Kuriant Panevėžio vyskupiją, vyskupas K. Paltarokas išryškėjo kaip gabus organizatorius. Panevėžyje pastatydino Kristaus Karaliaus katedrą, įkūrė kapitulą, įrengė Katalikų veikimo centro būstinę, prie jos – centrinę vyskupijos biblioteką, įkūrė katalikišką „Bangos“ spaustuvę. Panevėžio vyskupijoje įkūrė 11 parapijų, pastatydino 15 bažnyčių, 14 viešų ar pusiau viešų koplyčių, 11 altarijų. 1939 m. K. Paltaroko iniciatyva Panevėžyje pradėta statyti Mažoji klierikų seminarija.[3]Berčiūnuose įsteigė vilą seniems kunigams. Paruošė Panevėžio vyskupijai 195 naujus kunigus. Savo kanoniškaisiais vizitais vyskupiją aplankė 4 kartus.[4]
Vilniuje K. Paltarokas buvo nuolat sekamas dėl savo aktyvios veiklos nepriklausomoje Lietuvoje, neigiamo sovietų valdžios vertinimo ir įtariamų ryšių su partizanais. Nepaisydamas draudimų katekizavo vaikus, teikė Sutvirtinimo sakramentą. 1955 m. Lietuvai konsekravo du vyskupus Petrą Maželį ir Julijoną Steponavičių.[3]
Liepojoje dirbo lietuvių savišalpos draugijoje, platino draudžiamus lietuviškus laikraščius. Surviliškyje įsteigė parapijos biblioteką, skatindamas jaunimą šviestis, ir įkūrė blaivybės draugijos skyrių.[4]
1911 m. „Saulės“ draugijos ir Žemaičių vyskupijos Kunigų savišalpos draugijos iždininkas, „Motinėlės“ draugijos sekretorius. Šv. Kazimiero draugijos valdybos narys, garbės narys (nuo 1937). Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys (nuo 1926). Šv. Vincento Pauliečio draugijos garbės narys (nuo 1933).[3]
1917 m. rugsėjo 18–22 d. kaip Kauno atstovas dalyvavo Vilniuje vykusioje I Lietuvių konferencijoje. 1920–1923 m. buvo Krikščionių demokratų centro komitete, tačiau oficialių pareigų nėra turėjęs, nors politinį gyvenimą sekė ir juo domėjosi.[5]
Vyskupas K. Paltarokas buvo pirmasis iš vyskupų, kuris pirmąją savaitę vokiečiams į Panevėžį įžengus (1941 m. birželio 27 d.), pasmerkė žydų žudynes. Jau pirmąjį sekmadienį iš Panevėžio katedros jis paskelbė ekskomuniką, per pamokslą ekskomunikuodamas tuos, kurie žudo žydus.[6]Nacių okupacijos metais Panevėžio vyskupijos kurijos bibliotekoje slėpė žydų religines knygas.[3]
Ypač jo visuomeniniai nuopelnai išryškėjo, kai tapęs vyskupu globojo katalikiškas organizacijas: Katalikų veikimo centrą, pavasarininkus, angelaičius, ateitininkus. 1930 m. LR švietimo ministerijai uždarius ateitininkų organizaciją, įsakė kunigams leisti rengti ateitininkų susirinkimus klebonijose, zakristijose, bažnyčiose.[1]
Pirmieji K. Paltaroko rašiniai spaudoje pasirodė 1907 m. Vyskupo straipsniai spausdinti „Viltyje“, „Vienybėje“, „Ateityje“, „Laisvėje“, „Ryte“, „Mūsų laikraštyje“, „Darbininke“, „Panevėžio balse“, „Panevėžio garse“, taip pat – žurnaluose „Draugija“, „Tiesos kelias“, „Lietuvos mokykla“. Atskira knyga „Girtuoklystė – nesveikata“ išleista 1910 metais. Parašė teologijos, sociologijos knygų, tikybos vadovėlių, tikybos pradžiamokslių (1916–1940), katekizmų (1918–1940), Šv. Rašto istorijų, Panevėžio bažnyčių istoriją, rengė Panevėžio vyskupijos parapijų istoriją. Parengė ir išleido daugiau kaip 50 ganytojiškų laiškų pastoracijos, katalikų veikimo, kitais aktualiais klausimais.[3]
1996 m. namas Panevėžyje Sodų g. 3, kuriame gyveno K. Paltarokas, įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Name įrengtas memorialinis kambarys. 1995 m. prie namo atidengtas paminklinis ženklas (aut. V. Žigas), 2016 m. – vyskupui skirtas paminklas (aut. A. Varžinskas, R. Dilius).
↑Balčiūnas, Leonas. Vyskupas Kazimieras Paltarokas – mūsų kraštietis, žymus Lietuvos dvasininkas ir rašytojas. Iš Lietuvos dvasios galiūnai. Kaunas: Raidė, 2001, p. 295. ISBN 9986-531-29-2.
↑Balčiūnas, Leonas. Vyskupas Kazimieras Paltarokas – mūsų kraštietis, žymus Lietuvos dvasininkas ir rašytojas. Iš Lietuvos dvasios galiūnai. Kaunas: Raidė, 2001, p. 298–299. ISBN 9986-531-29-2.
Vikiteka
