Sarmatai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
21 813 keitimai
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
21 813 keitimai
Eilutė 21: Eilutė 21:
Išskyrus Šiaurės [[Kaukazas|Kaukaze]] gyvenančius alanų palikuonis osetinus, likusieji sarmatai galiausiai įėjo į [[slavai|slavų]] besiformuojantį [[etnosas|etnosą]], o slavai, savo ruožtu, plito į pietų, rytų ir šiaurės rytų Europą.<ref>{{cite book |quote="(..) Indeed, it is now accepted that the Sarmatians merged in with pre-Slavic populations."|title=The Sarmatians, 600 BC-AD 450 |first1= Richard |last1=Brzezinski |first2=Mariusz | last2=Mielczarek |publisher= Osprey Publishing | date = 2002 |page=39 }}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) In their Ukrainian and Polish homeland the Slavs were intermixed and at times overlain by Germanic speakers (the Goths) and by Iranian speakers (Scythians, Sarmatians, Alans) in a shifting array of tribal and national configurations."|title=Encyclopedia of Indo-European Culture |first1= Douglas Q. |last1=Adams |publisher= Taylor & Francis | date = 1997 |page=523 }}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) Ancient accounts link the Amazons with the Scythians and the Sarmatians, who successively dominated the south of Russia for a millennium extending back to the seventh century B.C. The descendants of these peoples were absorbed by the Slavs who came to be known as Russians."|title=Women in Russia |first1= Dorothy |publisher= Stanford University Press | date = 1977 |page=3 |display-authors=etal}}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) For example, the ancient Scythians, Sarmatians (amongst others), and many other attested but now extinct peoples were assimilated in the course of history by Proto-Slavs."|title=Slovene Studies |publisher= Society for Slovene Studies | volume = 9-11 | date = 1987 |page=36 }}</ref> Toks slavų formavimasis neprieštarauja vienai iš teorijų, pagal kurią [[slavų prokalbė|praslavų kalba]] (ir praslavų tauta) sietinos su [[Baltų kalbos|baltų]] dialektais, kontaktavusiais su [[iranėnų kalbos|iranėnų kalbomis]] ir tautomis plačiame pasienio žiede piečiau [[Pripetė (upė)|Pripetės]] (žr. [[Baltų prokalbė]]).<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|date=2000|pages=128-150|isbn=5-420-01444-0}}</ref>
Išskyrus Šiaurės [[Kaukazas|Kaukaze]] gyvenančius alanų palikuonis osetinus, likusieji sarmatai galiausiai įėjo į [[slavai|slavų]] besiformuojantį [[etnosas|etnosą]], o slavai, savo ruožtu, plito į pietų, rytų ir šiaurės rytų Europą.<ref>{{cite book |quote="(..) Indeed, it is now accepted that the Sarmatians merged in with pre-Slavic populations."|title=The Sarmatians, 600 BC-AD 450 |first1= Richard |last1=Brzezinski |first2=Mariusz | last2=Mielczarek |publisher= Osprey Publishing | date = 2002 |page=39 }}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) In their Ukrainian and Polish homeland the Slavs were intermixed and at times overlain by Germanic speakers (the Goths) and by Iranian speakers (Scythians, Sarmatians, Alans) in a shifting array of tribal and national configurations."|title=Encyclopedia of Indo-European Culture |first1= Douglas Q. |last1=Adams |publisher= Taylor & Francis | date = 1997 |page=523 }}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) Ancient accounts link the Amazons with the Scythians and the Sarmatians, who successively dominated the south of Russia for a millennium extending back to the seventh century B.C. The descendants of these peoples were absorbed by the Slavs who came to be known as Russians."|title=Women in Russia |first1= Dorothy |publisher= Stanford University Press | date = 1977 |page=3 |display-authors=etal}}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) For example, the ancient Scythians, Sarmatians (amongst others), and many other attested but now extinct peoples were assimilated in the course of history by Proto-Slavs."|title=Slovene Studies |publisher= Society for Slovene Studies | volume = 9-11 | date = 1987 |page=36 }}</ref> Toks slavų formavimasis neprieštarauja vienai iš teorijų, pagal kurią [[slavų prokalbė|praslavų kalba]] (ir praslavų tauta) sietinos su [[Baltų kalbos|baltų]] dialektais, kontaktavusiais su [[iranėnų kalbos|iranėnų kalbomis]] ir tautomis plačiame pasienio žiede piečiau [[Pripetė (upė)|Pripetės]] (žr. [[Baltų prokalbė]]).<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|date=2000|pages=128-150|isbn=5-420-01444-0}}</ref>
==Sarmatai „europiečiai”==
===Sarmatai „europiečiai”===
Vakarų sarmatų gentys jazygai ir roksolanai apie [[115 m. pr. m. e.]] buvo sukūrę didelę, bet netvirtą imperiją. Ši sąjunga gana greitai skilo: tarp Dono ir Dniepro klajojo roksolanai, o į vakarus nuo jų, tarp Dniepro ir Dunojaus, gyveno jazygai. [[I amžius|I amžiaus]] viduryje jazygai patraukė į vakarus ir pasiekė [[Tisa|Tisą]], Vidurio Dunojaus žemumą (dalis dabartinių [[Vengrija|Vengrijos]] ir [[Serbija|Serbijos]]). Kiek vėliau roksolanai atvyko į Dunojaus žemupį (dabartinę [[Rumunija|Rumuniją]], tuo metu – [[Dakija|Dakiją]]). Sarmatai čia daugiausia plėšikavo arba prekiavo. Antrojoje I a. pusėje šios vakarų sarmatų grupės stojo Dakijos karaliaus Decibalo pusėn. Su šiuo karaliumi sarmatai laimėjo daugybę kovų, kol [[106]] m. [[romėnai]] juos sumušė. Bet ryčiau gyvenę roksolanai [[117]]-[[119]] m. tiek alino Dunojaus provincijas, kad romėnai atnaujino roksolanų ir jazygų karaliui Rasparaganui duokles. Nesantaika ir karai ilgai truko, kol [[179]] m. Romos imperatorius [[Markas Aurelijus]] sudarė su šiais sarmatais taikos sutartį. Sarmatai jam grąžino tūkstantinius belaisvių būrius, buvo nustatyta sarmatų judėjimo [[Romos Imperija|Romos imperijoje]] tvarka. Romėnai pasisamdė 8 000 raitųjų sarmatų kariuomenę, dalis jų išvyko į [[Britanija|Britaniją]]. Spėjama, kad taip galėjo atsirasti legenda apie [[Karalius Artūras|karalių Artūrą]] ir apvaliojo stalo riterius..<ref>Georges Dumézil, А. З. Алмазова, Boris Aleksandrovich Kaloev. «Скифы и нарты»</ref>
Vakarų sarmatų gentys jazygai ir roksolanai apie [[115 m. pr. m. e.]] buvo sukūrę didelę, bet netvirtą imperiją. Ši sąjunga gana greitai skilo: tarp Dono ir Dniepro klajojo roksolanai, o į vakarus nuo jų, tarp Dniepro ir Dunojaus, gyveno jazygai. [[I amžius|I amžiaus]] viduryje jazygai patraukė į vakarus ir pasiekė [[Tisa|Tisą]], Vidurio Dunojaus žemumą (dalis dabartinių [[Vengrija|Vengrijos]] ir [[Serbija|Serbijos]]). Kiek vėliau roksolanai atvyko į Dunojaus žemupį (dabartinę [[Rumunija|Rumuniją]], tuo metu – [[Dakija|Dakiją]]). Sarmatai čia daugiausia plėšikavo arba prekiavo. Antrojoje I a. pusėje šios vakarų sarmatų grupės stojo Dakijos karaliaus Decibalo pusėn. Su šiuo karaliumi sarmatai laimėjo daugybę kovų, kol [[106]] m. [[romėnai]] juos sumušė. Bet ryčiau gyvenę roksolanai [[117]]-[[119]] m. tiek alino Dunojaus provincijas, kad romėnai atnaujino roksolanų ir jazygų karaliui Rasparaganui duokles. Nesantaika ir karai ilgai truko, kol [[179]] m. Romos imperatorius [[Markas Aurelijus]] sudarė su šiais sarmatais taikos sutartį. Sarmatai jam grąžino tūkstantinius belaisvių būrius, buvo nustatyta sarmatų judėjimo [[Romos Imperija|Romos imperijoje]] tvarka. Romėnai pasisamdė 8 000 raitųjų sarmatų kariuomenę, dalis jų išvyko į [[Britanija|Britaniją]]. Spėjama, kad taip galėjo atsirasti legenda apie [[Karalius Artūras|karalių Artūrą]] ir apvaliojo stalo riterius..<ref>Georges Dumézil, А. З. Алмазова, Boris Aleksandrovich Kaloev. «Скифы и нарты»</ref>


01:54, 7 balandžio 2017 versija

Ponto stepės istorija
Skitai
Sarmatai
Hunai, Vakarų tiurkai
Bolgarai, Sabirai, Alanai
Chazarų kaganatas (Chazarai)
Pečenegai
Kumanai (Kipčiakai)
Aukso orda:
Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai
Kazokai:
Zaparožės, Dunojaus sečės, Dono, Tereko, Astrachanės, Kubanės, Orenburgo kariuomenės
Rusijos imperija (Novorosija)
TSRS (Kalmukų ATSR)
Ukraina, Rusijos Federacija
Edisanas, Zaporožė, Paazovjė, Donščina, Slobožanščina, Kubanė, Žemutinis Pavolgys

Sarmatai (sen. gr. Σαρμάται, lot. Sarmatae) – klajoklių rytų iranėnų tauta,[1] ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje (VI – IV a, pr. m. e.) sudariusi genčių sąjungą, kuri užėmė Ponto stepės plotą, gyveno nuo Tisos ir Dunojaus vandenskyros iki Aralo jūros, Uralo kalnų (dabartinėse Ukrainos, Rusijos ir Kazachstano teritorijose). Mokslininkų manymu,[2] sarmatus „sauromatų” pavadinimu pirmasis paminėjo Herodotas, jis rašė: „Persikėlus per Tanaiso (dab. Donas) upę, ten jau ne skitų žemė, o sauromatų.”[3]. N. Lysenko manymu, nuo tada, kai Markas Vipsanijus Agripa sudarė pasaulio žemėlapį, tautovardžiai „sauromatai” ir „sarmatai” buvo vartojami sinonimiškai.[4].

Antikos autoriai sarmatams priskirdavo: aorsus, jazygus, sirakus, alanus, roksolanus, sajus. Asajai (ασάιοι) – sarmatų gentis, iki keltų genties galatų (žr. Galatija) antpuolių gyvenusi prie Juodosios jūros. Iš sajų žinomiausias jų karalius Saitafarnas.[5]

Tiesioginiai sarmatų (alanų) palikuonnys – osetinai.[6].

Istorija

Apytikslė Skitijos teritorija I tūks. pr. m. e. su išskirta sarmatų žeme.

Anot Diodoro ir Plinijaus, sarmatai į šias žemes atsikėlė iš Medijos. Ponto stepėje sarmatai priklausė kurganų archeologinei kultūrai, kuri buvo naujesnysis vietinės kurganų kultūros antsluoksnis. [7]Herodotas pateikia gana fantastišką jų kilmę iš amazonių ir skitų palikuonių. Jie kalbėjo skitų tarme. Darijaus I karo žygio į Skitiją metu, sarmatai palaikė skitus.[8][9] V–IV a. pr. m. e. sarmatai ir skitai gyveno taikiai, nevaržomai keliavo vieni kitų teritorijomis, vienydavosi prieš užpuolikus, dalis sarmatų tarnavo skitų karaliams ir apgyvendino europinį Skitijos ruožą. Tačiau jau III a. pr. m. e. sarmatai, kitiems užpuolikams braunantis,[10] patys prisidėjo prie Skitijos nukariavimo, ir skitai buvo priversti trauktis į šiaurinį Juodosios jūros pakraštį.[11]

III m. e. a. germanai gotai įsiveržė į Ponto stepę, ir sarmatai čia jau nebebuvo vienvaldžiai.[12] 320–350 m. sarmatai puolė gotų nusilpnintą Romos imperiją, persikėlė per Dunojų ir įsiveržė į Retiją.[13] Netrukus po to čionai kariauti atvykę hunai sarmatų gentis arba įtraukė į savo kariuomenes, arba sarmatai dėjosi prie germanų (vandalų), išsklido po Vakarų Europą ir ištirpo kitose tautose.[14]

Visi šie karai prisidėjo prie Didžiojo tautų kraustymosi.[15]

Išskyrus Šiaurės Kaukaze gyvenančius alanų palikuonis osetinus, likusieji sarmatai galiausiai įėjo į slavų besiformuojantį etnosą, o slavai, savo ruožtu, plito į pietų, rytų ir šiaurės rytų Europą.[16][17][18][19] Toks slavų formavimasis neprieštarauja vienai iš teorijų, pagal kurią praslavų kalba (ir praslavų tauta) sietinos su baltų dialektais, kontaktavusiais su iranėnų kalbomis ir tautomis plačiame pasienio žiede piečiau Pripetės (žr. Baltų prokalbė).[20]

Sarmatai „europiečiai”

Vakarų sarmatų gentys jazygai ir roksolanai apie 115 m. pr. m. e. buvo sukūrę didelę, bet netvirtą imperiją. Ši sąjunga gana greitai skilo: tarp Dono ir Dniepro klajojo roksolanai, o į vakarus nuo jų, tarp Dniepro ir Dunojaus, gyveno jazygai. I amžiaus viduryje jazygai patraukė į vakarus ir pasiekė Tisą, Vidurio Dunojaus žemumą (dalis dabartinių Vengrijos ir Serbijos). Kiek vėliau roksolanai atvyko į Dunojaus žemupį (dabartinę Rumuniją, tuo metu – Dakiją). Sarmatai čia daugiausia plėšikavo arba prekiavo. Antrojoje I a. pusėje šios vakarų sarmatų grupės stojo Dakijos karaliaus Decibalo pusėn. Su šiuo karaliumi sarmatai laimėjo daugybę kovų, kol 106 m. romėnai juos sumušė. Bet ryčiau gyvenę roksolanai 117-119 m. tiek alino Dunojaus provincijas, kad romėnai atnaujino roksolanų ir jazygų karaliui Rasparaganui duokles. Nesantaika ir karai ilgai truko, kol 179 m. Romos imperatorius Markas Aurelijus sudarė su šiais sarmatais taikos sutartį. Sarmatai jam grąžino tūkstantinius belaisvių būrius, buvo nustatyta sarmatų judėjimo Romos imperijoje tvarka. Romėnai pasisamdė 8 000 raitųjų sarmatų kariuomenę, dalis jų išvyko į Britaniją. Spėjama, kad taip galėjo atsirasti legenda apie karalių Artūrą ir apvaliojo stalo riterius..[21]

Ir vėlesniais laikais su Romos imperija būta ir karų, ir samdymosi tiek romėnų, tiek germanų karalių kariuomenėms. Vakarinių sarmatų grupelių buvo likę dabartinėse Didžiojoje Britanijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Balkanų valstybėse (buv. Jugoslavijoje), Prancūzijoje, Italijoje.[22][23]

Šaltiniai

  1. ↑ Марк Борисович Щукин На рубеже эр. СПб.: Фарн, 1994, с. 145.
  2. ↑ Доватур А. И., Каллистов Д. П., Шишова И. А. Народы нашей страны в «Истории» Геродота. — М., 1982. — С. 109.
  3. ↑ Herodotas. „Istorija”, 4. 21.
  4. ↑ Н. Лысенко. Языги на дунайском Лимесе Рима в I—II вв. н. э. — С. 3—4.
  5. ↑ Sarmatian. // Britannica.
  6. ↑ Перевалов С. М. Аланы // Российская историческая энциклопедия. Под ред. акад. А. О. Чубарьяна. Т. 1: Аалто — Аристократия. М.: ОЛМА МЕДИА ГРУПП, 2011. С. 220—221.
  7. ↑ Anthony, David W. (2007). The Horse, the Wheel, and Language: How Bronze-Age Riders from the Eurasian Steppes Shaped the Modern World. Princeton University Press. ISBN 0-691-05887-3.
  8. ↑ Herodotas. „Istorija”. 4, 110—117.
  9. ↑ Доватур А. И., Каллистов Д. П., Шишова И. А. Народы нашей страны в «Истории» Геродота. — М., 1982. — С. 143—147.
  10. ↑ Waldman & Mason 2006, pp. 692–694
  11. ↑ Лукиан из Самосаты. Токсарид, или дружба, 39.
  12. ↑ Waldman & Mason 2006, pp. 692–694
  13. ↑ Roberts W. E. Valentinian I. // An Online Encyclopedia of Roman Emperors.
  14. ↑ „Sarmatian“. Encyclopædia Britannica Online. Nuoroda tikrinta 2017-04-06.
  15. ↑ Bury, J. B., The Invasion of Europe by the Barbarians, Norton Library, 1967.
  16. ↑ Brzezinski, Richard; Mielczarek, Mariusz (2002). The Sarmatians, 600 BC-AD 450. Osprey Publishing. p. 39. „(..) Indeed, it is now accepted that the Sarmatians merged in with pre-Slavic populations.“
  17. ↑ Adams, Douglas Q. (1997). Encyclopedia of Indo-European Culture. Taylor & Francis. p. 523. „(..) In their Ukrainian and Polish homeland the Slavs were intermixed and at times overlain by Germanic speakers (the Goths) and by Iranian speakers (Scythians, Sarmatians, Alans) in a shifting array of tribal and national configurations.“
  18. ↑ Women in Russia. Stanford University Press. 1977. p. 3. „(..) Ancient accounts link the Amazons with the Scythians and the Sarmatians, who successively dominated the south of Russia for a millennium extending back to the seventh century B.C. The descendants of these peoples were absorbed by the Slavs who came to be known as Russians.“ {{cite book}}: |first1= nėra |last1= (pagalba)
  19. ↑ Slovene Studies. 9–11. Society for Slovene Studies. 1987. p. 36. „(..) For example, the ancient Scythians, Sarmatians (amongst others), and many other attested but now extinct peoples were assimilated in the course of history by Proto-Slavs.“
  20. ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 128–150. ISBN 5-420-01444-0.
  21. ↑ Georges Dumézil, А. З. Алмазова, Boris Aleksandrovich Kaloev. «Скифы и нарты»
  22. ↑ История Осетии. «Невры, будины, гелоны, агафирсы, меланхлены и вообще все народы вплоть до Ганга суть аланы»
  23. ↑ Вельтман А. Ф. Аттила и Русь IV и V века. — М., 1858. — С. 91.
Vikiteka: Sarmatai – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Sarmatai&oldid=5161715"