksandrovičius Romanovas gimė 1868 m. gegužės 6 d. (pagal Julijaus kalendorių). Gimęs gavo Rusijos didžiojo kunigaikščio titulą.

Jis buvo sosto įpėdinio (vėliau - imperatoriaus) Aleksandro III ir Marijos Fiodorovnos (Danijos princesės Dagmaros) sūnus. Priklausė Romanovų-Holšteinų-Gotorpų dinastijai, kuri buvo susigimiavusi su daugeliu Europos karališkųjų šeimų. Seneliais iš tėvo pusės buvo imperatorius Aleksandras II-asis ir Heseno Darmštato princesė Marija, seneliais iš motinos pusės - Danijos karalius Kristianas IX ir Heseno Kaselio princesė Luiza. Pagal motinos liniją Nikolajus buvo keleto Europos monarchų sūnėnas - Graikijos karaliaus Jurgio I, Danijos karaliaus Frederiko VIII-ojo, Anglijos karalienės Aleksandros, Hanoverio princesės Thyros.[6]

Nikolajaus gimimo dieną Stačiatikių bažnyčia mini šv. Jobą. Tai visą gyvenimą Nikolajus II laikė blogu ženklu[7], dažnai kartojo, kad gimė Jobo kančios dieną.[8] Jis buvo vyriausias iš imperatoriškosios šeimos vaikų, tarp kurių dar buvo Aleksandras (1869–1870), Georgijus (1871-1899), Ksenija (1875-1960), Michailas (1878-1918) ir Olga (1882-1960).

Aleksandro III-ojo vaikai jo paties asmeniniu prašymu buvo auginami kuo paprasčiau, jis teigė, kad norėjęs turėti "paprastus Rusijos vaikus, o ne šiltnamio augalus".[9] Nikolaujus ir jo broliai bei seserys miegojo kietose lovose, prausėsi šaltu vandeniu ir kiekviena jų diena buvo kruopščiai planuojama.[9] Aleksandro III-ojo vaikai augo praktiškai visiškoje izoliacijoje nuo aplinkinio pasaulio. Aleksandras III tiesiogiai mažai rūpinosi vaikų auklėjimu, carienė Marija skyrė jiems daug daugiau laiko. Ypač Nikolajus, ligotas pirmaisiais savo gyvenimo metais, susilaukė ypatingos savo auklės ir motinos globos. Iki trylikos metų gyveno Aničkovo rūmuose, vėliau Gatčinos rūmuose.

Ankstyvojoje vaikystėje Nikolajaus ir jo brolių auklėtoju buvo Rusijoje gyvenęs anglas Charles Heath (1826—1900 m.). Jo kaip sosto paveldėtojo oficialiu auklėtoju buvo paskirtas generolas G.G.Danilovičius. Nikolajus buvo mokomas namuose pagal gimnazijos kursą; 1885-1890 m. - pagal specialiai paruoštą programą, kuri apjungė universiteto teisės fakulteto valstybės ir ekonomikos skyrių kursą su Generalinio štabo akademijos kursu. Užsiėmimai vyko 13 metų: pirmaisiais aštuoneriais metais mokėsi pagal išplėstą gimnazijos kursą, kur ypatingas dėmesys buvo skiriamas politinės istorijos, rusų literatūros, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų mokymui (anglų kalba Nikolajus Aleksandrovičius kalbėjo kaip gimtąja[10][11]); po to penkeri metai buvo skirti kariniam, teisės ir ekonomikos mokslams, kurie reikalingi valstybės veikėjui. Paskaitas skaitė pasaulinio lygio mokslininkai: N.N.Beketovas, N.N. Obručevas, C.A. Kiuji, M.I. Dragomirovas, N.H.Bungė, K.P. Pobedonoscevas ir kiti. Jie tik skaitė paskaitas, tikrinti kaip įsisavintas kursas neturėjo teisės.[12] Protopresbiteris Joanas Janyševas vcaraitį mokė kanoninės teisės kartu su bažnyčios istorija, teologija ir religijos istorija.[13]

Sosto paveldėtojas (1881-1894 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1881 m. kovo 13 d. teroristinio išpulio metu narodnikai nužudė imperatorių Aleksandrą II. Dvylikametis Nikolajus matė kaip jo sunkiai sužeistas senelis buvo atvežtas į Žiemos Rūmus, kur mirė. Sostą užėmė Aleksandras III, o Nikolajus pagal sosto paveldėjimo tvarką tapo naujuoju paveldėtoju. Saugumo sumetimais po psikėsinimo šeima persikėlė į Gatčinos rūmus, o sostinėje lankėsi tik oficialiomis progomis. Jei iki tol Nikolaujus augo gana izoliuotoje aplinkoje ir jo vieninteliais žaidimo draugais buvo jo broliai ir seserys bei guvernantė, tai persikėlus į Gatčiną izoliacija dar sustiprėjo.

1884 m. gegužės 6 (18) d. kaip sosto paveldėtojas tapęs pilnamečiu prisiekė Didžiojoje Žiemos rūmų cerkvėje. Pirmuoju jo vardu paskelbtu aktu buvo nurodymas Maskvos generalgubernatoriui V.A. Dolgorukovui išdalinti "Maskvos gyventojams, kuriems labiausiai reikia pagalbos".[14]

Pirmus dvejus metus Nikolajus tarnavo jaunesniuoju karininku Preobražensko pulke. Du vasaros sezonus leibgvardijos husarų pulke tarnavo eskadrono vadu, po to - artilerijoje. Iš jaunojo Nikolajaus Aleksandrovičiaus dienoraščių galima spręsti, kad jis žavėjosi kareivinių gyvenimu, paradais ir jaunų kareivių gyvenimu sostinėje. Taip pat jis galėjo ilgą laiką bendrauti su bendraamžiais. 1892 m. rugpjūčio 6 (18) d. pakeltas į pulkininkus.

1890 m. spalio 23 d. jis kartu su broliu Georgijumi ir pusbroliu Graikijos karaliaus Jurgio I-ojo sūnumi Jurgiu caro įsakymu kreiseriu "Pamiat' Azova" išvyko į Tolimuosius Rytus. Per devynis mėnesius kartu su svita Nikolajus aplankė Austriją-Vengriją, Graikiją, Egiptą, praplaukė Sueco kanalu, nukeliavo į Indiją, Ceiloną, Tailandą, Singapūrą, Javą. 1891 m. pavasarį lankėsi Japonijoje, o vėliau sausuma iš Vladivostoko per Sibirą grįžo į Rusijos sostinę. Kelionės metu rašė asmeninį dienoraštį. Japonijoje į Nikolajų buvo pasikėsinta; jo marškiniai su kraujo žymėmis saugomi Ermitaže.[15] Tais metais buvo paskelbta apie caraičio mokymosi pabaigą. Sulaukęs 23 metų paveldėtojas buvo įgavęs plačias žinias įvairiose srityse ir buvo labiausiai lavintas Rusijos monarchas.

Grįžus iš kelionės metu tėvas pradėjo įtraukti jį valstybės valdymo reikalus, kvietė į Valstybės tarybos ir Ministrų kabineto posėdžius. Į lavinimo programą įėjo kelionės po įvairias Rusijos gubernijas, kartu su tėvu. Susisiekimo kelių ministro S.J. Vitės pasiūlymu 1892 m. Nikolajus buvo paskirtas Transsibiro geležinkelio statybos komiteto pirmininku, kad įgautų patirties valstybiniuose reikaluose. Visgi jo valstybinės pareigos buvo ribotos, nes nebuvo tikimasi, kad jis greitai užims sostą, nes tėvui dar nebuvo nė 50 metų.

Nuo mažų metų Nikolajus buvo auginamas religingumo dvasioje ir buvo nuoširdžiai susidomėjęs stačiatikybės doktrina.[16]

Politikas opozicionierius, pirmojo šaukimo Valstybės Dūmos narys V.P. Obninskis savo antimonarchistiniame kūrinyje "Paskutinis patvaldys" tvirtino, kad Nikolajus "vienu metu atkakliai atsisakinėjo sosto", bet buvo priverstas nusileisti Aleksandro III reikalavimams ir "tėvui esant gyvam pasirašyti manifestą apie savo įžengimą į sostą".[17]

Santuoka ir vaikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1884 m., būdamas šešiolikos metų, savo dėdės didžiojo kunigaikščio Sergėjaus Aleksandrovičiaus vestuvėse pirmą kartą susitiko su savo būsimąja žmona, antros eilės pussesere, vokiečių Heseno-Darmštato princese Aleksandra. Su ja Nikolajų siejo romantiniai ryšiai, tačiau galimai santuokai priešinosi tiek imperatorius, tiek imperatorienė, o Aleksandras III spaudė Nikolajų Aleksandrovičių atsisakyti bet kokių tokio ryšio vilčių. Nikolajus užmezgė meilės ryšius su Marijos teatro Sankt Peterburge prima balerina Matilda Kšesinskaja. Nepaisant to jis neužmiršo princesės Alix (taip ją vadino Nikolajus) ir savo dienoraščiuose rašė, kad jo svajonė yra ją kažkada vesti.[18] Tėvai tikėjosi Nikolajų apvesdinti su Prancūzijos Orleano dinastijos princese Elena (Hélène d'Orléans) ir taip sustiprinti Rusijos ir Prancūzijos ryšius, tačiau turėjo nusileisti Nikolajaus užsispyrimui. Vedyboms trukdė ir kurį laiką trukęs Alix pasipriešinimas perėjimui į stačiatikybę.

1894 m. balandžio 8 d. Koburge įvyko Nikolajaus ir Heseno-Darmštato princesės Alix sužadėtuvės. Alix buvo Heseno didžiojo kunigaikščio Liudviko IV ir jo sutuoktinės Jungtinės Karalystės princesės Alice duktė ir Britanijos karalienės Viktorijos anūkė.

1894 m. lapkričio 1 d. netikėtai mirus Aleksandrui III vestuvės buvo paskubintos ir įvyko 1894 m. lapkričio 26 d., nors buvo planuotos tik 1895 m. Santuoka įvyko Žiemos rūmų didžiojoje koplyčioje, dalyvaujant gausybei Europos dinastijų atstovų, tačiau dėl tebesitęsiančio gedulo ceremonija buvo sąlyginai kukli. Į stačiatikybę perėjusi Alix pasikeitė vardą į Aleksandrą Fiodorovną.

Šioje santuokoje gimė penki Nikolajaus vaikai. Visi jie buvo nužudyti bolševikų 1918 m. liepos 17 d. kartu su tėvais Jekaterinburge.

Vaizdas Vardas Gimė
Olgachair.jpg Olga Nikolajevna 1895 m. lapkričio 15 d.
[pagal J.K.: lapkričio 3 d.]|
Tatiana Nikolaevna.jpg Tatjana Nikolajevna 1897 m. birželio 10 d.
[pagal J.K.: gegužės 29 d.]
GrandDuchessMaria1914formal2.jpg Marija Nikolajevna 1899 m. birželio 26 d.
[pagal J.K.: birželio 14 d.]
Grand Duchess Anastasia Nikolaevna Crisco edit letters removed.jpg Anastasija Nikolajevna 1901 m. birželio 18 d.
[pagal J.K.: birželio 5 d.]
Alexis.png Aleksejus Nikolajevičius 1904 m. rugpjūčio 12 d.
[pagal J.K.: liepos 30 d.]

Imperatoriškoji pora ilgą laiką nesusilaukė sūnaus, sosto paveldėtojo. Tik 1904 m., po to, kai gimė keturios dukterys, pora susilaukė Aleksėjaus, turėjusio pratęsti Romanovų dinastiją. Džiaugsmą dėl naujagimio įpėdinio greitai užtemdė žinia, kad jis serga iš motinos paveldėta "kraujo liga" (hemofilija). Ši sunki liga labai paveikė tėvus, ypač motiną, kuri pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Nikolaujus su savo šeima persikėlė iš oficialiosios imperatorių rezidencijos Žiemos rūmų į ALeksandro rūmus Carskoe Selo. Kuklioje rezidencijos jis ir pats praleido dalį savo vaikystės ir jautėsi čia geriau nei Žiemos rūmų prabangoje. Čia jis galėjo mėgautis šeimyniniu gyvenimu ir Sankt Peterburge lankėsi tik oficialiomis progomis ir vyriausybiniais reikalais.

Tuo tarpu Aleksandra pasinėrė į gilų religingumą. Aleksėjaus mirtinai pavojingam kraujavimui stabdyti carienė pasitelkė keliaujantį pamokslininką ir gydytoją maldomis Grigorijų Jefimovičių Rasputiną (1906 m.), kuris greitai caro rūmuose ėmė jaustis kaip namuose. G. Rasputinui pavyko stabdyti berniuko kraujavimą ir taip jis įgijo didelę įtaką Aleksandrai, o tai greitai apaugo visokiais gandais.

Nikolaujus tęsė dar tėvo Aleksandro III pradėtą tradiciją kasmet Velykų proga dovanoti vieną ar du Peter Carl Faberge gamybos Velykų kiaušinius. Jie tapo žinomi visame pasaulyje ir iki šiol kelia žniasklaidos susidomėjimą.

Imperatorius (1894 - 1917 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nikolajus II vaizduojamas kaip šventasis (viršuje) kartu serbų šventaisiais - šv.Savos katedra, Belgradas

Monarchijos žlugimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917 m. caras Nikolajus II buvo iškviestas iš fronto, kur pats asmeniškai vadovavo armijai. Petrograde (dab. Sankt Peterburgas) carui buvo įteiktas ultimatumas – atsisakyti sosto. Nikolajus II, norėdamas apsaugoti šeimą nuo karinės tikrovės, atsisakė sosto.

Imperatoriškajai šeimai buvo paskirtas namų areštas Carskoje Selo. Kartu su Nikolajumi, cariene Aleksandra ir caraičiu, arba kronprincu, Aleksejumi buvo dar keturios vyresnės dukros nuo 16-os iki 22-ejų metų amžiaus: didžiosios kunigaikštytės Olga, Tatjana, Marija ir Anastasija.

1918 m. naujasis Rusijos vadovas Vladimiras Leninas įsakė šeimą perkelti į Jekaterinburgą, dviejų aukštų pirklio Ipatjevo rezidenciją.

1918 m. iš liepos 16-tos į 17-tą, tuoj po vidurnakčio, Jakovas Jurovskis, vietinės slaptosios bolševikų policijos vadas, pažadino Romanovų šeimą ir nuvedė juos į vieną apatinio aukšto kambarių. Perskaitęs vietos bolševikų išleistą mirties nuosprendį, Jurovskis šovė Nikolajui į galvą – tai buvo ženklas kitiems jo egzekucijos būrio nariams pradėti šaudyti į iš anksto paskirtus taikinius. Tie, kurie žuvo ne iš karto, buvo subadyti durtuvais.

Visa Romanovų šeima XX a. pabaigoje paskelbti Rusijos stačiatikių šventaisiais.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Николай II / Шацилло К. Ф. // Никко — Отолиты. — М. : Советская энциклопедия, 1974. — (Большая советская энциклопедия : [в 30 т.] / гл. ред. А. М. Прохоров ; 1969—1978, т. 18).
  2. John L.H. Keep, Nicholas II, tsar of Russia, Encyclopedia Britannica, britannica.com.
  3. Massie, Robert K. Nicholas and Alexandra. Ballantine Books, 2000. P. 412-413 ISBN 9780345438317 (anglų k.)
  4. Massie, Robert K. Nicholas and Alexandra. Ballantine Books, 2000. P. 522. ISBN 9780345438317
  5. Sebastian Cap, L’uomo più ricco della storia, in altervista.com, 2012-10-19. Tikrinta 2020-08-27 (suarchyvuota iš originalo 2013-08-13).
  6. Steinberg, Mark D.; Khrustalëv, Vladimir M.; Tucker, Elizabeth (1997). The Fall of the Romanovs: Political Dreams and Personal Struggles in a Time of Revolution (en inglés). Yale University Press. P. 396-397. ISBN 9780300070675.
  7. Robert D Warth: Nicholas II. The Life and Reign of Russia’s Last Monarch. London: Praeger Publishers, 1997. P.4. ISBN 978-0-275-95832-9.
  8. Elisabeth Heresch: Mikołaj II. „Tchórzostwo, kłamstwo i zdrada”. Życie i upadek ostatniego cara Rosji. Gdynia: Uraeus, 1995. P.14. ISBN 978-83-85732-07-5.
  9. 9,0 9,1 Elisabeth Heresch: Mikołaj II. „Tchórzostwo, kłamstwo i zdrada”. Życie i upadek ostatniego cara Rosji. Gdynia: Uraeus, 1995. P.15. ISBN 978-83-85732-07-5.
  10. Воспоминания великого князя Александра Михайловича Романова / Предисловие Н. Старикова — М.: Питер, 2014. — С. 162. — 320 с. — ISBN 5-496-01400-X.
  11. Зимин, 2011, Филологическая подготовка российских монархов.
  12. Радциг Е. С. [Николай II в воспоминаниях приближённых] // Новая и новейшая история. — 1999. — № 2.
  13. Платонов О. Николай Второй в секретной переписке. — М.: Алгоритм, 2005. — С. 11.
  14. Правительственный вестник, 8 (20) мая 1884, № 102, с. 1.
  15. Plačiau žr.: Мещеряков А. Покушение на жизнь цесаревича Николая // Додзё. — 2005. — № 5.
  16. Robert D Warth: Nicholas II. The Life and Reign of Russia’s Last Monarch. London: Praeger Publishers, 1997. P.6.ISBN 978-0-275-95832-9.
  17. Обнинский В. П. Последний самодержец. Очерк жизни и царствования императора России Николая II-го. P. 38. — Berlin: Eberhard Frowein Verlag, 1912.
  18. Henri Troyat, Nicola II. L'ultimo zar e la tragica fine dei Romanov, traduzione di Beppe Gabutti, San Paolo, 2001. P.26. ISBN 88-315-2094-6.
Nikolajus II
Gimė: 1868 m. gegužės 18 d. Mirė: 1918 m. liepos 17 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Aleksandras III
Rusijos imperatorius
18941917
Po to:
de jure Michailas II
de facto Georgijus Lvovas
Prieš tai:
Aleksandras III
Lenkijos karalius
18941916
Po to:
-
Prieš tai:
Aleksandras III
Suomijos didysis kunigaikštis
18941917
Po to:
Fridrikas Karolis Hesė