Jusufas ibn Tašminas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Jusufas ibn Tašminas (arab.: يوسف بن تاشفين or يوسف بن تشفين, g. apie 1006 m. – m. 1106 m.) – nuo 1061 m. buvo Almoravidų karo vadas šiaurės Afrikoje, o nuo 1086 m. Maroko ir Al-Andalusijos emyras. Jusufas ibn Tašminas buvo Abubakro ibn Umaro sūnėnas.

Jusufas ibn Tašminas į valdžią atėjo kaip Almoravidų karo vadas. Iki jo, šalies politiniam gyvenimui įtaką darė du vadovai: religinis vadas – Abdalahas ibn Jasinas ir karinių pajėgų vadas. Po Jasino mirties 1059 m. šaliai vadovavo tik armijos vadas Abubakras ibn Umaras. Prasidėjus berberų neramumams Sacharoje, Abubakaras išvyko atstatyti tvarkos, o vadovavimą armijai 1061 m. pavedė savo sūnėnui Jusufui ibn Tašminui. Iki 1070 m. Tašminas kaupė jėgas karui su Magravų dinastija. Per tą laiką buvo pastatyta nauja sostinė Marakešas vietoje Agmato[1].

Kariniai laimėjimai[taisyti | redaguoti kodą]

1070 m. užimtas Fesas, o iki 1084 m. užkariautas visas šiaurės vakarų Magribas iki Alžyro. Tai leido Jusufui atsiliepti į Ispanijos musulmonų pagalbos prašymą ir jis 1084 m. išsilaipino Pirėnų pusiasalyje. Su Sevilijos, Badachoso ir Granados emyrų pagalba Jusufo ibn Tašmino armija 1086 m. spalio 23 d. Zalako mūšyje sutriuškino Alfonsą VI Kastilietį. Pagal susitarimą su vietos emyrais, Jusufas Ispanijoje pasiliko tik tvirtovę Alchesirase, o pats išvyko atgal į Marakešą. Po šio laimėjimo Jusufas pasivadino emyru. Vis dėlto Taifos pasekmės Ispanijos musulmonams buvo skaudžios. Nepraėjus ketveriems metams, nuo begalinės vietinių emyrų savivalės ir konfliktų, kilo maištas ir Jusufui Sevilijos emyro Mahometo ibn Abdal Mutamido (Muhammad Ibn Abbad Al Mutamid) prašymu teko antrą kartą persikelti į Ispaniją. 1090 m. buvo užimta Malaga ir Granada. Tokie radikalūs žingsniai nepatiko Mahometui bei kitiems musulmonams ir jie pasikvietė Alfonsą VI į pagalbą. Problemas Ispanijoje Jusufas paliko spręsti karo vadui Zirui ibn Abubekrui, kuris sėkmingai užkariavo visą musulmoniškąją Ispaniją.

Po Abubakro ibn Umaro mirties 1087 m. prie Almoravidų prisijungė Sacharos ir Sudano Almoravidai. IX a. paskutinį dešimtmetį Jusufas ibn Tašminas valdė nuo Alžyro iki Senegalo upės. Jis nesulaukė pilno musulmoniškosios Ispanijos prijungimo ir būdamas beveik 100 metų 1106 m. mirė.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Prieš tai:
Abubakras ibn Umaras
Almoravidų dinastija
1061–1106
Po to:
Ali ibn Jusufas