Seneka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lucijus Seneka

Duble herma of Socrates and Seneca Antikensammlung Berlin 07.jpg

Tikrasis vardas Lucijus Anėjus Seneka
(lot. Lucius Annaeus Seneca)
Gimė 1 m. pr. m. e.
Gimimo vieta Vexilloid of the Roman Empire.svg Romos imperija, Kordoba
Mirė 65 m.
Mirties vieta Vexilloid of the Roman Empire.svg Netoli Romos
Užsiėmimai Filosofas
Dramaturgas
Poetas
Mokytojas

Lucijus Anėjus Seneka (Lucius Annaeus Seneca; g. 1 m. pr. m. e. Kordoboje – m. 65 m. e. m. netoli Romos) – senovės romėnų valstybės veikėjas, filosofas, gamtos tyrinėtojas, poetas bei dramaturgas, Senekos Senojo sūnus. Nuo 49 m. buvo vienas iš pagrindinių imperatoriaus Nerono auklėtojų. Ruošdamas Neroną imperatoriaus sostui, sukūrė veikalą apie tai, kad yra išmintinga valdyti švelniai (de clementia). 55 m. tapo konsulu sufektu. Senekos pastangos suvaldyti Nerono temperamentą nebuvo sėkmingos. Galiausiai imperatorius apkaltino jį dalyvavus sąmoksle ir įsakė jam nusižudyti, ką Seneka ir padarė.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki Lucijaus Anėjaus Senekos gimimo jo šeima gyveno Romos imperijos vakaruose, Kordobos mieste, dabartinėje Ispanijos teritorijoje. Jis buvo antrasis retoriko Senekos Senojo sūnus, vyresnysis brolis buvo Achaejos provincijos prokonsulas.

5 m. Lucijus Seneka persikėlė gyventi į Romą. Ten mokėsi retorikos, stoicizmo filosofijos. Senekos raštuose minimi du mokytojai: pitagorininkas Sotionas ir stoikas Atalas. Sotionas rėmėsi Pitagoro mokslu, todėl teigė, kad po mirties žmogaus siela pereina į kitus daiktus. Ši doktrina draudė valgyti mėsą. Lucijus tapo vegetaru, tačiau, palaikęs savo tėvo nuomonę, atsisakė vegetarizmo. Senekai retorikos pagrindus dėstė pats tėvas. Turėdamas gerą pasiruošimą, Seneka tapo advokatu ir vedė. Pirmoji žmona anksti mirė, palikusi jam du sūnus, kurie irgi greitai mirė.

1631 m. ligotas Seneka gydėsi pas savo įseserę Egipte. 31 m. grįžęs į Romą, priėmė magistrato, vėliau 33 m. kvestoriaus pareigas.

37 m. labai išgarsėjęs, Seneka pakliuvo į imperatoriaus Kaligulos dėmesio centrą. Pavydas Senekos oratorijoms ir veikalams privertė valdininką įsakyti nužudyti jį, tačiau begalinei oratoriaus laimei Kaligula buvo perkalbėtas.

41 m. valdant imperatoriui Klaudijui, Seneka dėl valdininko žmonos Messalinos intrigų buvo nusiųstas kalėti Korsikos saloje. 8 metus kalėjęs saloje, Lucijus giliau studijavo filosofiją, parašė „Consolatione“ veikalus. 49 m. grįžo į Romą mokyti būsimąjį imperatoriaus sosto paveldėtoją Neroną. Taip pat vedė antrąjį kartą.

Luca Giordano, „Senekos mirtis“ (1684 m.).

54 m., po Klaudijaus mirties imperatoriaus pareigas priėmė šešiolikmetis Neronas. Lucijus Seneka buvo vienas iš pagrindinių valdovui įtakingų patarėjų, turėjusių nemažą kapitalą. Jis Neronui rašydavo valstybines kalbas, įvairius veikalus. Valdė ne Neronas, o Seneka per jį. Toks valdymo laikotarpis tęsėsi penkerius metus. 59 m. žuvus imperatoriaus motinai Agripinai, Anėjus 62 m. atsistatydino savo iždą padovanojęs Neronui.

65 m. Seneka buvo apkaltintas sąmokslu prieš imperatorių ir priverstas nusižudyti. Su savo žmona Paulina persipjovęs venas ant rankų ir kojų, tragiškai mirė gulėdamas vonioje[1]. Senekos žmona Paulina pareiškė norą mirti kartu, tačiau liko gyva.Imperatoriaus įsakymu jai buvo sustabdytas kraujavimas bei aptvarstytos žaizdos.

Įsitikinimai[taisyti | redaguoti kodą]

Anėjui Senekai filosofija buvo ne tik pasaulėžiūros formavimo pagrindas, bet ir savotiškas savęs tobulinimo būdas. Jo moralės filosofija teigė, kad dorovingo gyvenimo pradžią lemia griežtumas sau, ištikimybė principams ir artimo meilė. Taip pat Lucijus pripažindavo sielos nemirtingumą, visapusę visos žmonijos lygybę. Jis buvo tvirtas stoicizmo atstovas.

Politikoje Seneka ieškojo pozityvių laisvosios valios raiškos formų, tačiau teigė, kad žmogus silpnas, nes be paliovos renkasi skirtingus gyvenimo kelių vingius.[2]

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Lucijus Anėjus Seneka buvo begalės įvairių politinių veikalų ir grožinės literatūros kūrinių autorius. Naudodavo aštrų retorikos stilių bei stoicizmo filosofijos temas, dažnai pabrėždavo problemų sprendimo išeitis. Nepriekaištingos tragedijos, satyros, svarbūs laiškai ir meteorologinės esės suteikė jam garsaus asmens vardą.

Filosofiniai užrašai[taisyti | redaguoti kodą]

  • (40 m.) „Marcijos raminimas“ (Ad Marciam, De consolatione) – filosofinė psichologija.
  • (41 m.) „Pykstant“ (De Ira) – pykčio kontrolės studijavimai.
  • (42 m.) „Helvijos raminimas“ (Ad Helviam matrem, De consolatione) – laiškas motinai (filosofinės psichologijos pagrindais).
  • (44 m.) „Polybijaus raminimas“ (De Consolatione ad Polybium) – filosofinės psichologijos studijavimai.
  • (49 m.) „Apie trumpalaikį gyvenimą“ (De Brevitate Vitae) – filosofinė esė apie gyvenimą.
  • (55 m.)„Apie individų tvirtumą“ (De Constantia Sapientiis)
  • (58 m.) „Apie laimingą gyvenimą“ (De vita beata) – filosofinė esė.
  • (62 m.) „Apie laisvalaikį“ (De Otio)
  • (63 m.) „Dvasios ramumas“ (De tranquillitate animi) – filosofinė psichologija.
  • (64 m.) „Apie įžvalgumą“ (De Previdentia)

Tragedijos[taisyti | redaguoti kodą]

Epigramos[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Viskas aplink mus“
  • „Pas gerą draugą
  • „Apie paprastą gyvenimą“
  • „Tėvynei apie save“
  • „Paprasto gyvenimo privalumai“
  • „Apie turtą ir negarbę“
  • „Apie meilės pradžią ir pabaigą“
  • „Apie draugo mirtį
  • „Apie Graikijos griuvėsius“
  • „Apie skambesį ausyse[5]

Kita[taisyti | redaguoti kodą]

  • (54 m.) „Apie dieviškąjį Klaudijų“ (Apocolocyntosis divi Claudii) – satyra [6].
  • (56 m.) „Apie gailestingumą“ (De Clementia) – svarbus laiškas imperatoriui Neronui.
  • (63 m.) „Apie gerus darbus“ (De beneficiis) – 7 knygų komplektas.
  • (63 m.) „Gamtos klausimai“ (Naturales quaestiones) – 7 knygų komplektas apie biologiją, kosmologiją bei meteorologiją. [7]
  • (64 m.) „Laiškai Lucilijui“ (Epistulae morales ad Lucilium) – 124 laiškų komplektas Anėjaus Senekos draugui Lucilijui. [8]

Senekos išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Piteris Paulius Rubensas, „Keturi filosofai“ (1611 m.).

Istorikas Falio Ursinas 1598 m. atrado paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas keistas biustas. Momentaliai palyginęs jį su Senekos biustais, pradėjo teigti, kad paveiksle Lucijus. Tik 1764 m. Johanas Joachimas Vinkelmanas įrodė, kad portrete „Keturi filosofai“ yra parodytas ne Lucijaus Senekos biustas, o poeto Hesiodo. Taip pat pradėta prieštarauti, kad 1813 m. rastas dvigubas Senekos ir Sokrato biustas irgi ne jo išvaizdos paveikslas, jame filosofas pavaizduotas drūtu, o rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Seneka buvo ganėtinai sulysęs.

Šiuo metu nesutarimai tarp mokslininkų nurimo. Ispanijoje buvo iškaltos "hibridinės" Anėjaus Senekos išvaizdos monetos.

Vertimai į lietuvių kalbą[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Laiškai Lucilijui“ (vertė Dalia Dilytė), 1986 m., Mintis, 1999 m., Pradai, 2005 m., 2007 m., 2009 m., Tyto Alba, ISBN 978-9986-16-408-7
  • „Faidra“ (vertė Jonas Dumčius)// Literatūra, 38,3, Vilnius, 1996 m.
  • „Pamišęs Herkulis“ (vertė Jonas Dumčius)// Literatūra, 38,3, Vilnius, 1996 m.
  • „Trojietės“ (vertė Jonas Dumčius)
  • „Diatribės“ (vertė Dalia Dilytė), 1997 m., Pradai
  • „Apie sielos ramybę “ (vertė Dalia Dilytė), 1997 m., Vyturys, 2007 m., Tyto Alba, ISBN 9986-16-529-3
  • „Gamtos klausimai“ (vertė Dalia Dilytė), 2002 m., Pradai

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Commons-logo.svg Vikiteka: Seneka – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]