Perlas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Apie kaimą Lenkijoje žr. Perlai (Lenkija).
Barbora Radvilaitė su perlų papuošalu

Perlas – kietas, apvalus arba apvaliai artimos formos pusbrangis mineralas, gamtinės kilmės organinis brangakmenis. Perlus „gamina“ moliuskai, norėdami išstumti, izoliuoti į kriauklę patekusį svetimkūnį. Daugiausiai perlai naudojami juvelyriniams dirbiniams.

Perlo susidarymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Perluotės

Ilgą laiką perlų atsiradimą gaubė legendos. Buvo manoma, kad tai moliuskų kiaušiniai, kad juos į perluotę įdeda žuvys ir t. t.

Pirmasis Europoje mokslinius perlų prigimties tyrinėjimus atliko garsusis sistematikas Karlas Linėjus, išauginęs upinių perlų, kurie dabar saugomi Karlo Linėjaus draugijos muziejuje.

Perlai susiformuoja dvigeldžių moliuskų kriauklėje. Kai į kriauklę patenka svetimkūnis (smėlio kruopelė, parazitas, paties moliusko mantijos fragmentas), jis ima dirginti jautrų moliusko kūną, ir šis išskiria kalcio karbonato (perlamutro), kuris sluoksnis po sluoksnio apgaubia minėtąjį svetimkūnį. Kalcio karbonatas gali būti dviejų mineralų formoje – kalcito ar aragonito. Tarp mineralinių sluoksnių įsiterpia organika (konchiolinas, C8H13O5N), todėl perlai priskiriami organinės kilmės brangakmeniams. Perlamutrinis perlų blizgesys susidaro dėl nevienodo šviesos lūžimo skirtinguose pusiau skaidriuose perlo sluoksniuose ir yra tuo gražesnis, kuo sluoksniai plonesni, ir kuo jų daugiau. Paprastai perlai būna baltos, rečiau kreminės, rožinės spalvos; randama žalių, mėlynų ir net juodų perlų. Pastarieji, vadinami juodaisiais Taičio perlais, ypač vertinami.

Pagal kilmę perlai skirstomi į jūrinius ir upinius (gėlavandenius). Daugiausiai upinių perlų parduoda Kinija.

Didžiausias visų laikų perlas, aptiktas Filipinuose prie Palavano salos 1934 m. gegužės 7 d., sveria 6,36 kg, arba 128 000 granų. Kurį laiką jis buvo vadinamas Alacho perlu, o dabar vadinamas Laodzi perlu (Pearl of Lao Tzu). Perlą milžiniškoje, apie 300 kg, kriauklėje aptiko nežinomas naras, kurio ranką suspaudė tridaknos geldelės, ir jaunuolis žuvo.

Vienas iš brangiausių egzempliorių „La Regent“ – kiaušinio formos perlas, ilgą laiką puošęs Prancūzijos karūną, „Christie's“ aukcione Ženevoje 1988 m. buvo parduotas už 864 300 JAV dolerių.

Perlų rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvairių formų ir atspalvių perlai
Japoniški perlai

Pagal kilmę perlai skirstomi į 4 pagrindines grupes: natūralūs, kultivuoti, iš dalies kultivuoti (Mabe) ir dirbtiniai (perlų imitacija). Kadangi jų struktūra skiriasi, natūralius ir kultivuotus perlus visada galima atskirti peršvietus Rentgeno spinduliais. Kultivuotų perlų pjūvyje nesimato koncentrinių sluoksnių, būdingų natūraliems perlams. Be to, grūdelis kultivuoto perlo centre būna apvalus, kadangi perlų augintojai nori išauginti tobulai apvalius, taigi ir brangesnius perlus, todėl augimą sužadinantis „inkliuzas“ nušlifuojamas. Tuo tarpu natūralaus perlo centras būna netaisyklingos formos.

Natūralūs perlai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susiformuoja be žmonių įsikišimo, todėl jie yra patys vertingiausi. Vidutiniškai tik vienas moliuskas iš kelių šimtų išaugina perlą, kai kada „saugodamas“ savo lobį iki 50 metų. Natūralūs perlai retai būna taisyklingos formos, ir jų kaina, kaip ir kitų brangakmenių, priklauso nuo dydžio, formos ir kokybės.

Kultivuoti perlai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pigesni, negu natūralūs, o dirbtiniai – patys pigiausi. Jie dažniausiai gaminami iš perlamutro arba koralo, kartais iš stiklo ir dengiami tirpalu, gaminamu iš žuvų žvynų. Dirbtinių perlų blizgesys yra menkesnis.

  • „Akoja“ perlai dažnai vadinami japoniškais. Jie auginami Japonijoje, Honkonge (Kinijoje) ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse pagal japoniškas technologijas. Šie perlai pasižymi ypač geru blizgesiu (matmenys 3–8 mm), spalva dažniausiai balta su visokeriopais atspalviais.
  • Taičio perlai – visų juodumo atspalvių perlai, matmenys 5–20 mm. Pastaruoju metu jie labai išpopuliarėjo.
  • „Mabe“– perlai, kurie išauginami pritvirtinti prie kriauklės sienelės, todėl būna pusiau sferinės formos. Jie tinka žiedams bei auskarams, kulonams, kitiems netradiciniams papuošalams.

Perlų gavyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Perlų rinkėja, ama

Iki XX amžiaus pradžios pagrindinis perlų gavybos būdas buvo nardymas ir rinkimas nuo dugno. Nardytojai atlupdavo kriaukles nuo dugno, iškeldavo į paviršių, kur jas atidarydavo ir ieškodavo perlų. Tonoje laimikio būdavo aptinkama vidutiniškai trys – keturi perlai. Indijos vandenyne, Manaro įlankoje, Raudonojoje jūroje, Persijos įlankos rinkti nuo seno.[1][2][3] Bahreino perlų keliai ir su jomis susijusios tradicijos, Muharake, Bahreine įtraukti į UNESCO pasaulio pavaldo sąrašą.

Japonijoje, Honšiū saloje, perlus rinkdavo moterys (vadinamos ama). Šiuo rizikingu darbu jos pelnė visuomenėje ypatingą padėtį, netgi galėjo pasirinkti sau vyrą. Amos tradiciškai perduodavo savo profesiją dukterims. Apsiginklavusios vien peiliu, jos nerdavo į 20–30 m. gylį. Manoma, kad Ise įlankoje dirbdavo iki 7000 amų. Ištobulinus perlų auginimo technologijas, ši profesija tapo mažai reikalinga, ir šiais laikais tai daugiau turistams skirta pramoga. Amos ne tik ieško perlų, bet ir renka jūros augalus, omarus.

Šiais laikai didžiuma perlų auginama vadinamosiose perlų fermose, įterpus perlo branduolį (nušlifuotą perlamutro trupinėlį) į perluotės kriauklę. Šį procesą sukūrė japonai Tatsuhei Mise Tokishi Nishikawa ir vėliau patobulino Kokichi Mikimoto, užpatentavęs išradimą 1916 metais. Pagal šį metodą vieno moliusko mantijos gabalėlis implantuojamas į kitos perluotės gonadas ir pradeda veikti kaip perlo augimo katalizatorius.

Kai dirbtiniu būdu užauginti perlai pirmą kartą pasirodė pasaulinėje rinkoje, iš pradžių buvo manyta, jog atrastos naujos perlų augimvietės, tačiau greitai buvo pastebėta, kad naujieji perlai turi perlamutrinius branduolius, ir japonai pripažino, kad tai kultivuoti perlai. Prekybininkai ir juvelyrai supanikavo, bet paskui tyrimai parodė, kad kultivuoti perlai ultravioletiniuose spinduliuose švyti žaliai, o natūralūs – žydra šviesa.

Pietų jūrų ir Taičio perluotės (Pinctada margaritifera ir Pinctada maxima) perlų auginimui naudojamos pakartotinai, t. y. išėmus vieną perlą, į moliusko kūną įterpiamas didesnis implantas, ir kriauklė dar 2–3 metus augina naują perlą. Pinctada maxima užauga iki keliasdešimties centimetrų dydžio, todėl jų perlai neretai viršija 14 mm diametrą. „Akojos“ perlus auginančios perluotė Pinctada fucata užauga iki 6–7 cm ilgio, todėl „Akoja“ perlai paprastai nebūna didesnio nei 10 mm skersmens. Jie išauga per vienerius metus, Taičio perlai – per 2–4 metus. Perlamutro sluoksnis susiformuoja nuo 0,25 iki 0,80 mm ir daugiau.

Nuo 1914 metų pradėti kultivuoti ir gėlavandeniai perlai (Bivos ežere netoli Kioto), todėl gėlavandeniai perlai kurį laiką buvo vadinami Bivos perlais. Daugiausiai Bivos perlų buvo išauginta 1971 m. – 6 tonos. Vėliau dėl per didelio išteklių eksploatavimo ir aplinkos užteršimo produkcijos kiekiai sumažėjo.

Nuo 1990 metų gėlavandeniai perlai pradėti auginti Šanchajaus apylinkėse ir Fidžyje. Stambiausios juodųjų perlų augimvietės yra Tuamotu salyne, o Marutea saloje įsikūrusi didžiausia juodųjų perlų verslo bendrovė.

Bahreinas, nuo seno garsėjantis labai kokybiškais natūraliai perlais, yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje draudžiama prekiauti užaugintais perlais.[4]

Perlai juvelyrikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taičio perlai juvelyrikoje

Perlai susiformuoja įvairių formų: idealiai sferinė, ovalas, lašas, kriaušė, netaisyklingi (Baroque) ir kt. Tobulai apvalūs perlai yra rečiausi ir vertingiausi; paprastai iš jų gaminami vėriniai. Pusapvaliai perlai taip pat tinkami vėriniams ar kitiems dirbiniams, kuriuose pusapvalė forma tinkamesnė negu visiškai apvalaus perlo. Perlai, kurių vienas šonas priplotas, geriau tinka auskarams ar panašiems dirbiniams, kuriuose plokščioji perlo pusė uždengta, ir susidaro įspūdis, jog tai apvalus perlas. Lašo ir kriaušės formos perlai kartais vadinami ašaros formos perlais ir daugiausiai pritaikomi auskarams, pakabukams arba kaip centrinis karolių perlas.

Skiriama virš 2000 perlų atspalvių. Juvelyrikoje taip pat įvertinamas perlamutro apvalkalo storis, apvalkalo kokybė (kuo lygesnis paviršius, mažiau rievių), perlamutro spindesys (kuo aiškesnis blizgesys, kuo daugiau vaivorykštės atspindžių; prigesę perlai – mažiau vertingi). Perlų papuošalai turi specialius pavadinimus. Koljė – prie pat kaklo prigludęs vėrinys. Princesė – kai vėrinys kabo šiek tiek žemiau raktikaulio. Matinè – šiek tiek aukščiau krūčių, opera siekia krūtinkaulį, o perlų vėrinys nutįsta žemiau negu opera.

Labai vertinami netradiciniai perlai arba perlų sąaugos. 1886 m. Londone Indijos gaminių parodoje buvo demonstruota 4 cm dydžio kryžiaus formos devynių perlų sąauga, pavadinta „Pietų Kryžiumi“.

Juvelyrikoje klasifikuojami pagal:

  • blizgumą (blizgus, pusiau blizgus, pusiau matinis, matinis ir pan.)
  • paviršiaus švarumą (švarus, dėmėtas ir pan.)
  • formą (apvali, lašo formos, barokinės formos ir pan.)
  • spalvą (rausvas, sidabriškas, kreminis, auksinis, melsvai pilkas ir pan.)
  • dydį (pagal skersmens dydį)

Perlai literatūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Perlus žmonės mėgsta nuo senų laikų. Jie aprašyti Rigvedoje, Biblijoje, šumerų raštuose. Evangelistas Jonas „Apreiškime“ regi moterį, „išsipuošusią auksu, brangakmeniais ir perlais“. Evangelijoje pagal Matą sakoma: „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“. Dramatiška milžiniško perlo istorija aprašyta Džeko Londono apsakyme „Mapujo namas“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. De Silva, K. M. (1995). Volume 2 of History of Ceylon, History of Ceylon: History of Sri Lanka. Peradeniya: Ceylon University Press. ISBN 955-589-004-8.
  2. „History of the Discovery and Appreciation of Pearls - the Organic Gem Perfected by Nature“. internetstones.com. Suarchyvuota nuo originalo December 6, 2015. Nuoroda tikrinta 31 January 2016. 
  3. ROBERT CARTER (2005). „THE HISTORY AND PREHISTORY OF PEARLING IN THE PERSIAN GULF“ (PDF). Suarchyvuota (PDF) nuo originalo May 13, 2016. Nuoroda tikrinta 2016-01-31. 
  4. Stuart, Julia. "The pearl fishers: The waters surrounding the island of Bahrain Harbour untold hidden wealth", 16 January 2010. Nuoroda tikrinta 2 July 2012.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.