Karoliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Karoliai iš Albufetos, Alikantė, Ispanija
Stiklo karoliai
Commons-logo.svg Vikiteka: Karoliai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Karoliai – vėrinys, papuošalas, dėvimas ant kaklo ar krūtinės. Gaminami iš kaulo, gintaro, emalio, metalo, stiklo, perlų, koralų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyviausi žinomi gintaro, emalio ir stiklo karoliai. Baltų kraštuose pavienių gintaro karolių būta neolite (3 tūkstantmetis pr. m. e.), manoma, jie nešioti kaip amuletai, juos nešiojo ir vyrai. Karoliai nešioti prikabinti prie drabužių, kalavijo, ieties, žirgo aprangos. Emalio ir stiklo karoliai atsirado I a.II a. m. e., I a.IV a. plito stiklo karoliai, apvalūs, rantyti ir kampuoti. Labiausiai buvo paplitę vienspalviai, dažniausiai tamsiai mėlyni, rečiau – žydri, geltoni, raudoni, violetiniai, stiklo karoliai. IX a.XIII a. būta auksuotų ir sidabruotų karolių. Manoma, juos nešiojo turtingoji visuomenės dalis.[1]

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos teritorijoje neolito laikotarpiu nešioti vamzdeliniai ir rutuliniai gintaro karoliai (Šventoji, Juodkrantė). II a.III a. m. e. atsirado žalvario ir emalio, II a.IV a. – įvairiaspalvių stiklo karolių, įvežtų iš Senovės Romos provincijų. Nuo V a. plito vietinės gamybos gintarinių karolių ir žalvarinių įvijų vėriniai (Kurmaičių kapinynas ir Lazdininkų kapinynas). V a.VII a. nešioti stiklo ir gintaro karolių bei žalvarinių įvijų apvarai. VIII a.XIII a. puoštasi pavieniais karoliais ir jų vėriniais.

Karoliais puošta ir galvos danga, iš smulkių karoliukų daryti apgalviai – dažniausiai 5 eilės stiklo karoliukų, suvertų ant plonų žalvario vielučių. Rytų Lietuvoje gaminti tuščiaviduriai iš žalvarinės įvijos susukti dvigubo kūgio formos karoliukai. Karoliukais buvo puošiamos kepurėlės, juostų kutai, nuometų ir drabužių pakraščiai. IX a.XIV a. buvo paplitę stikliniai sidabruoti ir auksuoti karoliai iš Rusios miestų, sraigių kriauklelių – iš Indijos. XIII a.XIV a. pradėta gaminti ir sidabrinius karolius (Kretingos lobis, Stakliškių lobis).

Labiausiai karoliai buvo paplitę prie tranzitinių prekybos kelių – Baltijos pajūryje, palei Miniją, Jūrą, Nevėžį, Nemuną. VIII a.X a. į Lietuvą pateko karolių iš Artimųjų Rytų, XI a.XIII a. – iš Rusios miestų (Naugardas, Smolenskas, Polockas, Kijevas).

Viduramžiais didikės puošėsi perlų, koralų, brangiųjų metalų, valstietės – stiklo ir gintaro karoliais. XIX a.XX a. nešioti gintariniai, metaliniai, stiklo, koralų karoliai, kai kada kelios eilės, pynės, karolių apykaklės. Karolius iš gintaro, medžio, metalo, keramikos kuria liaudies meistrai ir dailininkai, iš brangiųjų metalų – juvelyrai, jų įvežama iš kitų šalių.[2]

Karolių radiniai: Eigulių piliakalnis, Gaiteinių kapinynas, Jaknico kapinynas, Kaimkalnių kapinynas, Kairėnėlių kapinynas, Kalniškių kapinynas, Kampiškiemių kapinynas, Žardės piliakalnis.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Karoliai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 464 psl.
  2. Karoliai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 465 psl.