Paul Morphy

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Paul Morphy
Polas Morfis, Niujorkas, 1859 m.
Pilnas vardas Paul Charles Morphy
Šalis Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava Jungtinės Amerikos Valstijos
Gimė 1837 m. birželio 22 d.
Naujasis Orleanas, Luiziana, Jungtinės Amerikos Valstijos
Mirė 1884 m. liepos 10 d. (47 metai)
Naujasis Orleanas, Luiziana, Jungtinės Amerikos Valstijos
Titulas Stipriausias pasaulio žaidėjas 18581861 m.

Polas Čarlzas Morfis (angl. Paul Charles Morphy; 1837 m. birželio 22 d. Naujajame Orleane – 1884 m. liepos 10 d. ten pat) – amerikiečių šachmatininkas, po pergalės mače prieš Adolfą Anderseną 1858 m. iki pasitraukimo (1861 m.) iš šachmatų – stipriausias pasaulio šachmatininkas. Jis buvo laikomas talentingiausiu visų laikų šachmatininku. Buvo pirmas tarp amžininkų, kuris naudojo, šiuolaikiniuose šachmatuose priimtą taisyklę: „Prieš ataką – būtinas savo figūrų išvystymas“.[1] Jo talentas šachmatuose pasireiškė iš vaikystės, bet šachmatų karjera buvo trumpa ir efektinga. Juristas.[2]

Karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P. Morfis buvo iš išsilavinusios ir pasiturinčios šeimos. Tėvas, Alonzas Morfis, turintis airiškų, ispaniškų ir kreoliškų šaknų, 1819 m. tapo teisininku, o nuo 1825 iki 1829 m. – Kongreso narys, vėliau – Luizianos vyriausiasis Prokuroras, o nuo 1839 m. iki 1846 m. dirbo Luizianos valstijos Aukščiausiajame Teisme. 1828 m. Alonso vedė prancūziškos kilmės Telcidę (Louise Therese Felicite Thelcide Le Carpentier), kuri ir buvo Polo Morfio motina.[3] [4]

Polas Morfis gimė Naujajame Orleane 1837 m. birželio 22 d. Jis turėjo dvi seseris: Malviną ir Heleną bei trim metais vyresnį brolį Edvardą. Kai Polui buvo 4 metukai jis išmoko skaityti ir rašyti.

Šeimoje šachmatai buvo mėgstamas žaidimas: žaidė tėvas, dėdė Ernestas, senelis iš motinos pusės Džosefas Le Karpentjė, dėdė Čarlzas Karpentjė, vyresnis brolis Edvardas. Polas išmoko žaisti šachmatais, stebėdamas žaidžiančius tėvą Alonso su dėde Ernestu. Vieną vasaros popietę, kai viena iš tokių partijų pasibaigė lygiosiomis, jis juos nustebino, pareiškęs, kad dėdė Ernestas galėjo laimėti. Atstatęs buvusią padėtį ant lentos, Polas parodė kur dėdė išleido pergalę. Būdamas 8-erių, Polas Morfis jau žaisdavo su geriausiais Naujojo Orleano žaidėjais.

1846 m. pradžioje generolas Vinfildas Skotas (Winfield Scott), aplankęs Naująjį Orleaną, pageidavo pažaisti šachmatais su stipriu vietiniu žaidėju. Jam atvedė 8-metį Polą – generolui tą vakarą teko, du kartus pralaimėjus, raudonuoti.

Kai jam buvo 9-ni, Polas buvo laikomas vienu iš geriausių Naujojo Orleano žaidėju.

1850 m. gegužės mėn. Naujajame Orleane lankėsi Vengrijos meistras Johanas Leventalis. Jis su dvylikamečiu Polu Morfiu žaidė tris partijas ir visas tris pralaimėjo (kiti šaltiniai teigia, kad viena iš jų baigėsi lygiosiomis). Būdamas 13-kos, jau buvo stipriausias Naujojo Orleano žaidėjas ir vienas iš geriausių Amerikoje.[3]

Mokslas koledže ir universitete[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tais metais jis įstojo mokytis Spring Hilo koledžą Alabamoje, kur jau mokėsi brolis Edvardas. Polas lenkdavo bendramokslius lotynų, graikų, prancūzų, anglų kalbose ir matematikoje. Kartu su broliu vaidindavo pjesėse. 1852 m., mokydamasis koledže, tesužaidė keletą partijų. 1854 m. spalio mėn. Polas Morfis baigė Spring Hilo koledžą Alabamoje ir tapo menų bakalauru. Jis liko Spring Hilo koledže, kur 18541855 m. studijavo matematiką ir filosofiją. 1855 m. spalio mėn. jam buvo suteiktas menų meistro vardas. Besimokydamasis koledže Polas Morfis nedaug teskyrė laiko šachmatams. Po koledžo baigimo 1855 m. lapkritį įstoja studijuoti teisę į Luizianos universitetą. 1857 m. balandį, kai jam dar nebuvo 20-ies, baigė universitetą ir įgijo teisės bakalauro laipsnį. Galėjo kalbėti keturiomis kalbomis, bet pradėti juristo darbą trukdė per jaunas amžius (reikėjo turėti 21 metus).

Amerikos šachmatų kongresas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1857 m. balandį gauna pakvietimą spalio mėn. dalyvauti 1-jame Amerikos šachmatų kongrese Niujorke. Pradžioje dėl tėvo mirties jis atmetė kvietimą, bet dėdei Ernestui patarus, nusprendė dalyvauti.

Į varžybas buvo pakviesta 16 geriausių Amerikos žaidėjų. Jos buvo atkrentamosios ir baigėsi lapkričio 10 d. Buvo žaidžiami mačai iki 3 laimėtų, o finale iki penkių laimėtų partijų. Galvojimo laikas nebuvo ribojamas.

P. Morfis aštuntfinalyje lengvai nugalėjo: prieš Džeimsą Tompsoną laimėjo (+3, -0), ketvirtfinalyje prieš Aleksandrą Myką (+3, -0), pusfinalyje prieš Teodorą Lichtenheiną (+3, =1, -0), o finale prieš Luisą Paulseną, nors po pirmųjų 4 partijų rezultatas dar buvo lygus 2:2, bet finišas (4:0) lėmė neabejotiną P. Morfio pergalę (+5, =2, -1). P. Morfis galvojo trumpai, bet L. Paulsenas kiekvieną ėjimą – ilgai. Dėl to kai kurios partijos tęsėsi po 10–11 val., o lygiosiomis pasibaigusi 2-oji partija – 15 val. Šioje partijoje P. Morfis galvojo 3 val, o jo varžovas – 12 val.

P. Morfis per šias varžybas laimėjo 14 partijų, pralaimėjo vieną ir tris baigė lygiosiomis. Naujajame Orleane visos Amerikos turnyro nugalėtojas buvo sutiktas su triumfu.

Kelionė į Europą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujasis pasaulis buvo užkariautas ir P. Morfio draugai pradėjo rūpintis jo maču su H. Stauntonu. Įžymiajam britų meistrui buvo išsiųstas kvietimas atvykti į Ameriką. Tačiau tai nebuvo taip paprasta, kaip tikėjosi P. Morfio gerbėjai.

Savo redaguojamame „Illustrated London News“ šachmatų skyrelyje, taip pat rašytame organizatoriams laiške, H. Stauntonas rašė, kad, kaip negaila, atvykti į Ameriką jis negalės. Eilę metų dirbdamas literatūrinį darbą, jis jau buvo atitrūkęs nuo šachmatų ir pastaruoju metu neturėjo rimtų varžybų. Atmetęs kvietimą ir nedavęs jokių pažadų susitikimui Anglijoje, H. Stauntonas tiesiai neatsisakė žaisti su P. Morfiu. Pastarasis, H. Stauntono tylėjimą traktavo kaip sutikimo ženklą. Gavęs Didžiosios Britanijos šachmatų asociacijos kvietimą atvykti į Birmingame rengiamą Kongresą, P. Morfis leidosi garlaiviu „Arabija“ į kelionę per okeaną. Po 20-ies dienų „Arabija“ išmetė inkarą Liverpulyje ir P. Morfis iškart išvyko į Londoną – jis skubėjo į susitikimą su H. Stauntonu. Pastarasis, davęs sutikimą žaisti mačą, su 5000 JAV dol. įnašu, paprašė mėnesiui atidėti mačą. Vietoj mačo, sutiko sužaisti dvi konsultacines partijas: H. Stauntonas ir Džonas Ovenas prieš Polą Morfį ir Tomą Bernsą. Buvo žaidžiama Sent Džordžo šachmatų klube. P. Morfio ir T. Bernso duetas laimėjo abi partijas.

Ši pergalė sustiprino jo norą žaisti mačą su H. Stauntonu, nors pastarasis, po tarptautinio turnyro Londone 1851 m. jau nebebuvo pirmuoju Senojo pasaulio šachmatininku. Atvykęs į Londoną P. Morfis sužinojo kad šachmatų kongresas nukeltas iš liepos į rugpjūtį, o mačo su Stauntonu irgi reikėjo laukti, tad P. Morfiui nieko kitko neliko, kaip žaisti su anglų meistrais. Pirmuoju varžovu buvo T. Bernsas. Pradžioje varžovas atkakliai priešinosi ir po 8 partijų rezultatas dar buvo lygus, bet po to, P. Morfis pradėjo laimėti partiją po partijos ir galutinis rezultatas jau nebekėlė abejonių (+19, =1, -7).

Polas Morfis (kairėje) žaidžia su Johanu Leventaliu, 1858 m.

Po to sekė pergalės mačuose su Samueliu Bodenu (+5, =3, -1), Henriu Berdu (+10, =1, -1), Edvardu Liove (+6), Dž. Medlėjumi (+3) ir Dž. Ovenu (+4, -1).

Po šių mačų P. Morfio susitikimas su Johanu Leventaliu buvo pirmas tikras jo išbandymas Europoje. Varžovas 1857 m. Mančesteryje buvo laimėjęs 1-ąją vietą. Kova vyko iki vieno iš varžovų 9-ių pergalių. Žaidžiama buvo Sent Džordžo ir Londono šachmatų klubuose. Arbitru buvo H. Stauntonas.

Mačas prasidėjęs 1858 m. liepos 19 d. tęsėsi iki rugpjūčio 22 d. Po lygiųjų pirmojoje partijoje P. Morfis laimi trejas partijas iš eilės ir, nežiūrint atkaklaus varžovo tolesnio pasipriešinimo, mačas baigėsi P. Morfio pergale (+9, =2, --3).

Morfis vyksta į Paryžių[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pergalės prieš anglų meistrus nepadarė H. Stauntono labiau sukalbamu. Jis vėl nukėlė mačo pradžią į 1858 m. lapkričio mėn. Kadangi iki mačo buvo likę du mėnesiai P. Morfis palieka Londoną ir vyksta į Paryžių. Čia, „Režans“ (Café de la Régence) kavinėje, kurios sienos matė žaidžiant A. Legalį (François Antoine de Legall de Kermeur), A. Filidorą (André Danican Philidor), A. Dešapelį (Alexandre Deschapelles), L. Laburdone (Louis-Charles Mahé de La Bourdonnais) geriausiu, tuo metu, buvo Danielis Harvicas.

Mačas su juo įvyko 1858 m. rugsėjo mėn. ir buvo žaidžiamas iki vieno iš varžovų 7 laimėtų partijų. Jis prasidėjo D. Harvico dviem pergalėm, bet po to, P. Morfis laimi 4-ias partijas iš eilės. D. Harvicas dėl ligos prašo atidėti savaitei mačą. P. Morfis sutinka su sąlyga, kad po pertraukos bus žaidžiama kas dieną ne mažiau kaip vieną partiją. Po savaitės mačas buvo pratęstas. Po lygiųjų 7-oje partijoje ir dar vieno pralaimėjimo 8-oje D. Harvicas pasiūlė baigti taikiai, bet Morfis nesutiko ir mačo teisėjas užfiksavo pergalę, pagal esamą mačo rezultatą, P. Morfiui (+5, =1,-2). P. Morfis pasiūlė sužaisti antrą mačą, bet D. Harvicas atsisakė.

Kadangi jis nebuvo laimėjęs numatytų 7 partijų, prizinio fondo (295 frankų, dabar būtų apie 1400 JAV dol.) pinigus sau nepasiliko: dalį jų gražino, dalį perdavė „Režans“ savininkui A. Anderseno kelionės išlaidoms į Paryžių padengti.[3]

Paryžiuje P. Morfis dar žaidė su Sent-Amanu, Arnu de Rivjera, P. Žurnu, H. Liarochu ir kt.

Sužavėtas jaunojo amerikiečio meistriškumu, P. Sent-Amanas tampa didžiuliu jo gerbėju. Jis tvirtina, kad Morfis su bet kuriuo amžininku sėkmingai žaistų ir be pėstininko f7.

Žlunga derybos su Stauntonu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuo metu iš Londono, atėjo žinios, kad lapkričio mėn. mačas su H. Stauntonu gali neįvykti, nes Morfis nėra paskyręs savo sekundantų bei įnešęs piniginio įnašo į prizinį fondą.

Spalio pradžioje P. Morfis rašo Sent Džordžo šachmatų klubo sekretoriui, kad Naujojo Orleano šachmatų klubas pervedė į Londoną jo piniginį įnašą ir paprašė sekretoriaus parinkti jo sekundantą.

Į tai jis gauna mandagų H. Stauntono atsakymą, atspausdintą „Illustrated London News“, kuriame buvo rašoma, kad jis atsisako mačo dėl abejotinos dabartinės savo sportinės formos ir didelio užimtumo literatūrine veikla. Pabaigai pridėjo, kad jei būtų proga, neatsisakytų sužaisti, be jokių sąlygų, keletą lengvų partijų.

Atrodo viskas aišku, bet spalio pabaigoje P. Morfis kreipiasi į Britanijos šachmatų asociacijos prezidentą Lordą Littltoną (George William Lyttelton). Šis laišku patvirtino, kad jis taip pat mano, kad mačas neįvyko dėl H. Stauntono kaltės.

H. Stauntonui tuo metu buvo 48 metai. Jo geriausi šachmatų metai buvo seniai praėję. Po nesėkmės mače su T. Laza (Tassilo, Baron von Heydebrand und der Lasa) 1853 m. jis nebeturėjo rimtos žaidybinės praktikos. Tokiomis aplinkybėmis, be abejo, kovoti su jaunu, pilnu jėgų P. Morfiu, buvo beprasmiška. H. Stauntonas, aišku, turėjo teisę atsisakyti, bet jis padarė klaidą, kai mačo neatsisakė žaisti derybų pradžioje.

1858 m. lapkričio mėn. JAV ambasadorius Prancūzijoje, Džeimsas M. Masonas, pristato Polą Morfį imperatoriui Napoleonui III.[3]

Mačas su A. Andersenu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po mačo su D. Harvicu P. Morfis „Režans“ kavinėje sužaidė dešimtis lengvų ir konsultacinių partijų.

Bet kai, gavęs dviejų savaičių atostogų, į Paryžių atvyksta A. Andersenas, jis randa P. Morfį „Breteil“ viešbutyje, gulintį ligos patale. Todėl mačo pradžia keletui dienų atidedama. Prieš prasidedant mačui P. Morfis vis dar nebuvo pilnai pasveikęs, todėl buvo nuspręsta žaisti mačą viešbutyje. Dalyvavo tik vedantieji Prancūzijos šachmatininkai: Sent Amanas, Arnu de Rivjera (Jules Arnous De Riviere), P. Žurnu, Žanas Lui Preti (Jean-Louis Preti), Džeimsas Mortimeras (James Mortimer) ir Morfio sekretorius Frederikas Edžas (Frederick Milne Edge).

Mačas įvyko 1858 m. gruodžio 2028 d. Paryžiuje. Partijos buvo žaidžiamos be laiko kontrolės ir iki tol, kol vienas iš varžovų laimės 7-ias partijas. Nelygines partijas baltaisiais žaidė P. Morfis. A. Anderseno pasiūlymu per vieną dieną buvo sužaistos: 3-ioji ir ketvirtoji, 7-oji ir 8-oji bei 9-oji ir 10-oji partijos.

Mačo pradžią sėkmingiau žaidė A. Andersenas (1½ iš 2). Toliau, laimėjęs 5 partijas iš eilės, iniciatyvą perėmė jo varžovas, kuris išsiveržė į priekį 5½ : 1½. Mačas netruko pasibaigti: po lygiųjų aštuntoje, P. Morfis laimėjo devintąją, A. Andersenas laimėjo dešimtąją, o P. Morfis, laimėjęs vienuoliktąją partiją, pasiekė 7-ąją pergalę bei laimėjo mačą – 8 : 3 (+7, -2,=2).[5]

Mačo eiga.[6]

Žaidėjas 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 Taškai
Paulas Morfis 0 ½ 1 1 1 1 1 ½ 1 0 1 8
(+7, -2,=2)
Adolfas Andersenas 1 ½ 0 0 0 0 0 ½ 0 1 0 3
(+2,-7,=2)

Po mačo su Andersenu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P. Morfiui, laimėjus mačą prieš geriausią senojo pasaulio meistrą A. Anderseną, neliko jokių abejonių, kas stipriausias šachmatų pasaulyje. Vokiečių meistras garbingai pripažino savo pralaimėjimą. Jis pilnu balsu pareiškė, kad jaunasis amerikietis stipresnis už visus jam žinomus meistrus.

P. Morfiui nebeliko lygiaverčių varžovų ir jis pasiūlė žaisti be pėstininko su bet kuriuo Prancūzijos šachmatininku. „Bet kokiu šachmatininku“ D. Harvicas savęs nelaikė, tad, gavęs P. Morfio pakvietimą, tokiomis sąlygomis, atsisakė žaisti.

Paskutinį mačą Europoje Morfis žaidė su Londono šachmatų klubo prezidentu Augustu Montgredienu. Žaidžiama buvo Paryžiuje. Anglui pavyko vieną partiją iš 8 baigti lygiosiomis – P. Morfis pirmųjų partijų beveik niekados nelaimėdavo…

1859 m. balandžio 4 d. prieš išvykstant iš Paryžiaus, jo garbei buvo surengtas banketas. Pirmininkavo Pjeras Sent-Amanas. Be iškilmingų tostų, skulptorius Lekenas pademonstravo savo naująjį darbą – P. Morfio marmurinį biustą, kurį, griaudint aplodismentams, P. Sent-Amanas apvainikavo laurų vainiku.

Dar prieš išvykstant iš Europos P. Morfis, nuvykęs į Angliją, sužaidė keletą simultanų nežiūrint į lentą Londono (+2, =6) ir Sent Džordžo (+5, =3) šachmatų klubuose.

Žiūrint į lentą simultane Sent Džemo klube žaidė prieš meistrus: H. Berdą, Arnu de Rivjerą (prieš abu laimėjo), J. Leventalį ir S. Bodeną (su abiem lygiosiomis), ir T. Bernsą (pralaimėjo) (+2, =2, -1). Po to sužaidė ir keletą partijų su J. Leventaliu.

Taip pat, P. Morfis buvo pakviestas privačios audiencijos pas karalienę Viktoriją, kuri jam padovanojo šachmatų dėžutę.[3]

Taip baigėsi daugiau kaip 10 mėn. trukusi P. Morfio kelionė į Europą.

Sutiktuvės Amerikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1859 m. birželio 25 d. Niujorke buvo surengtos iškilmingos oficialios sutiktuvės. Kai P. Morfis įėjo į salę, kur jo laikė daugiau, kaip 2000 gerbėjų buvo sugrotas valstybinis himnas. Į sveikinimo kalbas P. Morfis atsakinėjo labai kukliai. Dėkodamas tėvynainiams jis su pagarba atsiliepė apie savo varžovus Europoje:

„Apie varžovus su kuriais teko kovoti prie 64 laukelių, liks patys maloniausi prisiminimai. Jie buvo drąsūs kaip riteriai ir tuo pačiu, kaip ir dera karališkojo žaidimo pasekėjams – malonūs“.

Besibaigiant iškilmėms, jam buvo įteikta nacijos dovana: inkrustuotas perlais ir sidabru raudonmedžio staliukas ir pagaminta iš juodmedžio su perlamutriniais laukeliais šachmatų lenta. Tolimos praeities kovas simbolizavo ant karneolio pjedestalų pritvirtintos auksinės ir sidabrinės figūros. O ant inkrustuotos deimantais figūrų dėžutės puikavosi meniškai atliktas P. Morfio vardaženklis. Be to, P. Morfiui buvo įteiktas pagal specialų užsakymą pagamintas auksinis laikrodis su briliantais, kurio ciferblate vietoj skaičių žiūrėjo raudonos ir juodos šachmatų figūros.

Priėmimai, banketai, sveikinimai tęsėsi: P. Morfį sveikino iškilūs Jungtinių Amerikos Valstijų mokslo ir kultūros veikėjai. Pirmą kartą pergalė prie šachmatų lentos buvo tapusi valstybinės reikšmės įvykiu.

Vėlesni metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Morfis praneša baigiantis šachmatų karjerą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deja, mačas Europoje su A. Montgredienu buvo paskutinis rimtas P. Morfio pasirodymas. Grįžęs namo, jis pareiškė, kad pasiruošęs žaisti be pėstininko f7 su bet kuriuo pasaulio šachmatininku. Nesulaukęs atsakymo į šį iššūkį, A. Anderseno nugalėtojas pranešė baigiantis savo šachmatų karjerą. Nuo to laiko nei vienos rimtos partijos su rimtu varžovu P. Morfis nebesužaidė.

Morfis žaidžia lengvasias partijas duodamas varžovams lengvatų[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1859 m. rudenį L. Paulsenas bandė lygiomis sąlygomis susitikti su P. Morfiu, bet nesėkmingai. Kol jis galvojo, kad gal verta priimti P. Morfio sąlygas ir laimėjus, įtikinti jį žaisti normalų mačą, P. Morfis demonstravo savo galimybęs Niujorke ir Naujajame Orleane, kur sužaidė apie šimtą partijų, be žirgo, ar bokšto, taip pat – nežiūrint į lentą. Tarp dalyvių, su kuriais sėkmingai žaidė be žirgo, buvo ir 1857 m. Niujorko turnyro dalyviai: Dž. Tomsonas, A. Mykas ir T. Lichteheinas.

P. Morfis žaidžia tik lengvas partijas ir nusprendžia pasišvęsti advokato praktikai. Tačiau šis darbas jam neatnešė sėkmės.

Antroji kelionė į Europą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1861 m. JAV prasidėjo pilietinis karas. 1862 m. P. Morfio šeima palieka Naująjį Orleaną. P. Morfis vėl – Paryžiuje, kur klausosi muzikos, su draugu Arnu de Rivjera, analizuoja debiutines padėtis, susitinka su A. Mongredienu, bet neužeina į šachmatų kavinę „Režans“.

Dar 1861 m. Londone organizacinis komitetas iš Sent Džordžo ir Londono klubų buvo pasiuntęs P. Morfiui kvietimą sužaisti Londone mačą iki vienuolikos laimėtų partijų su Ignacu Kolišu (Ignatz von Kolisch). Tada P. Morfis atsakė:

„Aš galiu tik pažadėti (tai būtų ypatinga išimtis iš taisyklės pagal kurią aš daugiau nepriimu iškvietimų), kad kai vėl atvyksiu į Europą, pasistengsiu būsimam mačui surasti savaitę, o jei reiktų ir daugiau. Kartu norėčiau pažymėti, kad aš ryžtingai atsisakau žaisti dėl kokių nors titulų. Man, tikiuosi ir p. Kolišui, suteiktų malonumo taikios, be žiūrovų, draugiškos varžybos. Jei kada dar kartą pasisektų perplaukti okeaną, man patiktų būtent tokios varžybos…“

Kada P. Morfis perplaukė okeaną, I. Kolišas jam priminė apie pažadą Paryžiaus laikraštyje „Nord“. P. Morfis atsakė laišku, kurio prašė nespausdinti spaudoje, galiausiai davė sutikimą, ir jis buvo atspausdintas žurnale „Nuvel Režans“:

„… Jūsų mačų rezultatai su Andersenu ir Paulsenu nebuvo Jums palankūs, todėl nebeturiu pagrindo daryti išimtį savo nusistatymui: nebežaisti rimtose šachmatų varžybose. Kitaip išimtį turėčiau taikyti ir kitiems…“

Ginčai, ar I. Kolišas turi teisę ir ar P. Morfis privalo sutikti, buvo diskutuojamas laikraščių puslapiuose. Šachmatų pasaulis tada dar nežinojo, kad didysis šachmatų meistras serga nepagydoma liga.

1864 m. vasarį P. Morfis leidžiasi per okeaną atgal, bet pradžioj ne į Naująjį Orleaną, o į Kubą.

Havanoje P. Morfis žaidžia nežiūrėdamas į lentą su juodaodžiu vergu Feliksu, kuris žinomas pagal šeimininko pavarde, kaip F. Sikre.

Trečioji kelionė į Europą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sekanti, trečia P. Morfio kelionė į Paryžių įvyko 1867 m., vykstant Pasaulinei parodai, nepaliko jokių su šachmatais susijusių pėdsakų. P. Morfis nebežaidžia net lengvųjų partijų. Neaplanko ir tuo metų vykstantį III Tarptautinį šachmatų turnyrą, kuriame žaidžia jo draugas Arnu de Rivjera, Eugenijus Ruso (Eugène Rousseau), I. Kolišas ir kiti meistrai.

Liga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš jaunystės nervingas ir labai jautrus, P. Morfis buvo linkęs į dvasinius pergyvenimus. Pirmieji sunkaus psichikos sutrikimo požymiai pasireiškė grįžus po antrosios kelionės į Europą. Iš išorės tai nebuvo matoma: kiekvieną dieną tvarkingai apsirengęs jis eidavo pasivaikščioti Naujojo Orleano gatvėmis. Bet artimieji žinojo, kad jam vis sunkiau. Stiprūs galvos skausmai, prislėgta nuotaika, nepažįstamų žmonių baimė, perėjusi į persekiojimo maniją, stiprėjo.

Pačios paskutinės žinomos sužaistos partijos buvo 1869 m. Pastovus ir paskutinis didžiojo šachmatininko varžovas, su kuriuo žaisdavo be žirgo, buvo mokyklos draugas Šarlis Morianas.

1879 m. iš gydytojo Meredito laiškų, atspausdintų žurnaluose „American Chess Journal“ ir „Cincinaty Commercial“, pasaulis sužinojo, kad didysis meistras randasi beviltiškoje psichinio aptemimo būsenoje.

Didysis meistras buvo negrįžtamai prarastas ir ne tik šachmatams.

1884 m. birželio 10 d. P. Morfis, kaip įprasta ėjo pasivaikščioti. Buvo karšta, ir grįžęs paprašė paruošti šaltą vonią. Motina pastebėjo, kad sūnus jau visą valandą vonioje (durys buvo užkabintos iš vidaus). Pakvietus kaimynus, buvo išlaužtos durys… Pakviestas gydytojas tik konstatavo, kad mirtis įvyko dėl kraujo išsiliejimo į smegenis. Didysis meistras numirė būdamas 47 metų.[3] Taip užbaigė savo trumpą kūrybinį kelią ir gyvenimą vienas iš didžiausių šachmatų meno genijų.[4]

Šachmatų kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žaidimo stilius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Amžininkai aiškino didžiulius P. Morfio pasiekimus, jo kombinaciniu talentu. Tačiau jo mačo su A. Andersenu partijos liūdyja, kad P. Morfio persvara buvo strategijoje. Kombinaciniame žaidime jam A. Andersenas nenusileisdavo.

Polas Morfis

Pirmaeiliu uždaviniu P. Morfis laikė figūrų mobilizavimą ir siekdavo figūrų išsivystimo persvaros. Kad neprarastų tempų, ar sutrukdytų varžovo figūrų išsivystymui P. Morfis nevengdavo aukų. Jis tiksliai išnaudodavo nežymius tempo praradimus, kai varžovai keisdavosi figūromis.

Žaisdamas baltaisiais, jis jau partijos pradžioje susidarydavo prielaidas atakai, o juodaisiais stengdavosi perimti iniciatyvą. P. Morfis svarbią reikšmę skyrė pėstininkų centrui. Turėdamas figūrų išsivystymo ir erdvės persvarą, rengdavo pėstininkų prasiveržimą, dažnai susijusį su 1–2 pėstininkų auka.

Šios P. Morfio aukos, daugiausiai atliekamos remiantis bendru supratimu, turėjo pastebimą pozicinį pagrindą. Dėka tokių prasiveržimų jis atverdavo linijas: jo figūros, sutelktos atsivėrusiose vertikalėse ir diagonalėse, pagrindinio smūgio kryptimi turėdavo didesnę jėgą ir taip P. Morfis įgydavo žymią persvarą. Dauguma jo partijų baigdavosi tiesiogine karaliaus ataka ir kombinaciniu smūgiu.

Tačiau atakos nebuvo P. Morfio pagrindinis tikslas: jei būdavo naudinga, vietoj neaiškių vidurio žaidimo komplikacijų, noriai paprastindavo padėtį, keisdamas valdoves ir eidavo į poziciškai naudingą jam baigmę, kurioje demonstruodavo aukštą techninį meistriškumą. Savo partijose P. Morfis pademonstravo atvirų padėčių strategijos principus.[2]

Įžymiųjų šachmatininkų vertinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1859 m. laiške T. Lazai A. Andersenas rašė:

„…aš ne tik galvoju, kad Morfis lenkia Laburdone išradingumu, bet manau, kad jis pranoksta jį ir skaičiuojant variantus bei solidžiu žaidimo stiliumi. Kas žaidžia su Morfiu neturėtų tikėtis pagauti jį, kad ir pačiais išradingiausiais spąstais. Verta žinoti, kad Morfis viską numato ir neverta laukti, kad padarys klaidingą ėjimą.

Priešingai, jei pasirodytų, kad jis padarė klaidą, reikia tiksliau įvertintį susidariusią padėtį ir galų gale pasirodys, kad ėjimas ne tik geras, bet ir bandymai juo pasinaudoti padarys žalos pačiam sau…. Aš geriausiai galėčiau perduoti įspūdį, kurį man padarė P. Morfis, sakydamas, kad jis į šachmatus žiūri rimtai, menininko akimis… Šachmatų partija – jam šventas dalykas…“

Emanuelis Laskeris:

„Morfyje atgimė Laburdone dvasia, bet dar ryškesnėje, sustiprėjusioje ir suprantamoje formoje…. Morfis atrado, kad puikus meistro ėjimas iš esmės priklauso ne nuo netikėto, nepaaiškinimo proto nušvitimo, o nuo figūrų padėties ant lentos. Jis išvedė taisyklę: puikūs ėjimai ir gilūs laimintys manevrai yra galimi tik tose padėtyse, kur varžovui galima priešpastatyti aktyvios energijos perteklių… Nuo pirmųjų ėjimų Morfis stengėsi išryškinti vidinę energiją, esančią jo figūrose. Ir pasirodydavo, kad jos yra žymiai dinamiškesnės, nei varžovo ginkluotosios pajėgos“.

R. Kapablanka:

„Apžvelgus šachmatų istoriją nuo Laburdone iki E. Laskerio mes pastebime, kad pačiu švariausiu stiliumi žaidė Morfis. Jis neieškojo sudėtingų kombinacijų, nors ir nevengė jų, kas ir yra teisingas žaidimo būdas… Jo pagrindinė jėga buvo ne kombinaciniame talente, o poziciniame žaidime… Daugumą pergalių Morfis pasiekė žaisdamas paprastai. Ir būtent šiame paprastame ir logika paremtame metode glūdi jo tikrasis žaidimo grožis…“

Kaip sakė A. Aliochinas, P. Morfio jėga rėmėsi „giliai apgalvotu agresyvaus pobūdžio poziciniu žaidimu“.

Pagal M. Euvę:

„…jei genijaus skiriamasis bruožas yra tai, kad jis nueina priekin žymiai toliau už savo epochą, tai Morfis buvo neabejotinas šachmatų genijus.“

M. Botvinikas:

„Iki šiol Morfis išlieka neaplenktas atvirų pozicijų žaidimo meistras. Koks didelis buvo jo indėlis, matyti iš to, kad šioje srityje nieko naujo ir reikšmingo iki šiol nebuvo sukurta. Kiekvienas šachmatininkas – nuo pradedančiojo iki meistro – savo praktikoje turi grįžti vėl prie genialiojo amerikiečio kūrybos“.[2]

V. Smyslovas:

„Nėra abejonės, kad P. Morfiui šachmatai buvo menas, o Morfis šachmatams – iškiliu menininku. Jo žaidimas traukia minties šviežumu, neišsenkančia energija. Jis žaisdavo su įkvėpimu, nesistengdavo naudotis varžovo psichologija, žaidė, jei gali taip išsireikšti, „švarius šachmatus“. Dėl harmoningo pozicijos supratimo ir gilios intuicijos Morfis būtų labai pavojingu varžovu ir mūsų dienų šachmatininkams“.

R. Fišeris:

Pagal žaidimo tikslumą Morfis lenkė visus kada nors gyvenusius šachmatininkus. Jo lentos matymas – absoliutus ir, nežiūrint to, kad žaisdavo labai greitai…, praktiškai nedarydavo grubių klaidų. Galbūt vienintelė jo silpna vieta – uždarų debiutų (pvz., olandiškosios gynybos) žaidimas. Bet ir čia Morfio išradingumas leisdavo jam išeiti sausam iš vandens“.

G. Kasparovas savo knygoje „Mano įžymieji pirmtakai“ rašo:

„Kur Morfio nenugalimumo paslaptis? Manau, kad unikalios gamtinės dovanos, puikios erudicijos ir nuostabiai išvystytos „pozicinės nuojautos“ derinys. Morfis demonstravo sekančio, labiau subrendusio šachmatų vystymosi etapo žaidimą ir jį drąsiai galima laikyti stipraus XX a. didmeistrio pirmtaku. Kaip kažkada A. Filidoras, Morfis toli lenkė savo laikmetį… Jis stichiškai nustatė tris pagrindinius partijų pradžių principus: 1) greičiausią figūrų išvystymą, 2) centro užėmimą, 3) linijų atvėrimą.

Tam, kad suformuluoti tuos ir kitus pozicinio žaidimo principus prireikė dar ketvičio amžiaus ir didžiulio, sekančio titano, Vilhelmo Šteinico intelekto… Panašu, kad kiekvienas pasaulio čempionas, vertino Morfio kūrybą per savo šachmatų supratimo prizmę. Kiekvienas jų sėmėsi iš jos sau jėgų! Taip, kad apibendrinant, sumuojant pasisakymus, Morfį galima laikyti šiuolaikinių šachmatų kūrėju.“[7]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Polas Morfis“ ((angl.)). Nuoroda tikrinta 2014 m. rugsėjo 26 d. 
  2. 2,0 2,1 2,2 Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 258–259. – ISBN 5-85270-005-3
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Bill Wall. „Paul Morphy“ (angl.). Nuoroda tikrinta 2014 m. spalio 11 d. 
  4. 4,0 4,1 Я.И.Нейштадт. Некоронованные чемпионы – М.: Физкултура и спорт, 1975. – С. 216–296.
  5. Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 259 – ISBN 5-85270-005-3
  6. „Anderseno mačas su Morfiu (1858 m.)“ ((angl.)). Nuoroda tikrinta 2014 m. rugsėjo 28 d. 
  7. Г. Каспаров. Мой великие предшественники, Американская легенда – М.: РИПОЛ классик, Т1. 2005. С 34-48.

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]