Paul Morphy

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Paul Morphy
Polas Morfis, Niujorkas, 1859 m.
Pilnas vardasPaul Charles Morphy
ŠalisJungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
Gimė1837 m. birželio 22 d.
Naujasis Orleanas, Luiziana, Jungtinės Amerikos Valstijos
Mirė1884 m. liepos 10 d. (47 metai)
Naujasis Orleanas, Luiziana, Jungtinės Amerikos Valstijos
TitulasStipriausias pasaulio žaidėjas 18581861 m.

Polas Čarlzas Morfis (angl. Paul Charles Morphy; 1837 m. birželio 22 d. Naujajame Orleane – 1884 m. liepos 10 d. ten pat) – amerikiečių šachmatininkas, po pergalės mače prieš Adolfą Anderseną 1858 m. iki 1861 m. – stipriausias pasaulio šachmatininkas. Laikomas talentingiausiu visų laikų šachmatininku. Pirmasis įvedęs šių laikų nuostatą: „Prieš ataką – būtinas savo figūrų išvystymas“.[1] Jo talentas šachmatuose pasireiškė iš vaikystės, bet šachmatų karjera buvo nors ir efektinga, bet trumpa.[2]

Karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P. Morfis buvo iš išsilavinusios ir pasiturinčios šeimos. Tėvas, Alonzas Morfis, turėjęs airiškų, ispaniškų ir kreoliškų šaknų, 1819 m. tapo teisininku, o nuo 1825 iki 1829 m. – Kongreso nariu, vėliau – Luizianos vyriausiuoju prokuroru, o nuo 1839 m. iki 1846 m. dirbo Luizianos valstijos Aukščiausiajame Teisme. 1828 m. Alonzas vedė prancūziškos kilmės Telcidę (Louise Therese Felicite Thelcide Le Carpentier), kuri ir buvo Polo Morfio motina.[3] [4]

Polas Morfis gimė 1837 m. birželio 22 d Naujajame Orleane. Turėjo dvi seseris: Malviną ir Heleną bei trimis metais vyresnį brolį Edvardą. Kai Polui buvo dar tik keturi, jis mokėjo skaityti ir rašyti.

Šeimoje mėgo šachmatus: žaidė tėvas, vyresnis brolis Edvardas, dėdė Ernestas, senelis Džosefas Le Karpentjė, kitas dėdė Čarlzas Karpentjė. Šachmatais Žaisti Polas Morfis išmoko, stebėdamas tėvą, žaidžiantį su dėde Ernestu. Kai viena iš tokių partijų baigėsi lygiosiomis, jis nustebino tėvą, pareiškęs, kad dėdė Ernestas galėjo laimėti. Atstatęs buvusią padėtį ant šachmatų lentos, Polas parodė, kur dėdė apsiriko ir kaip išleido pergalę. Būdamas aštuonerių, Polas jau žaisdavo su suaugusiais.

1846 m. pradžioje generolas Vinfildas Skotas (Winfield Scott), aplankęs Naująjį Orleaną, išreiškė norą pažaisti šachmatais su stipriu vietiniu žaidėju. Jam pristatė 8-metį Polą. Tačiau generolui nebuvo lengva: teko du kartus pralaimėti.

Kai Polui buvo devyni metai, jis jau buvo tarp geriausių Naujojo Orleano žaidėjų.

1850 m. gegužės mėn. Naujajame Orleane lankėsi Vengrijos meistras Johanas Leventalis. Jis su dvylikamečiu Polu Morfiu žaidė tris partijas ir visas pralaimėjo.

Būdamas 13-kos, tapo stipriausiu Naujojo Orleano žaidėju ir vienas pajėgiausių Amerikoje.[3]

Mokslas koledže ir universitete[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1850 m. jis įstojo mokytis į Spring Hilo koledžą Alabamoje, kur jau mokėsi brolis Edvardas. Polas lenkdavo bendramokslius lotynų, graikų, prancūzų, anglų kalbose ir matematikoje. Kartu su broliu vaidindavo pjesėse. 1852 m., mokydamasis koledže, tesužaidė keletą partijų. 1854 m. spalio mėn. Polas Morfis baigė Spring Hilo koledžą Alabamoje ir tapo menų bakalauru. Jis liko Spring Hilo koledže, kur 1854–1855 m. studijavo matematiką ir filosofiją. 1855 m. spalio mėn. jam buvo suteiktas menų meistro vardas. Besimokydamasis koledže Polas Morfis šachmatams daug laiko neskyrė. Po koledžo baigimo 1855 m. lapkritį įstojo į Luizianos universitetą studijuoti teisės. 1857 m. balandį, kai jam dar nebuvo 20 metų, baigė universitetą ir įgijo teisės bakalauro laipsnį. Bet pradėti juristo darbą trukdė per jaunas amžius: reikėjo turėti 21 metus.

Amerikos šachmatų kongresas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1857 m. balandį gavo pakvietimą spalio mėn. dalyvauti 1-jame Amerikos šachmatų kongrese Niujorke. Iš pradžių dėl tėvo mirties jis atmetė kvietimą, bet dėdei Ernestui patarus, nusprendė dalyvauti.

Į varžybas buvo pakviesta 16 geriausių Amerikos žaidėjų. Jos buvo atkrentamosios ir baigėsi lapkričio 10 d. Buvo žaidžiami mačai iki 3 laimėtų, o finale – iki penkių laimėtų partijų. Galvojimo laikas nebuvo ribojamas.

P. Morfis aštuntfinalyje nugalėjo Džeimsą Tompsoną (+3, -0), ketvirtfinalyje – Aleksandrą Myką (+3, -0), pusfinalyje – Teodorą Lichtenheiną (+3, =1, -0), o finale – Liuisą Paulseną, Šiame mače po pirmųjų 4 partijų rezultatas dar buvo lygus 2:2, bet finišas (4:0) nulėmė P. Morfio pergalę (+5, =2, -1). P. Morfis galvojo kiekvieną ėjimą trumpai, o L. Paulsenas – ilgai. Dėl to kai kurios partijos tęsėsi po 10–11 val., o lygiosiomis pasibaigusi 2-oji partija – 15 val. Šioje partijoje P. Morfis galvojo 3 val, o jo varžovas – 12 val.

P. Morfis per šias varžybas laimėjo 14 partijų, pralaimėjo vieną ir tris baigė lygiosiomis. Naujajame Orleane P. Morfis, visos Amerikos turnyro nugalėtojas, buvo sutiktas su triumfu.

Kelionė į Europą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujasis pasaulis buvo užkariautas, ir P. Morfio draugai pradėjo rūpintis jo maču su H. Stauntonu. Įžymiajam britų meistrui buvo išsiųstas kvietimas atvykti į Ameriką. Tačiau tai nebuvo taip paprasta, kaip tikėjosi P. Morfio gerbėjai.

Savo redaguojamame „Illustrated London News“ šachmatų skyrelyje ir savo laiške organizatoriams H. Stauntonas rašė, kad atvykti į Ameriką jis negalės. Eilę metų dirbdamas literatūrinį darbą, jis jau buvo atitrūkęs nuo šachmatų ir pastaruoju metu neturėjo rimtų varžybų. Atmetęs kvietimą ir nedavęs jokių pažadų susitikimui Anglijoje, H. Stauntonas tiesiai neatsisakė žaisti su P. Morfiu. Pastarasis H. Stauntono tylėjimą traktavo kaip sutikimo ženklą. Gavęs Didžiosios Britanijos šachmatų asociacijos kvietimą atvykti į Birmingame rengiamą Kongresą, P. Morfis leidosi garlaiviu „Arabija“ į kelionę per okeaną. Po 20-ies dienų „Arabija“ išmetė inkarą Liverpulyje ir P. Morfis iškart išvyko į Londoną – jis skubėjo į susitikimą su H. Stauntonu. Pastarasis, davęs sutikimą žaisti mačą, su 5000 JAV dol. įnašu, paprašė mėnesiui atidėti mačą. Vietoj to, sutiko sužaisti dvi konsultacines partijas: H. Stauntonas ir Džonas Ovenas prieš Polą Morfį ir Tomą Bernsą. Buvo žaidžiama Sent Džordžo šachmatų klube. P. Morfio ir T. Bernso duetas laimėjo abi partijas.

Ši pergalė sustiprino jo norą žaisti mačą su H. Stauntonu, nors pastarasis, po tarptautinio turnyro Londone 1851 m. jau nebebuvo pirmuoju Senojo pasaulio šachmatininku. Atvykęs į Londoną P. Morfis sužinojo, kad šachmatų kongresas nukeltas iš liepos į rugpjūtį, o mačo su Stauntonu irgi reikėjo laukti, tad P. Morfiui nieko kitko neliko, kaip žaisti su anglų meistrais. Pirmuoju varžovu buvo T. Bernsas. Pradžioje varžovas atkakliai priešinosi, ir po 8 partijų rezultatas dar buvo lygus, bet po to P. Morfis pradėjo laimėti partiją po partijos, ir galutinis rezultatas jau nebekėlė abejonių (+19, =1, -7).

Polas Morfis (kairėje) žaidžia su Johanu Leventaliu, 1858 m.

Po to sekė pergalės mačuose su Samueliu Bodenu (+5, =3, -1), Henriu Berdu (+10, =1, -1), Edvardu Liove (+6), Dž. Medlėjumi (+3) ir Dž. Ovenu (+4, -1).

Po šių mačų P. Morfio susitikimas su Johanu Leventaliu buvo pirmas tikras jo išbandymas Europoje. Varžovas 1857 m. Mančesteryje buvo laimėjęs 1-ąją vietą. Kova vyko iki vieno iš varžovų 9-ių pergalių. Žaidžiama buvo Sent Džordžo ir Londono šachmatų klubuose. Arbitru buvo H. Stauntonas.

Mačas, prasidėjęs 1858 m. liepos 19 d., tęsėsi iki rugpjūčio 22 d. Po lygiųjų pirmojoje partijoje P. Morfis laimėjo trejas partijas iš eilės ir, nežiūrint atkaklaus varžovo tolesnio pasipriešinimo, mačas baigėsi P. Morfio pergale (+9, =2, --3).

Viešnagė Paryžiuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pergalės prieš anglų meistrus nepadarė H. Stauntono labiau sukalbamu. Jis vėl nukėlė mačo pradžią į 1858 m. lapkričio mėn. Kadangi iki mačo buvo likę du mėnesiai, P. Morfis paliko Londoną ir vyko į Paryžių. Čia, „Režans“ (Café de la Régence) kavinėje, kurioje buvo žaidę tokie meistrai kaip A. Legalis (François Antoine de Legall de Kermeur), A. Filidoras (André Danican Philidor), A. Dešapelis (Alexandre Deschapelles) ir L. Laburdone (Louis-Charles Mahé de La Bourdonnais), geriausiu, tuo metu, buvo Danielis Harvicas.

Mačas su juo įvyko 1858 m. rugsėjo mėn. ir buvo žaidžiamas iki vieno iš varžovų 7 laimėtų partijų. Jis prasidėjo D. Harvico dviem pergalėm, bet po to P. Morfis laimėjo 4-ias partijas iš eilės. D. Harvicas dėl ligos paprašė atidėti savaitei mačą. P. Morfis sutiko su sąlyga, kad po pertraukos bus žaidžiama kas dieną ne mažiau kaip vieną partiją. Po savaitės mačas buvo pratęstas. Po lygiųjų 7-oje partijoje ir dar vieno pralaimėjimo 8-oje D. Harvicas pasiūlė baigti taikiai, bet Morfis nesutiko ir mačo teisėjas užfiksavo pergalę, pagal esamą mačo rezultatą, P. Morfiui (+5, =1,-2). P. Morfis pasiūlė sužaisti antrą mačą, bet D. Harvicas atsisakė.

Kadangi jis nebuvo laimėjęs numatytų 7 partijų, prizinio fondo (295 frankų, dabar būtų apie 1400 JAV dol.) pinigus sau nepasiliko: dalį jų gražino, dalį perdavė „Režans“ savininkui A. Anderseno kelionės išlaidoms į Paryžių padengti.[3]

Paryžiuje P. Morfis dar žaidė su Sent-Amanu, Arnu de Rivjera, P. Žurnu, H. Liarochu ir kt.

Sužavėtas jaunojo amerikiečio meistriškumu, P. Sent-Amanas tapo didžiuliu jo gerbėju. Jis tvirtino, kad Morfis su bet kuriuo amžininku sėkmingai žaistų ir be pėstininko f7.

Žlugusios derybos su Stauntonu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuo metu iš Londono atėjo žinios, kad lapkričio mėn. mačas su H. Stauntonu gali neįvykti, nes Morfis nėra paskyręs savo sekundantų bei įnešęs piniginio įnašo į prizinį fondą.

Spalio pradžioje P. Morfis rašė Sent Džordžo šachmatų klubo sekretoriui, kad Naujojo Orleano šachmatų klubas pervedė į Londoną jo piniginį įnašą, ir paprašė sekretoriaus parinkti jo sekundantą.

Į tai jis gavo mandagų H. Stauntono atsakymą, atspausdintą „Illustrated London News“, kuriame buvo rašoma, kad jis atsisako mačo dėl abejotinos dabartinės savo sportinės formos ir didelio užimtumo literatūrine veikla. Pabaigai H. Stauntonas pridėjo, kad, jei būtų proga, neatsisakytų sužaisti, be jokių sąlygų, keletą lengvų partijų.

Atrodė viskas aišku, bet spalio pabaigoje P. Morfis kreipėsi į Britanijos šachmatų asociacijos prezidentą Lordą Litltoną (George William Lyttelton). Šis laišku patvirtino, kad jis taip pat mano, kad mačas neįvyko dėl H. Stauntono kaltės.

H. Stauntonui tuo metu buvo 48 metai. Jo geriausi šachmatų metai buvo seniai praėję. Po nesėkmės mače su T. Laza (Tassilo, Baron von Heydebrand und der Lasa) 1853 m. jis nebeturėjo rimtos žaidybinės praktikos. Tokiomis aplinkybėmis kovoti su jaunu, pilnu jėgų P. Morfiu buvo beprasmiška. H. Stauntonas turėjo teisę atsisakyti, bet jis suklydo, kai neatsisakė žaisti mačą derybų pradžioje.

1858 m. lapkričio mėn. JAV ambasadorius Prancūzijoje Džeimsas M. Masonas, pristatė Polą Morfį imperatoriui Napoleonui III.[3]

Mačas su A. Andersenu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po mačo su D. Harvicu P. Morfis „Režans“ kavinėje sužaidė dešimtis lengvų ir konsultacinių partijų.

Bet, kai, gavęs dviejų savaičių atostogų, į Paryžių atvyko A. Andersenas, jis rado P. Morfį „Breteil“ viešbutyje, gulintį ligos patale. Todėl mačo pradžia keletui dienų buvo atidėta. Prieš prasidedant mačui P. Morfis vis dar nebuvo pilnai pasveikęs, todėl buvo nuspręsta žaisti mačą viešbutyje. Dalyvavo tik pagrindiniai Prancūzijos šachmatininkai: Sent Amanas, Arnu de Rivjera (Jules Arnous De Riviere), P. Žurnu, Žanas Lui Preti (Jean-Louis Preti), Džeimsas Mortimeras (James Mortimer) ir Morfio sekretorius Frederikas Edžas (Frederick Milne Edge).

Mačas įvyko 1858 m. gruodžio 2028 d. Paryžiuje. Partijos buvo žaidžiamos be laiko kontrolės ir iki tol, kol vienas iš varžovų laimės 7-ias partijas. Nelygines partijas baltaisiais žaidė P. Morfis. A. Anderseno pasiūlymu per vieną dieną buvo sužaistos: 3-ioji ir ketvirtoji, 7-oji ir 8-oji bei 9-oji ir 10-oji partijos.

Mačo pradžią sėkmingiau žaidė A. Andersenas (1½ iš 2). Toliau, laimėjęs 5 partijas iš eilės, iniciatyvą perėmė jo varžovas, kuris išsiveržė į priekį 5½ : 1½. Mačas netruko pasibaigti: po lygiųjų aštuntoje, P. Morfis laimėjo devintąją, A. Andersenas laimėjo dešimtąją, o P. Morfis, laimėjęs vienuoliktąją partiją, pasiekė 7-ąją pergalę bei laimėjo mačą – 8 : 3 (+7, -2,=2).[5]

Mačo eiga.[6]

Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 Taškai
Paulas Morfis 0 ½ 1 1 1 1 1 ½ 1 0 1 8
(+7, -2,=2)
Adolfas Andersenas 1 ½ 0 0 0 0 0 ½ 0 1 0 3
(+2,-7,=2)

Po mačo su Andersenu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P. Morfiui laimėjus mačą prieš geriausią senojo pasaulio meistrą A. Anderseną, neliko jokių abejonių, kas stipriausias šachmatų pasaulyje. Vokiečių meistras garbingai pripažino savo pralaimėjimą. Jis pilnu balsu pareiškė, kad jaunasis amerikietis stipresnis už visus jam žinomus meistrus.

P. Morfiui nebeliko lygiaverčių varžovų, ir jis pasiūlė žaisti be pėstininko su bet kuriuo Prancūzijos šachmatininku. „Bet kokiu šachmatininku“ D. Harvicas savęs nelaikė, tad, gavęs P. Morfio pakvietimą, tokiomis sąlygomis žaisti atsisakė.

Paskutinį mačą Europoje P. Morfis žaidė su Londono šachmatų klubo prezidentu Augustu Montgredienu. Žaidžiama buvo Paryžiuje. Anglui pavyko vieną partiją iš 8 baigti lygiosiomis – P. Morfis pirmųjų partijų beveik niekados nelaimėdavo.

1859 m. balandžio 4 d. prieš išvykstant iš Paryžiaus, jo garbei buvo surengtas banketas. Pirmininkavo Pjeras Sent-Amanas. Be iškilmingų tostų, skulptorius Lekenas pademonstravo savo naująjį darbą – P. Morfio marmurinį biustą, kurį, griaudint aplodismentams, P. Sent-Amanas apvainikavo laurų vainiku.

Dar prieš išvykstant iš Europos P. Morfis, nuvykęs į Angliją, sužaidė keletą simultanų nežiūrint į lentą Londono (+2, =6) ir Sent Džordžo (+5, =3) šachmatų klubuose.

Žiūrint į lentą simultane Sent Džemo klube žaidė prieš meistrus: H. Berdą, Arnu de Rivjerą (prieš abu laimėjo), J. Leventalį ir S. Bodeną (su abiem lygiosiomis), ir T. Bernsą (pralaimėjo) (+2, =2, -1). Po to sužaidė ir keletą partijų su J. Leventaliu.

Be to, P. Morfis buvo pakviestas privačios audiencijos pas karalienę Viktoriją, kuri jam padovanojo šachmatų dėžutę.[3]

Taip baigėsi daugiau kaip 10 mėn. trukusi P. Morfio kelionė į Europą.

Sutiktuvės Amerikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1859 m. birželio 25 d. Niujorke buvo surengtos iškilmingos oficialios sutiktuvės. Kai P. Morfis įėjo į salę, kur jo laukė daugiau kaip 2000 gerbėjų, buvo sugrotas valstybinis himnas. Į sveikinimo kalbas P. Morfis atsakinėjo kukliai. Dėkodamas tėvynainiams jis pagarbiai atsiliepė apie savo varžovus Europoje:

„liks patys maloniausi prisiminimai apie varžovus, su kuriais teko kovoti prie 64 laukelių. Jie buvo drąsūs kaip riteriai ir tuo pačiu, kaip ir dera karališkojo žaidimo pasekėjams – malonūs“.

Besibaigiant iškilmėms, jam buvo įteikta nacijos dovana: perlais ir sidabru inkrustuotas raudonmedžio staliukas, iš juodmedžio pagaminta šachmatų lenta su perlamutriniais laukeliais, auksinės ir sidabrinės figūros, pritvirtintos ant karneolio pjedestalų, ir deimantais inkrustuota figūrų dėžutė su meniškai pavaizduotu P. Morfio vardaženkliu. Be to, P. Morfiui buvo įteiktas pagal specialų užsakymą pagamintas auksinis laikrodis su briliantais. Laikrodžio ciferblate vietoj skaičių matėsi raudonos ir juodos šachmatų figūros.

Priėmimai, banketai, sveikinimai tęsėsi: P. Morfį sveikino Jungtinių Amerikos Valstijų mokslo ir kultūros veikėjai. Pirmą kartą pergalė prie šachmatų lentos tapo valstybinės reikšmės įvykiu.

Vėlesni metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pranešimas apie šachmatų karjeros pabaigą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deja, mačas Europoje su A. Montgredienu buvo paskutinis rimtas P. Morfio pasirodymas. Grįžęs namo, jis pareiškė, kad pasiruošęs žaisti be pėstininko f7 su bet kuriuo pasaulio šachmatininku. Nesulaukęs atsakymo į šį iššūkį, A. Anderseno nugalėtojas pranešė baigiantis savo šachmatų karjerą. Nuo to laiko nei vienos rimtos partijos su rimtu varžovu P. Morfis nebesužaidė.

Lengvosios partijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1859 m. rudenį L. Paulsenas bandė lygiomis sąlygomis susitikti su P. Morfiu, bet nesėkmingai. Kol jis galvojo, kad gal verta priimti P. Morfio sąlygas ir, laimėjus, įtikinti jį žaisti normalų mačą, P. Morfis demonstravo savo galimybes Niujorke ir Naujajame Orleane, kur sužaidė apie šimtą partijų be žirgo ar bokšto, taip pat – nežiūrint į lentą. Tarp dalyvių, su kuriais sėkmingai žaidė be žirgo, buvo ir 1857 m. Niujorko turnyro dalyviai: Dž. Tomsonas, A. Mykas ir T. Lichteheinas.

P. Morfis žaidė tik lengvas partijas ir nusprendė pasišvęsti advokato praktikai. Tačiau šis darbas jam neatnešė sėkmės.

Antroji kelionė į Europą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1861 m. JAV prasidėjo pilietinis karas. 1862 m. P. Morfio šeima paliko Naująjį Orleaną. P. Morfis vėl išvyko į Paryžių, kur klausėsi muzikos, su draugu Arnu de Rivjera analizavo debiutines padėtis, susitiko su A. Mongredienu, bet į šachmatų kavinę „Režans“ neužsuko.

Dar 1861 m. Londone Sent Džordžo ir Londono klubų organizacinis komitetas buvo pasiuntęs P. Morfiui kvietimą žaisti Londone su Ignacu Kolišu (Ignatz von Kolisch) mačą iki vienuolikos laimėtų partijų. Tada P. Morfis atsakė:

„Aš galiu tik pažadėti (tai būtų ypatinga išimtis iš taisyklės, pagal kurią aš daugiau nepriimu iškvietimų), kad, kai vėl atvyksiu į Europą, pasistengsiu būsimam mačui surasti savaitę, o jei reiktų – ir daugiau. Kartu norėčiau pažymėti, kad aš ryžtingai atsisakau žaisti dėl kokių nors titulų. Man, tikiuosi ir p. Kolišui, suteiktų malonumo taikios, be žiūrovų, draugiškos varžybos. Jei kada dar kartą pasisektų perplaukti okeaną, man patiktų būtent tokios varžybos…“

Kai P. Morfis perplaukė okeaną, I. Kolišas jam priminė apie pažadą Paryžiaus laikraštyje „Nord“. P. Morfis, atsakęs laišku, kurio prašė nespausdinti, galiausiai davė sutikimą, kuris buvo atspausdintas žurnale „Nuvel Režans“:

„… Jūsų mačų rezultatai su Andersenu ir Paulsenu nebuvo Jums palankūs, todėl nebeturiu pagrindo daryti išimtį savo nusistatymui: nebežaisti rimtose šachmatų varžybose. Kitaip išimtį turėčiau taikyti ir kitiems…“

Ginčai, ar I. Kolišas turėjo teisę ir ar P. Morfis privalėjo sutikti, buvo diskutuojami laikraščių puslapiuose. Šachmatų pasaulis tada dar nežinojo, kad didysis šachmatų meistras serga nepagydoma liga.

1864 m. vasarį P. Morfis grįžo į Ameriką, bet ne į Naująjį Orleaną, o į Kubą.

Havanoje P. Morfis žaidė nežiūrėdamas į lentą su juodaodžiu vergu Feliksu, kuris žinomas pagal šeimininko pavardę kaip F. Sikre.

Trečioji kelionė į Europą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sekanti, trečia P. Morfio kelionė į Paryžių 1867 m., vykstant Pasaulinei parodai, nepaliko jokių su šachmatais susijusių pėdsakų. P. Morfis nebežaidė net lengvųjų partijų. Neaplankė ir tuo metų vykstantį III Tarptautinį šachmatų turnyrą, kuriame žaidė jo draugas Arnu de Rivjera, Eugenijus Ruso (Eugène Rousseau), I. Kolišas ir kiti meistrai.

Liga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš jaunystės nervingas ir labai jautrus, P. Morfis buvo linkęs į dvasinius pergyvenimus. Pirmieji sunkaus psichikos sutrikimo požymiai pasireiškė grįžus po antrosios kelionės į Europą. Iš išorės tai nebuvo matoma: kiekvieną dieną tvarkingai apsirengęs jis eidavo pasivaikščioti Naujojo Orleano gatvėmis. Bet artimieji žinojo, kad jam vis sunkiau. Stiprūs galvos skausmai, prislėgta nuotaika, nepažįstamų žmonių baimė, perėjusi į persekiojimo maniją, stiprėjo.

Pačios paskutinės žinomos sužaistos partijos buvo 1869 m. Pastovus ir paskutinis didžiojo šachmatininko varžovas, su kuriuo žaisdavo be žirgo, buvo mokyklos draugas Šarlis Morianas.

1879 m. iš gydytojo Meredito laiškų, atspausdintų žurnaluose „American Chess Journal“ ir „Cincinaty Commercial“, pasaulis sužinojo, kad didysis meistras yra beviltiškoje psichinio aptemimo būsenoje.

1884 m. birželio 10 d. P. Morfis, kaip įprasta, ėjo pasivaikščioti. Buvo karšta, ir grįžęs paprašė paruošti šaltą vonią. Motina pastebėjo, kad sūnus jau visą valandą vonioje (durys buvo užkabintos iš vidaus). Pakvietus kaimynus, buvo išlaužtos durys. Pakviestas gydytojas konstatavo, kad mirtis įvyko dėl kraujo išsiliejimo į smegenis. Didysis meistras mirė, būdamas 47 metų.[3] Taip užbaigė savo trumpą kūrybinį kelią ir gyvenimą vienas iš didžiausių šachmatų meno genijų.[4]

Šachmatų kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žaidimo stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Amžininkai aiškino P. Morfio pasiekimus, jo kombinaciniu talentu. Tačiau jo mačo su A. Andersenu partijos liudija, kad P. Morfis persvarą įgydavo strateginiu žaidimu. Kombinaciniame žaidime A. Andersenas jam nenusileisdavo.

Polas Morfis

Pirmaeiliu uždaviniu P. Morfis laikė figūrų mobilizavimą ir siekdavo figūrų išvystymo persvaros. Kad neprarastų iniciatyvos, ar sutrukdytų varžovo figūrų vystymuisi, P. Morfis nevengdavo aukų. Kai keisdavosi figūromis, išnaudodavo nežymius tempo praradimus.

Žaisdamas baltaisiais, jis jau partijos pradžioje susidarydavo prielaidas atakai, o juodaisiais – stengdavosi perimti iniciatyvą. P. Morfis svarbią reikšmę skyrė pėstininkų centrui. Turėdamas figūrų išvystymo ir erdvės persvarą, rengdavo pėstininkų prasiveržimą, dažnai susijusį su vieno ar dviejų pėstininkų auka.

Šios P. Morfio aukos, daugiausiai atliekamos remiantis pozicijos vertinimu, turėjo pozicinį pagrindą. Tokių prasiveržimų dėka jis atverdavo linijas: jo figūros, sutelktos atsivėrusiose vertikalėse ir įstrižainėse, pagrindinio smūgio kryptimi turėdavo didesnę jėgą. Tai leisdavo P. Morfiui įgyti persvarą. Dauguma jo partijų baigdavosi tiesiogine karaliaus ataka ir kombinaciniu smūgiu.

Tačiau atakos nebuvo P. Morfio pagrindinis tikslas: kai būdavo naudinga, vietoj neaiškių vidurio žaidimo komplikacijų paprastindavo padėtį, keisdamas valdoves, eidavo į poziciškai naudingą jam baigmę, kurioje demonstruodavo aukštą techninį meistriškumą. Partijose P. Morfis demonstravo atvirų padėčių žaidimo strategijos principus.[2]

Įžymiųjų šachmatininkų vertinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1859 m. laiške T. Lazai A. Andersenas rašė:

„…aš ne tik galvoju, kad Morfis lenkia Laburdone išradingumu, bet manau, kad jis pranoksta jį ir skaičiuojant variantus bei solidžiu žaidimo stiliumi. Kas žaidžia su Morfiu, neturėtų tikėtis pagauti jį, kad ir pačiais išradingiausiais spąstais. Verta žinoti, kad Morfis viską numato, ir neverta laukti, kad padarys klaidingą ėjimą. Priešingai, jei pasirodytų, kad jis suklydo, reikia tiksliau įvertintį susidariusią padėtį, ir galų gale pasirodys, kad ėjimas ne tik geras, bet ir bandymas juo pasinaudoti padarys žalos pačiam sau…. Geriausiai galėčiau perduoti įspūdį, kurį padarė P. Morfis, sakydamas, kad jis į šachmatus žiūri rimtai ir menininko akimis… Šachmatų partija – jam šventas dalykas…“

Emanuelis Laskeris:

„Morfyje atgimė Laburdone dvasia, bet dar ryškesnėje, sustiprėjusioje ir suprantamoje formoje…. Morfis atrado, kad puikus meistro ėjimas iš esmės priklauso ne nuo netikėto ir nepaaiškinamo proto nušvitimo, o nuo figūrų padėties ant šachmatų lentos. Jis išvedė taisyklę: puikūs ėjimai ir gilūs laimintys manevrai yra galimi tik tose padėtyse, kur varžovui galima priešpastatyti aktyvios energijos perteklių… Nuo pirmųjų ėjimų Morfis stengėsi išryškinti vidinę energiją, esančią jo figūrose. Ir pasirodydavo, kad jos yra žymiai dinamiškesnės, nei varžovo“.

R. Kapablanka:

„Apžvelgus šachmatų istoriją nuo Laburdone iki E. Laskerio mes pastebime, kad pačiu "švariausiu" stiliumi žaidė Morfis. Jis neieškojo sudėtingų kombinacijų, nors ir nevengė jų, kas ir yra teisingas žaidimo būdas… Jo pagrindinė jėga buvo ne kombinaciniame talente, o poziciniame žaidime… Daugumą pergalių Morfis pasiekė žaisdamas paprastai. Ir būtent šiame paprastame ir logika paremtame metode glūdi jo tikrasis žaidimo grožis…“

Kaip sakė A. Aliochinas, P. Morfio jėga rėmėsi „giliai apgalvotu agresyvaus pobūdžio poziciniu žaidimu“.

Pagal M. Euvę:

„…jei genijaus skiriamasis bruožas yra tai, kad jis nueina priekin žymiai toliau už savo laikmečio kolegas, tai Morfis buvo neabejotinas šachmatų genijus.“

M. Botvinikas:

„Iki šiol Morfis išlieka neaplenktas atvirų pozicijų žaidimo meistras. Koks didelis buvo jo indėlis, matyti iš to, kad šioje srityje nieko naujo ir reikšmingo iki šiol nebuvo sukurta. Kiekvienas šachmatininkas – nuo pradedančiojo iki meistro – savo praktikoje turi grįžti vėl prie genialiojo amerikiečio kūrybos“.[2]

V. Smyslovas:

„Nėra abejonės, kad P. Morfiui šachmatai buvo menas, o Morfis šachmatams – iškiliu menininku. Jo žaidimas traukia minties šviežumu, neišsenkančia energija. Jis žaisdavo su įkvėpimu, nesistengdavo naudotis varžovo psichologija, žaidė, jei gali taip išsireikšti, „švarius šachmatus“. Dėl harmoningo pozicijos supratimo ir gilios intuicijos Morfis būtų labai pavojingu varžovu ir mūsų dienų šachmatininkams“.

R. Fišeris:

Pagal žaidimo tikslumą Morfis lenkė visus kada nors gyvenusius šachmatininkus. Jo šachmatų lentos matymas – absoliutus ir, nežiūrint to, kad žaisdavo labai greitai…, praktiškai nedarydavo grubių klaidų. Galbūt vienintelė jo silpna vieta – uždarųjų debiutų (pvz., olandiškosios gynybos) žaidimas. Bet ir čia Morfio išradingumas padėdavo išlyginti žaidimą“.

G. Kasparovas savo knygoje „Mano įžymieji pirmtakai“ rašo:

„Kur Morfio nenugalimumo paslaptis? Manau, kad tai unikalios gamtinės dovanos, puikios erudicijos ir nuostabiai išvystytos „pozicinės nuojautos“ derinys. Morfis demonstravo sekančio, labiau subrendusio, šachmatų vystymosi etapo žaidimą, ir jį galima laikyti pajėgaus XX a. didmeistrio pirmtaku. Kaip kažkada A. Filidoras, Morfis toli pralenkė savo laikmetį… Jis stichiškai nustatė tris pagrindinius partijų pradžių principus: 1) greičiausią figūrų išvystymą, 2) centro užėmimą, 3) linijų atvėrimą.

Tam, kad suformuluoti tuos ir kitus pozicinio žaidimo principus, prireikė dar ketvirčio amžiaus ir didžiulio, sekančio titano, Vilhelmo Šteinico intelekto… Panašu, kad kiekvienas pasaulio čempionas vertino Morfio kūrybą per savo šachmatų supratimo prizmę. Kiekvienas jų sėmėsi iš jos sau jėgų! Apibendrinant pasisakymus, Morfį galima laikyti šiuolaikinių šachmatų kūrėju.“[7]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Polas Morfis“ (angl.). Nuoroda tikrinta 2020 lie. 18 d. 
  2. 2,0 2,1 2,2 Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 258–259. – ISBN 5-85270-005-3
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Bill Wall. „Paul Morphy“ (angl.). Nuoroda tikrinta 2014 m. spalio 11 d. 
  4. 4,0 4,1 Я.И.Нейштадт. Некоронованные чемпионы – М.: Физкултура и спорт, 1975. – С. 216–296.
  5. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 259 – ISBN 5-85270-005-3
  6. „Anderseno mačas su Morfiu (1858 m.)“ (angl.). Nuoroda tikrinta 2014 m. rugsėjo 28 d. 
  7. Г. Каспаров. Мой великие предшественники, Американская легенда – М.: РИПОЛ классик, Т1. 2005. С 34-48.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]