Lietuviškas alus

Kauno „Biržiečių“ alus

Lietuviškas alus – Lietuvoje gaminamas alus ir jo gamybos tradicija.

2015 m. Lietuva pateko tarp 5 daugiausiai vienam gyventojui alaus suvartojančių Europos šalių. Joje buvo 75 veikiančios alaus daryklos, iš kurių 32 mažosios. 2016 m. alaus suvartojimas vienam gyventojui buvo 88,7 l. Daugiausiai Lietuvoje gaminamas šviesusis lager alus – Pilsner, Dortmunder Export ir Helles, taip pat Baltijos porteris. Populiarėja kraftinis alus.

Tradiciniais būdais alus verdamas daugiausia šiaurinėje Lietuvos dalyje (ypač Biržų, Kupiškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonuose), tarp kurių tarptautiniu mastu kaip paveldo produktas pripažintas kaimiškas Jovarų alus. Dėl šiaurės Lietuvoje išlikusių unikalių alaus gaminimo tradicijų, alaus tyrinėtojas Lars Marius Garshol lietuviško alaus tradiciją stato greta belgiško, angliško ir vokiško alaus.

Istorija

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Alaus, kaip ir midaus, gamyba tarp baltų genčių žinota dar iki susikuriant Lietuvos valstybei. Jau XI a. Lietuvoje buvo verdamas alus, tačiau nėra tiksliau žinoma apie jo receptūrą. Kazimieras Būga mano, kad tiek žodį alus, tiek paties gėrimo tradiciją lietuviai perėmė iš gotų. Šie buvo vakariniai prūsų kaimynai. Prūsai pirmieji pradėjo gaminti alų, ir per juos jis pasiekė lietuvių gentis. Janas Dlugošas mini, kad Žemaitijoje nuo seniausių laikų buvo verdamas miežinis alus. Lietuvių mitologijoje buvo alaus dievas globėjas Rūgutis (arba Ragutis, Raugų Žemėpatis). Alui buvo skirta šventė Alutinis (taip pat Koštuvės, Ragautuvės), švenčiama rugsėjo 21 d., kuomet iš naujo derliaus buvo pagaminamas pirmasis metų alus.

Lietuviško alaus kultūra ypač suklestėjo XVI a. 1552 m. Žygimanto Augusto įsakymu įkurtas Vilniaus salyklininkų cechas. Jis buvo vienas seniausių cechų Lietuvoje, beveik toks senas kaip auksakalių, kalvių bei odininkų cechai. Cechui priklausę aludariai saugojo amato paslaptis, centralizuotai gamindavo salyklą. Jis buvo parduodamas kiekvienam norinčiajam, nes visi LDK gyventojai turėjo teisę savo reikmėms gamintis alų.

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės įstatymų rinkiniuose aludarystei skiriama daug dėmesio. 1529 m. Pirmajame LDK statute rašoma:

Jeigu kas smurtu išdraskytų ar iškapotų svetimą apynyną, nors ir savo žemėje, ir tai būtų įrodyta pagrįstais įrodymais, toksai turi sumokėti už smurtą tam, kieno yra apynynas, dvylika rublių grašių ir tiek pat mums, Valdovui. O jeigu apynius tik nudraskytų, bet jų nesukapotų, toksai turi atlyginti nuostolius dvigubai.

Alaus kultūrai plečiantis gamybos tradicija plito į dvarus, miestelius, valstiečių namus. XVII–XVIII a. visoje šalyje kūrėsi smulkūs alaus bravorai ir karčemos (pastarosiose irgi būdavo gaminamas vietinis alus). Pavyzdžiui, 1649 m. Šiaulių mieste buvo net 147 alaus karčemos, o Daugeliškio miestelyje (Ignalinos raj.) XVIII a. buvo 40 alaus bravorų. Aludariai buvo gerbiama profesija, o alus tapo vienu populiariausių gėrimų. Dažnai buvo vartojamas vietoj vandens, nes fermentavimo procesas padėdavo sunaikinti žalingus mikroorganizmus. Lietuvoje susiformavo savita Europos aludarystės tradicija.

Archeologai, tyrinėjantys Vilniaus ir Kauno senamiesčius, sklypuose dažnai aptinka aludario krosnis. Tai apvalios konstrukcijos krosnis su pakura, į kurią iš viršaus buvo įstatomas 100–150 l varinis puodas. Tiek miestiečiai išsivirdavo alaus vienu darymu. Hanzos lygai priklausęs Kaunas garsėjo savo alumi (panašiai vietines rūšis turėjo ir Braunšveigas, Gdanskas, Goslaras, Einbekas, Karaliaučius). Tamsusis Kauno alus buvo populiarus ir gerai vertinamas, vilniečių tarpe vartojamas kaip proginis gėrimas.

Rusijos imperijoje

Švetpolės alaus daryklos reklama 1911 m.

Senoji Švyturio alaus darykla

Prienų alaus darykla

Iki pat XIX amžiaus Lietuvoje, kaip ir visoje vidurio Europoje, alus buvo tamsokas, drumstas, greitai gendantis ir neatlaikantis ilgo transportavimo. XVIII–XIX a. Europos alaus gamyboje įvyko daug naujovių, kai buvo atrastas pasterizavimo metodas, nustatytas mielių vaidmuo fermentacijos procese. Jas paspartino ir garo katilo bei šaldymo mašinos išradimai. Dėl to buvo galima pradėti gaminti lengvesnį, šviesesnį, ilgiau išsilaikantį alų. Šios naujovės pasiekė ir Lietuvą. Alaus gamybos procesui tiek Kauno, tiek Vilniaus gubernijose įtakos turėjo kaimyninė Prūsijos imperija: ji diegė Bavarijos alaus gamybos metodus bei aprūpino Rusijos imperijos gamyklas moderniomis vokiškomis mašinomis.

XIX a. Lietuvoje pradėjo kurtis pramoninės alaus daryklos:

• Šiaulių miesto dvare esantis bravoras pirmą kartą minimas jau 1680 metais, o 1799 m. grafas Platonas Zubovas būsimąją „Gubernijos“ daryklą perstatė ir modernizavo. Tai laikoma seniausia pramonine alaus gamykla Lietuvoje.
• 1815 m. Žagarės dvare pastatyta Švetpolės alaus darykla per XIX a. patyrė didžiulę sėkmę. Alus iš čia buvo vežamas po visą vakarinę Rusijos imperiją, gaudavo daug tarptautinių apdovanojimų.
• 1853 m. Kauno pirklys I. B. Volfas pastatė modernų alaus bei salyklo fabriką. Panašiu metu įkurtas svarbus jų konkurentas buvo „Engelman“. XX a. viduryje jiems susijungus atsirado „Volfas Engelman“.
• Vilniuje pirklys Vilhelmas Šopenas 1860 metais įkūrė bravorą, vėliau žinomą „Tauro“ vardu. Tuo metu Vilniuje garsėjo ir Epšteino alaus darykla, Lipskio alaus ir spirito gamykla.
• 1871 m. Klaipėdoje įkurtas „Švyturio“ pirmtakas, kuomet pirklių Reinckių 1784 m. įkurta darykla prisijungė Preusso bravorą.
• 1897 metais Panevėžyje aludaris Albertas Foigtas atidarė alaus daryklą „Bergschlosschen“ (dabartinio „Kalnapilio“ pirmtaką).

Pramoninės istorinės alaus daryklos veikė ir Prienuose („Goldbergas“), Raudondvaryje prie Vilniaus.

Gamyklos XIX a. modernizavo gamybą, perėmė tuo metu pažangias technologijas. Jos neplėtojo vietinių aludarystės tradicijų, ėmėsi atkartoti užsienines, tarptautinį vardą turėjusias alaus rūšis. Gamino porterį, elį ir lagerį. Specifinė alaus rūšis buvo Baltijos porteris, susiformavęs XIX a., kuris sekė angliško porterio tradicija, tačiau naudojo viršutinę fermentaciją. Iki Pirmojo Pasaulinio karo daugelis Lietuvoje įsikūrusių daryklų savo alų eksportavo ne tik po carinę Rusiją, bet ir į Europą.

Tarpukariu

Alaus bravoro ir mielių fabriko „Nektaras“ paviljonas 1930 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje

Pirmieji metai po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvai buvo sunkūs. Smuko ir alaus vartojimas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikę bravorai pagamindavo apie 25 mln. l alaus, o 1922 m. – vos 10,8 mln. 1922 m. Lietuvoje veikė 11 alaus fabrikų, kurie įkurti Rusijos imperijos laikais. Stambiausi buvo „I. B. Volfo“, „Engelman“ Kaune, „Goldbergas“ Prienuose ir „Gubernija“ Šiauliuose.

Aludarystei iškilę iššūkiai paskatino sukurti Lietuvos alaus bravorų sąjungą (LABS), sudarytą iš 4 didžiausių alaus daryklų. Ši organizacija sukūrė alaus kartelį, kuris neleido stiprėti smulkiesiems aludariams, atsirasti alus importui, leido išlaikyti dideles kainas. Taigi, alus tapo ne tik aukštos kokybės, bet ir aukštos kainos, pasiturinčiai visuomenės daliai prieinamu gėrimu. Kainų sumažinti nepavyko netgi aktyviai kišantis valstybei.

Tik 1932 m. Mažeikiuose įsikūręs Brolių Šadauskų alaus bravoras pradėjo pardavinėti alų daug mažesnėmis kainomis, ir LABS nesugebėjo susidoroti su šiuo konkurentu. Be to, Šadauskai išryškino problemą, kad pramoninė alaus gamyba Lietuvoje yra vykdoma tik svetimtaučių, t. y. vokiečių ir žydų pramoninkų. Tik 1937 m. LABS kartelis buvo įveiktas, ir alaus kainos normalizuotos.

Tarpukariu Lietuvos alaus pramonė sekė Vakarų Europos madomis. Buvo gaminami bockbier stiliaus alūs („Bokbieras“ ar „Ožio alus“), pilsner („Pilzenas“), porteris („Imperial porteris“, „Dvigubas porteris“). Taip pat buvo verdamas alus, vadinamas „Kunigaikščių“, „Juoduoju“, „Audito“, „Stalo“, „Žemaitišku“, „Akciniu šviesiuoju“, „Double“ ar „Eksport“.

Sovietmečiu

Nemaža alaus daryklų dalis pergyveno Antrąjį pasaulinį karą. Sovietmečiu alaus gamyklos buvo nacionalizuotos ir pervardintos. “I.B. Volfas–Engelman” tapo “Raudonąja pašvaiste” ir pan. Kadangi tuo metu gaminamas alus galiojo tik apie savaitę, Lietuvos TSR buvo taikomas teritorinio gamybos organizavimo planas. Atskiros gamyklos aptarnaudavo nedidelį regioną. Tarp jų svarbiausios buvo Vilniaus „Tauro“ alaus kombinatas, Šiaulių „Gubernijos“ alaus kombinatas, Kauno alaus ir nealkoholinių gėrimų pramonės gamybinis susivienijimas „Ragutis“, Panevėžio alaus pramonės susivienijimas „Kalnapilis“ ir Klaipėdos „Švyturio“ alaus darykla. Dėl to atskirose Lietuvos vietose skyrėsi ne tik kiekybė, bet ir kokybė, vartojimas.

Bendrai alaus vartojimas vienam gyventojui Lietuvoje buvo vienas aukščiausių TSRS (nusileido tik Estijos TSR), tačiau dabartiniais standartais – labai žemas. Iki 1977 m. vienam gyventojui teko tik 24,1 l alaus per metus, vėliau – 44,1 l. Daugiausia alaus buvo suvartojama Klaipėdos „Švyturio“ (54 l) ir Vilniaus „Tauro“ (46 l) aptarnaujamose zonose, prasčiausi rodikliai buvo Kauno „Ragutyje“ (35 l).

1977 m. tam, kad patenkinti alaus poreikį, buvo pastatyta didžiausia ir moderniausia TSRS alaus darykla Utenos alaus kombinatas. Tai padidino alaus gamybos pajėgumą kone trečdaliu, o salyklidė pagamindavo pusę Lietuvoje gaminamo salyklo.

Po nepriklausomybės

Lietuviško alaus buteliai parduotuvėje

Nepriklausomybės atgavimas 1990 m. Lietuvos aludariams atvėrė naujas galimybes. Jie savo alui gali rinktis geriausias žaliavas, iškilo salyklo pramonės įmonės.

Po nepriklausomybės atkūrimo didžiąją dalį rinkos išlaiko nuo XIX–XX a. tradicijas tęsiančios stambios alaus daryklos. Tiesa, kai kurios jų susijungė tarpusavyje į didesnes. Tačiau nuo XXI a. vis labiau populiarėja smulkieji alaus gamintojai, susivieniję į Mažųjų alaus daryklų asociaciją. Jie neretai atkuria istorines gamybos technologijas, gamina įvairias kraftinio alaus rūšis. Iš pradžių realizavę savo gaminius ribotose vietovėse, naudodami „Campaign for Real Ale“ metodiką jie išpopuliarino kraftinį alų didmiesčių baruose, mugėse, prekybos centruose. Tarp žinomesnių kraftinio alaus gamintojų yra „Dundulis“ (Panevėžys), „Sakiškių alus“ (Sakiškiai), „Genio alus“ (Kaunas), „Jovarų alus“ (Pakruojis), „Joalda“ (Joniškėlis) ir kt.

2013 m. duomenimis, Lietuvoje licenciją gaminti alų turėjo 74 įmonės, iš kurių aktyviai šia veikla užsiėmė apie 50. 75 proc. rinkos užėmė trys alaus daryklos: „Švyturys-Utenos alus“, „Kalnapilio-Tauro grupė“ ir „Volfas Engelman“. Tarp vidutinių įmonių buvo „Gubernija“, „Rinkuškiai“, „Kauno alus“ ir „Biržų alus“. Likusieji buvo mažieji gamintojai, kurie parduoda mažiau nei milijoną litrų alaus per metus. Alaus eksportas yra augantis. 2010-2020 m. buvo eksportuota 600 mln. litrų Lietuvoje pagaminto alaus, ir jo eksportas per šį laikotarpį išaugo net 3 kartus.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos alus eina kartu su Europos ir JAV alaus gamybos tendencijomis. Vis labiau populiarėja IPA, stautas, kraftinis alus, nealkoholinis alus, ieškoma naujų skonių. Populiarėja žoliniai, pušų, citrusinių vaisių, persikų, mangų, abrikosų ir kiti skoniai. Jie išgaunami arba paskaninant alų vaisiais, arba eksperimentuojant su visame pasaulyje augančiomis skirtingomis apynių rūšimis. Atsiranda alaus, gaminamo su vyno mielėmis, arba brandinamo ąžuolinėse statinėse.

Alaus tradicija šiaurės Lietuvoje

Rinkuškių gamyklos Sambarių alus

Stalas, paruoštas alaus edukacijai Biržų pilyje

Nuo XVI a. didžiausia LDK bravorų dalis koncentravosi šiaurės Aukštaitijoje (Žiemgaloje, Sėloje, Vidurio Lietuvoje). Lenkų istorikas A. Jelskis savo tyrinėjimuose apie alų ir jo gamybą buvusioje Žečpospolitos teritorijoje, tarp didžiausių XVI–XVIII amžiuje veikusių bravorų mini Biržų, Daugeliškio, Kėdainių, Kauno, Šiaulių ir kitus. Čia buvo derlingos lygumos, tinkamos auginti miežiams, gausios upės ir šaltiniai su alui tinkamu vandeniu. Be to, gamybos tradicijas diegė ir skatino vietos magnatai Radvilos, kurie čia valdė didžiulę Biržų kunigaikštystę. Jau 1682 m. pagal Liudvikos Karolinos Radvilaitės patvirtintą instrukciją Biržuose įsteigtas Biržų bravoras.

Nors pradedant XIX a. Lietuvoje įsigalėjo pramoniniu būdu gaminamas alus, o tarpukariu bei sovietmečiu vietinio alaus gamyba nebuvo skatinama, šiaurės Lietuvos bravoruose toliau buvo tęsiamos vietinės naminio alaus tradicijos, kurios išlaikė autentiškus metodus. Pavyzdžiui, Jūžintų krašte išlikusi ypač archaiška keptinio alaus gamyba. Kitos unikalios alaus gamybos technologijos yra gyvas alus ir akmenų alus, gaminamas metant karštus akmenis. Jos padaro senąją lietuviško alaus tradiciją unikalią pasaulyje. Alaus tyrinėtojas Lars Marius Garshol ją stato greta belgiško, angliško ir vokiško alaus tradicijų.

Biržų ir Kupiškio krašte alaus gaminimas ir vartojimas yra svarbi kultūros dalis, be kurios neapsieina vietos šventės. Ji apima aludario (pivoriaus) meistrystę, tikėjimus, vaišinimosi papročius, tautosaką. Iš lūpų į lūpas perduodami prietarai, ko nevalia daryti, kai alus verdamas ir rūgsta. Vietos aludariai, kurių Biržų krašte žinoma 20, Kupiškio – 14, patys daigina salyklą, augina bei šutina apynius. Jie naudoja tradicinius indus bei įrankius. Alaus gamyba skiriasi rauginimo būdu: biržiečiai alų raugina šiltai (iki 2 parų) ir šaltai (3–5 dienas), o kupiškėnai – tik šaltai. Dėl svarbos Lietuvos kultūroje 2022 m. Biržų ir Kupiškio krašto alaus gamyba buvo įtrauktos į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Šiaurės Lietuvoje vyrauja nedidelės daryklos, užsiimančios vietinio alaus gamyba. Tarp jų žymesnės įsikūrę Rinkuškiuose, Ustukiuose, Jovaruose, Kalpokuose, Butautuose ir kitur. Alaus kultūra yra plačiai naudojama turizmui. Organizuojamos įvairios edukacijos ir patirtinės ekskursijos.

Literatūra

• Alus lietuvių kultūroje: straipsnių rinkinys (sud. Vigmantas Butkus, Rūta Stankuvienė). – Šiauliai: Lucilijus, 2007. – 264 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-655-99-2
• Žydinti taurė: Baltų gėrimai ir apeigos. Daiva Vaitkevičienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, ISBN 9786094252839

Nuorodos

• Lietuvos aludarių asociacija
• Alaus vartojimo kultūra ir istorija
• Gaminantiems naminį alų
• Versus: Ko nusipelno alus? Archyvuota kopija 2012-10-01 iš Wayback Machine projekto.
• Lithuanian beer guide

Archyvuota kopija 2012-10-01 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.