Beatifikacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Popiežius Jonas Paulius II beatifikavo daugiau žmonių negu jo pirmtakai kartu paėmus, jis pats buvo beatifikuotas praėjus šešiems metams po jo mirties.

Beatifikacija – Katalikų bažnyčios mirusiojo pripažinimas buvus palaimintuoju. Beatifikacijos aktas laikomas žingsniu link palaimintojo kanonizacijos.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvosios krikščionybės laikais asmens paskelbimas šventuoju daugiausia priklausė nuo vyskupo sprendimų. 1642 m. popiežius Urbonas VIII atskyrė beatifikaciją nuo kanonizacijos. 1747 m. popiežius Benediktas XIV išleido encikliką De servorum Dei beatificatione et de beatorum canonizatione, kuria nustatė beatifikacijos proceso tvarką. Šią tvarką dar kelis kartus reformavo popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II.

Beatifikacijos procesas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Beatifikacijos bylos metu tiriamas kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas. Asmenį palaimintuoju iškilmingu aktu skelbia popiežius. Akte patvirtinama, kad palaimintasis pasižymėjo išskirtinėmis dorybėmis ir yra krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Įprastai palaimintąjį garbinti leidžiama vietos bendruomenėje ir tik išskirtiniais atvejais – visoje valstybėje. Palaimintojo vardas, leidus Apaštalų sostui, gali būti suteikiamas bažnyčiai. Palaimintieji asmenys negali būti vietovės ar vyskupijos globėjais. Vėliau palaimintieji gali būti paskelbti šventaisiais.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje 1987 m. palaimintuoju paskelbtas vyskupas Jurgis Matulaitis. Taip pat yra pradėtos kelios kitos beatifikacijos bylos: Kaišiadorių vyskupijoje Dievo tarnui arkivyskupui Teofiliui Matulioniui (1873–1962); Kauno arkivyskupijoje Dievo tarnaitei Adelei Dirsytei (1909–1955), Dievo tarnaitei Elenai Spirgevičiūtei (1924–1944); Šiaulių vyskupijoje Dievo tarnaitei Barborai Žagarietei (1628–1648); Panevėžio vyskupijoje Dievo tarnui kunigui Alfonsui Lipniūnui (1905–1945); Telšių vyskupijoje Dievo tarnui vyskupui Vincentui Borisevičiui (1887–1946); Vilniaus arkivyskupijoje Dievo tarnui arkivyskupui kankiniui Mečislovui Reiniui (1884–1953).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jonas Boruta. Beatifikacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 755 psl.