Moneta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Konstanino VII laikų auksinė moneta 921 m.

Moneta (lot. moneta – pinigų kalykla) – gabaliukas kietos medžiagos, paprastai apskritimo formos metalo, kuris naudojamas kaip pinigų rūšis.

Monetas buvo pradėta kaldinti palyginti vėlai – VII a. pr. m. e., tačiau tie 2700 jų gyvavimo metų – turtingiausias ir įdomiausias žmonijos istorijoje.

Žodžio „moneta“ kilmės legenda[taisyti | redaguoti kodą]

Apie monetos žodžio atsiradimą pasakojama tokia istorija. Tarp daugybės romėnų dievų buvusi Jupiterio žmona, gražuolė deivė Junona. Ji dovanodavusi žmonėms gerus derlius, sveikus vaikus, darbų sėkmę. Kartą, kai Roma kariavo su Epiro, Vakarų Graikijos srities, karaliumi Piru (306-272 m. pr. m. e.) ir pietų Italijos miestu Tarentu, romėnai, pritrūkę lėšų, kreipėsi pagalbos į Junoną. Ši atsakiusi: „Karas pradėtas teisingai, todėl greitai pinigų jums netruks“. Žyniai paskelbė, kad laimėjus romėnų kariuomenei, į ištuštėjusį valstybės iždą imsią plaukti pinigai. Kovos baigėsi pergale, buvo paimtas didelis „teisingas“ grobis, gausybė aukso bei sidabro. Laikydami tai Junonos nuopelnu, romėnai deivei suteikė antrąjį vardą – Moneta (lotyniškai patarėja). Taigi dirbtuvėse prie deivės šventovės kaldinti aukso ir sidabro lydinio pinigai ilgainiui imti vadinti monetomis. Anksčiau jie buvo vadinami numizmomis arba nomizmomis (gr. Nomos – teisė, įstatymas, paprotys, teisėta mokėjimo priemonė). Iš čia kilęs numizmatikos terminas

Monetų reikšmė istorijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės romėnų monetoje pavaizduotas Aleksandrijos švyturys.

Monetos – iškalbingi ekonomikos istorijos paminklai, įvairiausių prekybos sistemų atspindys. Todėl jos padeda daug sužinoti apie praeities įvykius. Pavyzdžiui, monetose gali būti užfiksuoti miestų pavadinimai bei valdovų vardai, nepaminėti rašytiniuose šaltiniuose. Jose galima rasti puikių portretų, seniai išnykusių meno kūrinių, architektūros bei kultūros paminklų atvaizdų. Būtent iš jų sužinojome, kaip atrodė kolonos deivės Artemidės šventykloje. Daugelis žymaus senovės Graikijos skulptoriaus Fidijo kūrinių, tarp jų ir išminties bei karybos deivės Atėnės statula iš Atėnų Akropolio ar vyriausiojo dievo Dzeuso statula iš Olimpijos šventovės, yra žinomos tik iš jų atvaizdų antikinėse monetose.

Etnografas monetose gali rasti pavaizduotų namų apyvokos daiktų, buities scenų, įvairių epochos kostiumų. Filologas randa įvairių sentencijų ir net nedidelių eilėraščių, paleografas, tyrinėjantis senąjį raštą – įvairiausių braižo pavyzdžių, o tyrinėtojas, besidomintis heraldika – rečiausių ir įdomiausių herbų. Medžiaga, iš kurios moneta pagaminta, leidžia mums spėti, kokie metalai tada buvo naudojami. Jei tai auksinės ar sidabrinės monetos, galima spręsti apie to meno valstybės ar miesto turtingumą ir galybę. Nuo daugelio kitų daiktų, kurie randami žemėje, moneta skiriasi tuo, kad ji dažniausiai tiksliai datuota arba žinomi ją kaldinusio valdovo valdymo metai. Ši aplinkybė leidžia išaiškinti, kada vienoje ar kitoje valstybėje buvo pakilimas, nuosmukis.

Monetų piešiniai bei įrašai kartais būna vienintelis šaltinis daugeliui istorijos faktų tirti. Pavyzdžiui, niekas iš senovės autorių nepaminėjo Silerų miesto Sicilijoje. Apie jo gyvavimą sužinojome tik iš bronzinių monetų, kaldintų Sileruose IV a. p. m e.

Azijoje, Afrikoje, Amerikoje ir Okeanijoje monetas atstodavo įvairūs papuošalai – žiedai, vėriniai iš perlų, kriauklių, stiklo, akmenukų. Taip pat žvėrių – šernų, šunų, šikšnosparnių, banginių dantys. Tibetiečiai, kinai, mongolai kadaise mokėdavo arbatžolių plytelėmis.

Monetos vertė[taisyti | redaguoti kodą]

Kolekcionieriai monetas vertina pagal istorinę jų reikšmę, retumą, dizaino kokybę, grožį bei populiarumą. Jei moneta neturi daugumos šių savybių, greičiausiai ji bus nevertinga. Investicinėms monetoms (angl. Bullion coins) šie vertinimo kriterijai galioja taip pat, tačiau jų vertė yra grindžiama aukščiausia aukso ar sidabro praba. Pasitaiko atveju, kuomet investicinės monetos nepatenka į apyvartą, kaip pavyzdžiai būtų „Kanados klevo lapas“ (angl. Canadian Maple Leaf) ir „Amerikos auksinis erelis“ (angl. American Gold Eagle) monetos. Šios monetos turi nominalą, tačiau atsižvelgiant į jų prabą, nominali monetos vertė yra mažesnė už tauriojo metalo, iš kurio moneta nulieta, vertę. Investicinių monetų vertę nustato ne rinka, o vyriausybė.

Šiuo metu dauguma apyvartinių monetų yra gaminamos iš netauriųjų metalų, o jų vertė nustatoma pagal jų nominalą. Šiuo atveju laisvoji rinka įtakos vertės nustatymui turi tik tiek, kiek nacionalinės valiutos paveikia užsienio rinkas tarptautinėje prekyboje, t. y. valiuto kurso svyravimai.

Pasitaiko atvejų, kuomet apyvartinės monetos nominalas yra mažesnis nei medžiagos, iš kurios jos pagamintos vertė. Tačiau prognozuoti ar taip nutiks – labai sunku. Taip atsitinka tuomet, kai metalo iš kurio nukaldinta moneta rinkos vertė prilygsta monetos nominalui. Tokio fenomeno pavyzdžiai galėtų būti Amerikoje iki 1965 metų buvusi dešimties centų moneta, ketvirčio, dolerio ir pusę dolerio monetos, JAV penkių centų ir 1985 metų vieno cento monetos. Dėl vario vertės padidėjimo, JAV labai sumažino vario kiekį kiekvienoje vieno cento monetoje. Nuo 1982 metų vidurio JAV vieno cento monetos buvo gaminamos iš 97,5% cinko ir padengtos 2,5% variu. Dėl didelių skirtumų tarp monetų nominalo ir jos metalo vertės, lėmė tai, kad monetos buvo pašalintos iš apyvartos.

Monetos Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

1548 m. pusgrašis

Iki XIV a. pabaigos Lietuvoje naudoti Prahos grašiai ir sidabriniai ilgieji. Pirmas raštiškas LDK kaldintų monetų (pinigėlių) paminėjimas – 1397 metais. Žinomi keturi monetų tipai (žymima I, II, III, IV), kurių vieno tipo monetos priskiriamos Jogailai (kaldintos iškart po krikšto), dviejų tipų – Vytautui (anksčiau priskirta Algirdui ir Kęstučiui), o ketvirtojo tipo – Kazimierui Jogailaičiui (kaldintos apie 1440-1447). Šios monetos buvo LDK piniginės sistemos pagrindas visą XV amžių. Juos pakeitė XV amžiaus pabaigoje Aleksandro pradėti leisti denarai bei pusgrašiai, bei XVI a. viduryje Zigmanto Augusto pradėti leisti grašiai, obolai, taleriai, dukatai, portugalai.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybingumą ir 1922 m. spalio 2 d. į apyvartą išleidus litą, bėgant laikui pradėta kaldinti ir monetas. 1925 m., 1936 m. ir 1938 m. laidų monetos buvo kalamos Kauno Spindulio spaustuvėje įrengtoje monetų kalykloje.

Lietuvos monetų kalykla nuo 1992 m. pradėjo kalti lietuviškas apyvartines ir kolekcines monetas.

Monetų alternatyvos[taisyti | redaguoti kodą]

Kinijos „monetos“ su skylutėmis suverti.

Daugelyje šalių net mūsų laikais be monetų egzistuoja ir kitos mokėjimo priemonės: Ramiojo vandenyno salose, Kinijoje, Japonijoje ir Indijoje žmonių vartojami kriauklių „kauri“ pinigai. Tačiau naudoti daiktus vietoje pinigų buvo nepatogu dėl daugelio suprantamų priežasčių. Senovės Kinijoje buvo vartojami peilio formos, Vakarų ir Rytų Afrikoje, Indijoje – kastuvo formos, Tolimuosiuose Rytuose ir kai kuriose Afrikos valstybėse – varpelio pavidalo pinigai. Azijoje varpai – pinigai buvo liejami dažniausiai iš vario, o Afrikoje – iš geležies. Seniau daug monetų buvo kaldinama iš brangiųjų metalų – aukso ir sidabro, o pirmieji popieriniai pinigai arba banknotai, atsirado Kinijoje XI a. Patys banknotai neturi tikros vertės kaip auksas. Piratų pinigai būdavo ispaniškos auksinės monetos, vadinamos dublonais. Dublonus dar vadindavo dublon de a ocho, tai reiškė aštuntuką, nes vienas dublonas būdavo vertas aštuonių ispaniškų auksinių eskudų.

Kolekcinės monetos[taisyti | redaguoti kodą]

Himalajų kalnyne buvusios Kuninda karalystės moneta (1-2 a. pr. m. e.)

Pasaulyje nukaldinta labai daug įvairių monetų. Nors daugelis jų buvo perlydytos į naujus pinigus ar kokius daiktus, vis dėlto iki mūsų dienų jų išliko dar nemažai. Daugybę jų išsaugojo numizmatai kolekcionieriai. Iškasti lobiai pagrindinis numizmatikos šaltinis. Dalis padavimų apie paslėptus turtus, perduodamų iš kartos į kartą, ne tik žmonių fantazija. Senovėje žmonės dažnai slėpdavo pinigus, laikydavo juos kapšeliuose, maišuose, puoduose ar metalinėse skryniose. Didelės pinigų sumos buvo slepiamos geležinėse dėžėse su sudėtingais užraktais. Kartais tokios skrynios būdavo grandinėmis prirakinamos prie mūro ar laive prie stiebo (jei tai laivo iždas). Tačiau patikimiausia saugykla visais laikais žmonėms atrodė žemė. Užkasti lobiai dažniausiai randami ariant, sausinant pelkes, kasant griovius bei įvairias duobes, griaunant senus pastatus, statant naujus, kertant mišką ir t. t. Taigi juos dažniausiai randa žmonės. Be lobių numizmatikos šaltinis yra ir kapai: senovėje kartais pinigai į juos buvo dedami kaip įkapės ir kaip papuošalai. Paprotys dėti mirusiajam pinigų į kapą buvo paplitęs dar žiloje senovėje. Mūsų krašte jis įsigalėjo ne anksčiau kaip II – III m. e. a.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Moneta – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka