Raudonoji jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Raudonoji jūra
Mer rouge1b.jpg
Vandenyno baseinas Indijos vandenyno
Plotas ~438 000 km²
Tipas atvira
Vidutinis gylis 490 m
Didžiausias gylis 2211 m

Koordinatės:22°00′N 38°00′E / 22°N 38°E / 22; 38

Raudonoji jūra (arab. البحر الأحمر = Baḥr al-Aḥmar, al-Baḥru l-’Aḥmar; hebr. ים סוף = Yam Suf) – yra vidinė Indijos vandenyno jūra tarp Afrikos ir Azijos. Su vandenynu jungiasi pietuose per Bab el Mandebo sąsiaurį ir Adeno įlanką.

Raudonosios jūros paviršiaus plotas yra maždaug 438 000 km².[1][2] Ilgis apie 2250 km, plotis plačiausioje vietoje 335 km. Didžiausias gylis yra 2211 m centrinėje įduboje, o vidutinis gylis - 490 m. Tuo pačiu jūrai būdingas platus seklus šelfas, kuriame gausų jūrų floros ir faunos bei koralų. Jūroje gyvena daugiau nei 1000 bestuburių rūšių, taip pat 200 koralų rūšių. Tai pati šiauriausia tropinė jūra.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Šiuo vardu Raudonoji jūra vadinama jau nuo senų laikų: gr. Erythra Thalassa (Ερυθρά Θάλασσα), lot. Mare Rubrum, arab. Al-Baḥr Al-Aḥmar (البحر الأحمر). Yra keletas vardo kilmės aiškinimų. Jis dažnai siejamas su sezoniniu melsvabakterių Trichodesmium erythraeum pagausėjimu vandens paviršiuje, kai vanduo nusidažo raudonai.[3] Kitas Raudonosios jūros vardo kilmės aiškinimas siejamas su pasaulio šalių pavadinimais, nes kai kuriose šio regiono kalbose pasaulio šalys buvo vadinamos spalvomis, būtent, raudona būdavo asocijuojama su pietumis, taigi Raudonoji jūra buvo „pietų jūra“ (analogiška viena iš Juodosios jūros pavadinimo kilmės hipotezių teigia, kad „juodoji“ kadaise reiškė „šiaurinė“). Šie teiginiai, be viso kito, remiasi ir tuo, kad Herodotas pramaišiui vartoja „Raudonosios jūros“ ir „Pietų jūros“ vardus.

Dar viena daugiau ar mažiau pagrįsta prielaida – Raudonosios jūros pavadinimas kilo iš greta plytinčios dykumos, kurią senovės egiptiečiai vadino „Dašret“, arba „raudonuoju kraštu / šalimi“.

Vakaruose geografai jūrą taip pat vadino Mare Mecca (Mekos jūra) ir Sinus Arabicus (Arabijos įlanka).[4]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės egiptiečių ekspediciją į Puntą Raudonąja jūra valdant Hačepsutai

Seniausius Raudonosios jūros tyrinėjimus atliko egiptiečiai, kurie bandė atrasti prekybinius kelius į Puntą. Viena tokių ekspedicijų įvyko 2500 m.pr.m.e., kita (Hačepsutos) apie 1500 m.pr.m.e. Abejos ekspedicijos apėmė ir ilgas keliones Raudonąja jūra. Biblijoje minima istorija apie izraelitų pabėgimą iš Egipto vergovės, kurios metu jie perėjo vandenis, kurie hebrajiškame tekste vadinami Yam Suph ir tradiciškai siejami su Raudonąja jūra.

VI a. pr.m.e. Darijus Didysis siuntė žvalgybines misijas į Raudonąją jūrą, kurių metu pagerinta navigacija - identifikuotos pavojingos uolos ir srovės. Tarp Nilo ir šiaurinės Raudonosios jūros dalies prie Sueco buvo iškastas kanalas. IV a.pr.m.e. Aleksandras Didysis siuntė graikų ekspedicijas Raudonąja jūra į Indijos vandenyną. Graikų jūrininkai ir vėliau tyrė bei rinko duomenis apie Raudonąją jūrą. Tarp jų buvo Agatarchidas II a.pr.m.e. Eritrėjos jūros periple, kurį parašė nežinomas graikų autorius maždaug I m.e.a., apėmė detalius Raudonosios jūros uostų ir jūros kelių aprašymus. Periplas taip pat aprašo kaip Hipalas pirmasis atrado tiesioginį kelią iš Raudonosios jūros į Indiją.

Nuo Augusto valdymo laikų, kai Romos imperija užvaldė Viduržemio jūrą, Egiptą ir šiaurinę Raudonosios jūros dalį, Raudonąja jūra vyko romėnų prekyba su Indija. Prekės iš Kinijos pasiekdavo romėnų pasaulį per Indijos uostus. Šį prekybinį kelią tarp Romos ir Kinijos nutraukė III a. susikūrusi Aksumo imperija.[5]

Viduramžiais Raudonoji jūra buvo svarbi prieskonių prekybos kelio dalis. 1513 m., siekdamas kad šį kelią kontroliuotų Portugalija Afonso de Albuquerque apgulė Adeną,[6] tačiau buvo priverstas atsitraukti.

1798 m. Prancūzija įsakė generolui Napoleonui įsiveržti į Egiptą ir perimti Raudonosios jūros kontrolę. Nors ši misija žlugo, joje dalyvavęs inžinierius Jean-Baptiste Lepère atgaivino dar faronų laikais iškeltą idėją iškasti kanalą, kuris sujungtų Viduržemio ir Raudonąją jūras. Senovėje buvo iškasti keli kanalai, kurie jungė Nilą su Raudonąja jūra netoli dabartinio Gėlo vandens kanalo, bet jie ilgai nefunkcionavo. Dabartinis Sueco kanalas buvo atidarytas 1869 m. lapkričio men. Tuo metu prekybinius postus dalinosi britai, prancūzai ir italai. Šie postai buvo palaipsniui panaikinti vykstant Pirmajam pasauliniam karui. Po Antrojo pasaulinio karo regione įtaką stiprinti bandė ir JAV, ir sovietai, ypač didėjant tankerių eismo kanalu intensyvumui. Šešių dienų karo pasekoje Sueco kanalas nuo 1967 iki 1975 m. buvo uždarytas. Nuo to laiko iki pat šiolei, nors Raudonojoje jūroje ir išaugo jūrų transporto srautai, patikimesniu laikomas jūrų kelias aplink Kapo pusiasalį.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonosios jūros pakrantė, kitame krante Jordanija
Raudonosios jūros pakrantė, kitame krante Jordanija

Iš šiaurės vakarų į pietryčius ištįsusi Raudonoji jūra įsispraudusi tarp Afrikos ir Azijos kontinentų. Iš abiejų pusių ją supa dykumos ir pusdykumės. Su Indijos vandenynu jungiasi ~30 km pločio Bab el Mandebo („Ašarų vartų“) sąsiauriu, atsiveriančiu į Adeno įlanką. Šiaurinėje dalyje Sueco kanalu jungiasi su Viduržemio jūra.

Raudonosios jūros plotas ~450 000 km², ilgis ~1900 km, didžiausias plotis virš 300 km. Didžiausias gylis 2 500 m, vidutinis gylis 490 m.

Šiaurinėje dalyje atsišakoja dvi siauros ir ilgos įlankos – Akabos (160 km ilgio, gylis iki 1600 m) ir Sueco (314 km). Šias abi įlankas skiria Sinajaus pusiasalis.

Salų esama daugiausiai pietinėje dalyje, ypač piečiau 17° š. pl., didžiausioji iš jų – Dachlakas.

Raudonosios jūros pakrančių valstybės

Raudonoji jūra skalauja šių valstybių bei teritorijų krantus:

Pastaba: naudojantis aukščiau pateiktu sąrašu, reikia atsižvelgti, kad šis regionas nuo senų laikų yra politiškai nestabilus, todėl valstybių ir teritorijų ribos bei pavadinimai gana dažnai kinta.

Geologija ir hidrografija[taisyti | redaguoti kodą]

Smėlio audra virš Raudonosios jūros
Pramoginiai laivai prie Hurgados

Raudonoji jūra plyti geologiškai aktyvioje zonoje. Ji susiformavo tolstant Arabijos ir Afrikos tektoninėms plokštėms ir formuojantis Didžiajam riftiniam slėniui, besidriekiančiam nuo Bekaa slėnio Libane iki Kenijos pietinės dalies. Šis procesas prasidėjo eoceno epochoje (prieš 40 mln. m.) ir paspartėjo oligoceno (prieš 23 mln. m.) geologinėje epochoje. Šiuo metu jūra plečiasi ir toliau (apie 10 mm per metus, arba 1 m per du šimtus metų).

Neogeno periodu, išsiveržus Perimo ugnikalniui, Bab el Mandebo sąsiauris buvo užsidaręs, o Raudonoji jūra išdžiūvo ir tapo druskingu slėniu. Jūros izoliaciją padidino ir tuometinis Pasaulinio vandenyno lygio kritimas dėl ledynmečio poveikio.

Upių vanduo paprastai atneša dumblo, molio, kitų nešmenų, drumsčiančių vandenį, todėl intakų neturinčios Raudonosios jūros vanduo yra ypatingai skaidrus, matomumas siekia iki 200 m.

Gėlo vandens stoka šiame regione verčia gėlinti komunalinėms ir pramonės reikmėms skirtą jūros vandenį. Saudo Arabijoje pastatyta apie 20 stambių vandens gėlinimo įrenginių.

Druskingumas[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonoji jūra neturi jokių intakų, o garavimas dėl karšto ir sauso klimato didelis, todėl ji yra druskingiausia planetos jūra. Druskingumas yra nuo 36‰ pietinėje dalyje (daugiausia dėl Adeno įlankos poveikio) iki 41‰ šiaurinėje dalyje. Vidutinis druskingumas yra 40 ‰, t.y. maždaug 4 procentais didesnis nei vidutinis pasaulinio vandenyno.

Potvyniai[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi jūra gana izoliuota, potvyniai joje būna palyginti neaukšti: šiaurėje, Sueco įlankoje, 60 cm, o pietuose (prie Adeno įlankos) – 90 cm. Nežiūrint to, lėkšti paplūdimiai kai kuriose srityje užliejami iki kelių kilometrų pločio. Centrinėje jūros dalyje potvynių beveik nebūna.

Potvynio bangos greitis, įveikiant tokias kliūtis, kaip rifai, smėlio baros ar žemos salelės, paprastai viršija 1-2 m/sek.).

Žiemą Raudonosios jūros vandens lygis būna ~0,5 m aukštesnis negu vasarą.

Srovės[taisyti | redaguoti kodą]

Išsamių duomenų apie Raudonosios jūros sroves nėra, galima konstatuoti, kad jos yra silpnos ir nepastovios, jas daugiausiai lemia vėjas. Žiemą šiaurės vakarų vėjai keturis mėnesius stumia paviršinį vandenį į pietus ~15-20 cm/sek. greičiu, o vasarą gerokai didesnės vandens masės grįžta pro Adeno įlanką į Raudonąją jūrą (taip papildydamos išgaravusį kiekį) vidutiniu 50-60 cm/sek. greičiu.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonosios jūros klimatą daugiausiai lemia du musoniniai sezonai – šiaurės rytų musonas ir pietvakarių musonas. Musoniniai vėjai kyla dėl skirtingo sausumos ir jūros įšilimo. Vidutinė vandens paviršiaus temperatūra vasaros metu šiaurinėje jūros dalyje 26 °C, pietinėje 30 °C; žiemos mėnesiais temperatūra nukrinta tik 2 °C.

Metinis kritulių kiekis virš jūros ir pakrantėse labai mažas – tik 60 mm (palyginimui Lietuvoje ~650 mm), garavimas ~250 mm/m. Lyja dažniausiai trumpai, kartu su perkūnija, kartais kartu su dulkių audromis.

Fauna ir flora[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonosios jūros ekosistema turtinga ir įvairi. Čia veisiasi virš 1100 rūšių žuvų [7] (~10 % endeminių [8]) ir apie 200 rūšių koralų. Ypač palankios žuvims sąlygos susidariusios koraliniuose rifuose.

Raudonojoje jūroje aptinkamos 44 ryklių rūšys, įskaitant tokias plačiai žinoma rūšis kaip didysis baltasis ryklys, tigrinis ryklys, bangininis ryklys.

Raudonoji jūra yra šiauriausias Pasaulinio vandenyno vandens telkinys, kuriame auga koralai. Jie išilgai kranto linijos driekiasi apie 2000 km. Rifų amžius 6000-7000 m. Vyrauja raguotieji koralai (Acropora) ir Porites.

Ekologija[taisyti | redaguoti kodą]

Saugomi pakrantės koralai

Ekologinė būklė gana prasta dėl pakrančių urbanizacijos, masinio turizmo ir žvejybos. Dėl šių priežasčių nyksta unikalūs, vertingi koraliniai rifai. Viena iš priežasčių yra turistų pomėgis galingais visureigiais važinėtis Raudonosios jūros paplūdimiais: padangų apardytas krantas eroduoja, ir vėjas neša į jūrą tonas kranto smėlio, kuris užkemša koralų poras, ir šie žūsta.

Stambūs gėlinimo įrenginiai taip pat daro žalą vietinėms ekosistemoms (šiltas labai sūrus tirpalas, chloro junginiai). Kol kas neigiamas poveikis koralams ir žuvims tėra vietinio masto, bet, didėjant gėlinimo pajėgumasm, poveikis gali tapti juntamesnis. Tokį patį pavojų kelia ir jūros vandens naudojimas naftos verslovėse.

Turizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Raudonosios jūros šiaurinė dalis yra populiarus turizmo regionas, ypač mėgstamas nardymo entuziastų. Žinomiausi kurortai yra Šarm el Šeichas, Hurgada, Dahabas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "The Red Sea." Nuoroda tikrinta 2009-01-06.
  2. "Red Sea." (PDF) Nuoroda tikrinta 2009-01-06.
  3. "Red Sea." Encyclopædia Britannica Online Library Edition. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2008-01-14.
  4. "Arabia." World Digital Library. Nuoroda tikrinta 2013-08-11.
  5. East, W. Gordon (1965). The Geography behind History. W.W. Norton & Company, 174–175. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 0-393-00419-8“..
  6. By M. D. D. Newitt, "A history of Portuguese overseas expansion, 1400-1668", p.87, Routledge, 2005, ISBN 0-415-23979-6
  7. FishBase. Ed. Ranier Froese and Daniel Pauly
  8. Siliotti, A. (2002) fishes of the red sea Verona, Geodia ISBN 88-87177-42-2
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

Vikiteka