Senovės Romos religija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senovės civilizacija: Senovės Roma
(Roma)
She-wolf suckles Romulus and Remus.jpg
Istorija
Menas:
Architektūra, Dailė, Muzika, Literatūra
Mitologija, Religija
Raštas
Teisė

Sąvoka Senovės Romos religija apima daug įvairių kultų. Per visą valstybės istoriją jos gyventojų santykį su anapusybe keitė visa eilė kultūrinių įtakų, pradedant etruskais ir senovės graikais ir baigiant įvairiausiais kultais iš Artimųjų Rytų.

Archaiškoji religija[taisyti | redaguoti kodą]

Archaiškoji romėnų religija skyrėsi nuo senovės graikų - buvo garbinami ne personifikuoti dievai, o šventosios dvasios vadinamos numinomis. Svarbi tikėjimo dalis buvo vadinamasis genijus - dieviškoji siela, kurią turi kiekvienas asmuo, daiktas ar vieta.

Romos respublikos laikais[taisyti | redaguoti kodą]

Romos respublikos laikotarpiu religija buvo suorganizuota į griežtą šventikų institucijų sistemą. Pontifikų kolegija buvo svarbiausias organas, o jo galva Pontifex Maximus buvo sistemos hierarchijos viršūnėje. Flamenai rūpinosi įvairių dievų kultais, o augurai pranašavo ateitį.

Stiprėjant ryšiams su senovės graikais vietiniai dievai pamažu ėmė panašėti į graikiškuosius. Iš esmės visas romėnų panteonas turi savo atitikmenis tarp graikų dievų. Pvz., Jupiteris tapo identiškas Dzeusui, Marsas - Arėjui, Neptūnas - Poseidonui. Tokia graikų kultūros įtaka, ypač išsilavinusių romėnų sluoksniui vedė prie spartaus senosios institucijų sistemos svarbos smukimo, nors politiškai ji dar ilgai liko įtakinga.

Romos imperijos laikais[taisyti | redaguoti kodą]

Imperijos laikais į Romą ėmė plaukti įvairios įtakos iš nukariautų kraštų. Iš jų labai svarbūs buvo egiptietiškos kilmės Izidės ir Hermio Trismegisto kultai bei persiškasis Mitros kultas. Visgi patys įtakingiausi buvo įvairūs gnostikų sąjūdžiai ir be abejo krikščionybė.

Taip pat svarbu paminėti paties imperatoriaus kultą: imperatoriaus prilyginimas dievui buvo svarbus politinis ginklas užtikrinantis gyventojų lojalumą. Tuo pačiu tai buvo kai kurių naujų kultų nepripažinusių imperatoriaus dieviškumo, tokių kaip krikščionybė, persekiojimo priežastis.