Eduard von der Ropp
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Informacija Vikipedijoje turi būti patikrinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite straipsnio medžiagą išnašomis į šaltinius. |
| Eduardas fon Ropas Eduard von der Ropp | |
|---|---|
 | |
| Pirmosios Dūmos narys E. fon Ropas, 1906 m. | |
| Gimė | 1851 m. gruodžio 2 d. Lyksna, Daugpilio apskritis, Vitebsko gubernija, Rusijos imperija |
| Mirė | 1939 m. liepos 25 d. (87 metai) Poznanė, Lenkija |
| Pareigos | Pirmosios Dūmos deputatas |
| Alma mater | Kauno kunigų seminarija, Sankt Peterburgo universitetas |
 Vikiteka | Eduard von der Ropp |
Eduardas fon Ropas (vok. Eduard Michael Johann Maria Baron von der Ropp; 1851 m. gruodžio 2 d. Lyksnoje, Daugpilio aps., dab. Latvijoje – 1939 m. liepos 25 d. Poznanėje, Lenkijoje) – katalikų vyskupas,[1] religinis ir politinis veikėjas Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje. Buvo ordinaras Tiraspolyje (1902–1903), Vilniaus vyskupas (1903–1917), Mogiliavo arkivyskupas (1917–1926).
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Eduardas fon Ropas gimė kilmingoje dvarininkų šeimoje, jo motina buvo Vilniaus vicegubernatoriaus Mykolo Pliaterio-Zybergo duktė. 1875 m. baigė Sankt Peterburgo imperatoriškojo universiteto teisės fakultetą. Pasiliko dirbti vyriausybėje Sankt Peterburge. 1886 m. nutarė įstoti į Kauno kunigų seminariją. Įšventintas į kunigus 1889 m. Kauno arkivyskupijoje. Buvo žemvaldys Švenčionių apskrityje.
1893 m. tapo dekanu Kuršo hercogystėje su rezidencija Liepojoje. 1902 m. balandžio 4 d. popiežiaus Leono XIII paskirtas Tiraspolio katalikų vyskupu su rezidencija Saratove. 1903 m. lapkričio 9 d. popiežius Pijus X fon Ropą paskyrė Vilniaus vyskupu. Nuo 1904 m. birželio mėn. intronizuotas naujose pareigose Viniaus katedroje.
Buvo vienas iš organizatorių ir pirmininkas 1905 m. Vilniuje sukurtos Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinės katalikų partijos. 1906 m. pradžioje įkūrė laikraštį „Nowine Wilenskie“, 1906–1909 m. buvo laikraščio „Kurier Litewski“ savininkas.
1906 m. Vilniaus gubernijoje išrinktas deputatu į Rusijos imperijos I-ąją Valstybės Dūmą. Priklausė Vakarinių pakraščių grupei. Aktyviai priešinosi rusifikacijos politikai, siekė kompensacijos už Rusijos valdžios padarytą žalą Katalikų Bažnyčiai: nusavintas bažnyčias, vienuolynus, žemes. Vyskupas buvo apkaltintas nederamu dvasininkui politiniu aktyvumu, lietuvių ir baltarusių polonizacija Šiaurės Vakarų krašte, masinio stačiatikių perėjimo į katalikybę organizavimu, todėl 1907 m. rudenį caro valdžios buvo ištremtas iš Vilniaus. Jis buvo priverstas praleisti keletą savaičių vienuolyne prie Šv. Kotrynos bažnyčios Sankt Peterburge, po to su valdžios priežiūra dešimt metų gyveno savo brolio dvare.
Po Vasario revoliucijos fon Ropui buvo leista iš tremties sugrįžti į Petrogradą. 1917 m. gegužės mėn. dalyvavo pirmajame Rusijos graikų katalikų bažnyčios sinode. 1917 m. liepos 25 d. popiežius Benediktas XV jį paskyrė Mogiliavo arkivyskupu ir metropolitu. Vykstant Rusijos pilietiniam karui ir gresiant vokiečių okupacijai, jis priėmė sprendimą perkelti Petrogrado dvasinę akademiją į Liubliną. Sumanytas kaip laikinas perkėlimas, jis tapo pastoviu, o evakuotos akademijos bazėje įsikūrė katalikiškasis Liublino universitetas. Po Spalio revoliucijos fon Ropas protestavo prieš sovietinės valdžios represijas, nusavinamą bažnytinį turtą. 1919 m. buvo areštuotas ir išsiųstas į Varšuvą.
Metropolitas fon Ropas mirė Poznanėje 1939 m. Jo palaikai 1983 m. perkelti į Balstogės katedrą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Edward von Ropp. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011