Gorodeco kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gorodeco kultūra
VII a. pr. m. e. – V a.
Dab. valstybės: Rusija (Pavolgis)
Ist. regionas: Pavolgis
Gyvenvietės: Gorodecas
Amžius: Geležies amžius
Lingvistinė gr.: proto-ugrofinai
East europe 3-4cc.png

Gorodeco kultūra (rus. Городецкая культура) – geležies amžiaus archeologinė kultūra, pavadinta pagal 1898 m. V. Gorodcovo tyrinėtą Gorodeco piliakalnį prie Okos greta Riazanės Spasko kaimo (Rusija).

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gorodeco kultūra nuo VII a. pr. m. e. iki IV a. – V a. m. e. sandūros buvo paplitusi Volgos vidurupio, Okos vidurupio ir žemupio baseinuose. Ji susiklostė iš vietinių kultūrų, kurioms įtakos turėjo Abaševo kultūra.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gorodeco kultūrai būdingos nedidelės, grupėmis kurtos, gimininės bendruomeninės gyvenvietės – įtvirtinti 1-3 pylimais piliakalniai. Žmonės gyveno žeminėse, pusiau žeminėse ir antžeminiuose pastatuose. Iš pradžių vertėsi žvejyba ir medžiokle, jaukino laukinius arklius, juos laikė užtvaruose, vėliau – žemdirbyste ir gyvulininkyste.

Naudojo glotnią keramiką, kurios išorėje yra audeklo ir plaušų (demblio) įspaudų, akmeninius, kaulinius ir raginius dirbinius, šiek tiek bronzinių papuošalų. Rasta darbo įrankių ir ginklų (kaulinių strėlių antgalių ir žeberklų, adatų, akmeninių kirvių), bronzinių apyrankių, įvairių buities reikmenų. Pagal darbo įrankius ir ginklus skiriamos vietinės kultūros – Riazanės kultūra, Saratovo kultūra. Mirusiuosius laidojo sudegintus ir nedegintus. Rasta aukojimo vietų (ugniaviečių).

Gorodeco kultūros žmonės prekiavo su pietinėse stepėse gyvenančiais skitais, Djakovo kultūros gyventojais. Gorodeco kultūros gyventojai siejami su Vidurio Pavolgio finougrų protėviais. Gorodeco kultūros regioną I tūkstantmečio viduryje užėmė slavai.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gorodeco kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 11 psl.