Ankstyvoji krikščionybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ankstyvoji krikščionybė - krikščionybės laikotarpis, apimantis tris šimtmečius tarp Jėzaus nukryžiavimo (apie 30 m. e. m.) ir Pirmojo Nikėjos susirinkimo 325 m.

Iš pradžių Krikščionių bažnyčios centras buvo Jeruzalėje, o jos lyderiai buvo Jokūbas Teisingasis, Petras ir Jonas. Pagrindinis pirminis Apaštalų amžiaus (apie 30 m. e. m. - 100 m. e. m.) šaltinis yra Apaštalų darbai, kurių istorinis tikslumas diskutuotinas. Po Didžiosios Misijos misionieriai, kuriems priklausė ir Paulius, išplatino krikščionybę po tokius helenistinius miestus kaip Aleksandrija, Antiochija bei Roma[1] ir už Romos imperijos ribų. Pasak Apaštalų darbų, terminas "krikščionys" pirmąkart buvo pavartotas apibūdinti Antiochijos bažnyčios narius. Naujajame Testamente yra Šventojo Pauliaus laiškai, parašyti įvairioms bažnyčioms, pvz., Tesalonikų ir Korinto. Krikščionys toliau skaitė Hebrajų Bibliją, bet prie jos pridėjo savo raštus.

70 m. e. m. buvo sunaikinta Antroji Šventykla ir apie 135 m. žydai buvo išvyti iš pervadintos Jeruzalės (Aelia Capitolina) po Bar Kokhbos maišto. Tarp palikusiųjų miestą buvo didelė krikščionių bendruomenė[1]. Po to, pasak Bažnyčios istoriko Euzebijaus Cezariečio, etninių žydų vadovavimą pakeitė gentilų lyderystė[2]. Panašiai Klaudijus išvijo žydus iš Romos 49 m., Neronas leido jiems grįžti, bet stojo prieš krikščionis po Didžiojo Romos gaisro 64 m., pradėdamas krikščionybės persekiojimą[3]. Istorikai nesutaria, ar Romos valdžia skyrė žydus nuo krikščionių iki 96 m., kai Nerva pakeitė Fiscus Judaicus (nuo to laiko praktikuojantys žydai mokėjo mokesčius, krikščionys - ne)[4].

Krikščionybė toliau plito II a. Svarbiausi to meto rašytojai ir lyderiai buvo IrenėjusLiono[3], PolikarpasSmirnos[3], Ignacijus Antiochietis, Klemensas I iš Romos ir Justinas Kankinys. Trečiame amžiuje krikščionių skaičius toliau didėjo (Robin Lane Fox mano, kad apie 250 m. krikščionys sudarė 2 % Romos imperijos gyventojų)[3]. Tarp to laikotarpio mokytojų buvo Origenas iš Aleksandrijos, Tertulianas iš Šiaurės Afrikos. Šv. Antanas ir kiti įkūrė krikščionių monasticismą (vienuolių praktika), o Gregorijaus Švietėjo dėka Armėnija tapo pirmąja krikščioniška valstybe. Po to, kai Konstantinas Didysis prieš Milvijos tilto mūšį 312 m. atsivertė į krikščionybę, Romos imperija pagal Milano ediktą 313 m. toleravo krikščionybę, vėliau Teodosijus I krikščionybę padarė valstybine religija 380 m., o krikščionybė iškilo Bizantijos imperijoje.

Pirmajame amžiuje prasidėjusi kaip judaizmo religinis judėjimas, po trijų šimtmečių krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija bei įtakingu tikėjimu už jos ribų[3]. Pasak Will Durant, krikščionybė laimėjo prieš pagonybę, nes siūlė patrauklesnę doktriną, o bažnyčios lyderiai geriau atsiliepė į žmonių poreikius nei priešininkai[5]. Nikėjos susirinkimas užbaigia laikotarpį. Po to seka Septyni pirmieji Bažnyčios susirinkimai (325 - 787 m.).

Erezijos[taisyti | redaguoti kodą]

Arijonizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Arijonizmas.

Arijonizmas buvo pagrindinė erezija, neigusi absoliutų Jėzaus dieviškumą, pavadinta jos įkūrėjo Arijaus vardu[6]. Ji laikoma stipriausia erezija per visą Bažnyčios istoriją[5].

Arijus gimė tikriausiai Libijoje apie 260 ar 280 m. ir buvo įšventintas dvasininku Aleksandrijoje 312-313 m. Vyskupui Aleksandrui esant valdžioje (valdė 313-326 m.), tikriausiai 319 m. jis tapo svarbiausiu subordinationizmo (tikėjimo, kad Dievas Tėvas svarbesnis už kitus Šventos Trejybės narius) šalininku[7]. Jis manė, kad Dievas Sūnus ne amžinas, bet sukurtas Tėvo kaip instrumentas, tad iš prigimties nėra Dievas, bet jis skiriasi nuo kitų tvarinių, nes Dievas Tėvas jį sukūrė tiesiogiai[6]. Ginčas greitai išplito, kai Arijus siekė kitų mokytojo Luciano Antiochiečio mokinių, ypač Euzebijaus Nikomediečio, pritarimo, o Aleksandro vadovaujamas sinodas ekskomunikavo Arijų[7]. Dėl įkaitusios atmosferos[6] Bizantijos imperatorius Konstantinas I nusiuntė Hosijų Kordobietį sutaikyti priešininkus bet misija nepavyko[7]. 325 m. imperatorius surengė Pirmąjį Nikėjos Susirinkimą, kur Atanazijus Aleksandrietis, tuo metu dar diakonas, bet kuriam buvo lemta tapti vyskupo Aleksandro įpėdiniu, smarkiai paveikė susirinkusius Jėzaus Kristaus dieviškumo klausimu. Susirinkimas nutarė, kad Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus yra amžini ir lygūs, panaudojant garsų terminą "homoousios" išreiškiant jų vieningumą, o Arijus ir jį palaikę vyskupai, įskaitant Euzebijų, buvo išvyti[6].

Ebionitai[taisyti | redaguoti kodą]

Ebionitai ("Neturtingieji") buvo žydų krikščionių sekta, klestėjusi ankstyvosios krikščionybės laikais, ypač į rytus nuo Jordano upės. Jie manė, kad Jėzus buvo žmogus, Jokūbo ir Marijos sūnus. Jie tikriausiai buvo asketai, atmetę Pauliaus laiškus ir naudojęsi tik viena evangelija[8].

Gnosticizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Gnosticizmas.

Mūsų eros pirmais amžiais kelios skirtingos sektos, kurių tarpe buvo ir krikščionių, pradėjo propaguoti idėjų rinkinį, pavadintą gnosticizmu. Garsiausias krikščionių gnostikas buvo Valentinas Egiptietis (apie 100 m. e. m. - 160 m. e. m.), kuris įkūrė gnostikų bažnyčią Romoje ir išplėtojo įmantrią kosmologiją. Gnostikai manė, kad materialus pasaulis yra sugedusios ar piktos dvasios sukurtas kalėjimas. Ta dvasia valdo materialų pasaulį ir yra vadinama demiurgu. Gnostikai manė, kad hebrajų biblijos Dievas yra tas demiurgas. Slaptas mokslas (gnosis) turėtų išlaisvinti sielą ir sugrąžinti pas tikrąjį Dievą į šviesos karalystę. Valentinas ir kiti krikščionių gnostikai laikė Jėzų Išvaduotoju, tikrojo Dievo atsiųsta dvasia, kuri turėjo išvaduoti sielas.

Nors ankstyvųjų krikščionių raštuose buvo gnostinių elementų, Irenėjus ir kiti prakeikė gnosticizmą kaip ereziją dėl dualizmo, materialaus pasaulio ir jo kūrėjo apjuodinimo. Pasak Stephen L Harris, Jono evangelija turi gnostinių elementų, bet atmeta gnostines idėjas. Vaizduojamas pasaulis yra dualistinis, iš tamsos ir šviesos, dvasios ir materijos, gėrio ir blogio, kaip jį įsivaizduoja gnostikai, bet Jėzus ne rodo kelią iš jo pabėgti, bet sujungia abu – dvasinį ir materialų pasaulį[9]. Raymond E. Brown rašė, kad gnostikai manė, jog Jonas juos palaiko, bet tai nebuvo autoriaus ketinimas. Jono laiškai (parašyti evangelijos autoriaus ar jam artimo asmens) kritikuoja gnostines doktrinas[10].

Tomo evangelija turi gnostinius elementus, bet joje nėra visos gnostinės kosmologijos. Scena, kur dvejojantis Tomas įsitikina, kad prisikėlęs Jėzus yra fiziškai realus, atmeta gnostinę mintį, kad jis grįžo dvasine forma.

Gnosticizmas buvo sudarytas iš daugybės mažų grupių, kurių kai kurios neigė bet kokius ryšius su Jėzumi. Pvz., mandėjai manė, kad Jėzus yra mšiha kdaba t. y. netikras pranašas, kuris iškraipė Jono Krikštytojo jam patikėtas žinias. Dabartiniai mokslininkai mano, kad klaidinga markionizmą laikyti gnostine grupe, nes tai dar viena Jėzaus svarbos interpretacija[11]. Gnostikai laisvai keitėsi idėjomis ir raštais.

Markionizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Markionizmas.

144 m. Romos bažnyčia išvijo Markioną Sinopietį. Po to jis įkūrė savo religinį judėjimą pavadintą markionizmu. Kaip gnostikai jis skelbė dualizmą. Bet priešingai nei gnostikai jis savo tikėjimą grindė ne slaptu mokslu (gnosis), o dideliu skirtumu tarp "pikto" Senojo testamento Dievo ir Meilės Dievo iš Naujojo Testamento, ką jis nagrinėjo savo Antitezėje. Jie atmetė žydų-krikščionių evangelijas ir visas kitas, išskyrus Markiono evangeliją, kuri buvo, spėjama, redaguota Luko evangelija.

Tertulianui ir Epifanijui atrodė, kad Markionas atmetė visas kitas evangelijas, bet galėjo būti, kad jis Ponte buvo susipažinęs tik su Luko evangelija. Yra nuomonė, kad Markiono evangelija senesnė už Luko[12], bet daugelis mano, kad tai Luko evangelija, pagrindžianti antižydiškas Markiono nuostatas[13][14][15].

Markionas teigia, kad krikščionybė turi remtis tik krikščioniška meile. Jis tiek perlenkė lazdą, jog teigė, kad Jėzaus misija buvo nuversti demiurgą, žiaurų ir despotišką Senojo testamento Dievą ir jį pakeisti Galingiausiu Meilės Dievu, kurį jis atskleidė. Irenėjus Markioną laikė gnostiku, nes jis priėmė į savo kanoną dešimt Pauliaus laiškų. Markiono raštai turėjo didelę įtaką krikščionybės vystimuisi[16].

Montanizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Apie 156 m. Montanas paskelbė pranašystes, kritikuojančias krikščionių vis didesnį pasaulėjimą ir vyskupų autokratines tendencijas. Keliaudamas po gimtąją Anatoliją su dviem moterimis jis pamokslavo apie sugrįžimą prie krikščioniško paprastumo, pranašystes, celibatą ir asketizmą[5]. Tertulianas su amžium tapęs puritonu priėmė montanizmą kaip teisingesnę Kristaus mokymo versiją[5]. Montano sekėjai jį laikė Jėzaus pažadėtu Parakletu, ir jis vedė savo sektą į Naująją Jeruzalę[5]. Sekta paplito po Romos imperiją, buvo persekiojama, patraukė kankinius[5]. Bažnyčia ją uždraudė kaip ereziją, o VI a. Justinianas galutinai ją sunaikino[5].

Sektos ekstazė ir kitos detalės suartina juos su Sekmininkais.

Pagrindiniai centrai[taisyti | redaguoti kodą]

Romos imperijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Jeruzalė[taisyti | redaguoti kodą]

Pakilimo uola Alyvų kalna. Tvirtinama, kad joje išlikęs Jėzaus dėšinės kojos atspaudas.

Jeruzalė buvo pirmasis bažnyčios centras. Apie 50 m. Paulius ir Barnabas vyko į Jeruzalę susitikti su "Bažnyčios stulpais": Jokūbu, Petru ir Jonu. Jeruzalės susitikimas be kitų dalykų patrvirtino Pauliaus ir Barnabo misijos tarp nežydų teisėtumą ir atleido juos nuo daugelio žydiškų įstatymų, ypač apipjaustymo, kuris buvo pasišlykštėtinas graikams.

Petrui išvykus po to, kai Erodas Agripa bandė jį nužudyti, Jokūbas tapo svarbiausiu Jeruzalės autoritetu. Klemensas Aleksandrietis jį vadino Jeruzalės vyskupu.

Vėliau Jeruzalės svarba krikščionybei sumenko, bet vėl sustiprėjo, kai imperatorienė Elena (Konstantino Didžiojo motina) buvo piligriminėje kelionėje į Šventąją Žemę apie 326328 m.

Antiochija[taisyti | redaguoti kodą]

Antiochijoje, trečiame pagal svarbą Romos imperijos mieste, pirmąkart pavartotas terminas "krikščionys". Tai ankstyvosios bažnyčios vieta, kurią, pagal tradiciją, įkūrė Petras, buvęs pirmuoju vyskupu. Mato evangelija tikriausiai parašyta Antiochijoje. Bažnyčios tėvas Ignacijus Antiochietis buvo trečiuoju vyskupu.

Aleksandrija[taisyti | redaguoti kodą]

Aleksandrija, įkurta Aleksandro Didžiojo, buvo helenistinės civilizacijos centras, garsus savo bibliotekomis. Mieste buvo daug žydų, iš kurių žymiausias autorius Filonas Aleksandrietis.

Roma[taisyti | redaguoti kodą]

Šv. Pauliaus bazilika už sienų, laikoma Šv. Pauliaus palaidojimo vieta.

Irenėjus iš Liono nurodo, kad apaštalai Petras ir Paulius įkūrė Romos bažnyčią, o Linas po Petro tapo vyskupu. Imperijos sostinė greitai tapo bažnytinės valdžios centru. Augdama pamažu Septynių bažnytinių susirinkimų laikais Roma buvo svarbiausiu krikščionybės centru. Pauliaus Laiškas romiečiams rodo, kad tuo metu Romoje buvo didelė krikščionių bendruomenė, bet Paulius nemini Petro.

Cezarėja[taisyti | redaguoti kodą]

Cezarėja (lot. Caesarea Maritima, po 133 m. Caesarea Palaestina) pastatyta Erodo Didžiojo (valdė apie 25-13 m. pr. m. e.), buvo Judėjos provincijos sostinė (6-132 m.), o vėliau Palaestina Prima. Čia Petras pakrikštijo centurioną Kornelijų, laikomą pirmuoju gentilu (ne žydiškos kilmės krikščionimi). Paulius dažnai lankydavosi mieste ir dvejus metus kalėjo (apie 57-59 m.).

Šiaurės Afrika[taisyti | redaguoti kodą]

Kartagina davė ankstyvajai bažnyčiai tokius lotyniškai rašiusius autoritetus kaip Tertulianas ir Kyprianas. Egipto dykumoje gyveno asketai vienuoliai iš kurių garsiausi Antonijus ir Pachomijus. Kartagina atiteko Islamui 698 m.

Vakarų Anatolija[taisyti | redaguoti kodą]

Anatolijoje daug nuveikė apaštalas Jonas. Jono evangelija tikriausiai buvo parašyta Efese. Pasak Naujojo Testamento, apaštalas Paulius buvo iš Tarso ir pirmosios misijinės kelionės buvo šiame krašte. Apreiškimas Jonui mini septynias Azijos bažnyčias. Pirmasis Petro laiškas adresuotas Mažosios Azijos miestams.

Damaskas[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad tai Šv. Ananijo namas Damaske.

Pagal Naująjį Testamentą, Paulius atsivertė kelyje į Damaską. Jis buvo apakintas šviesos, o Damaske Ananijas jam sugražino regėjimą ir pakrikštijo.

Pafosas[taisyti | redaguoti kodą]

Romėnų laikais Pafosas buvo Kipro sostinė ir romėnų valdytojo sostinė. 45 m. apaštalas Paulius ir Barnabas atvyko į miestą skelbti evangeliją, romėnai juos persekiojo, bet galiausiai romėnų valdytojas Sergijus Paulas atsižadėjo senųjų dievų ir priėmė krikštą. Kipras tapo pirma krikščioniška Romos provincija. Po 5 metų Barnabas grįžo į Kiprą, tapo Salamio vyskupu ir prižiūrėjo krikščionybės plitimą saloje.

Už Romos imperijos ribų[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvuoju laikotarpiu krikščionybė nepasitenkino vien Romos imperija. Ji tapo oficialia religija Armėnijoje 301 ar 314 m., kai vis dar buvo uždrausta Romos imperijoje. Armėnijos bažnyčią įkūrė Gregorijus Švietėjas.

Krikščionybė Gruzijoje atsirado IV a. ar dar anksčiau. Gruzijos karalius Mirianas III priėmė krikščionybę 334 m.

Edesa, romėnų valdyta 116-118 m. ir 212-214 m., bet dažniausiai buvusi nuo Romos ar Persijos priklausoma vasaline valstybe, buvo svarbus krikščionių miestas. Po 201 m. ar anksčiau karališkoji šeima tapo krikščioniška.

Pagrindinė tos vietovės bažnyčios kalba buvo aramėjų ir kai kurie mokslininkai mano, kad tai buvo orginali Naujojo Testamento kalba.

Misionierius Adajus evangelizavo Mesopotamiją (dabar Irakas) II a. vydury ir tapo pirmuoju Edesos vyskupu. Jo įpėdinis buvo Agajus, o šio - Palutas, kurį apie 200 m. įšventino Serapionas Antiochietis. Tarp daugybės Edesos mokyklos atstovų reikia paminėti Bardesaną (154 - 222 m.), Abgaro IX bendramokslį, dėl jo nuopelnų atsirandant krikščionių religinei poezijai, o jo idėjas plėtojo sūnus Harmonijus ir kiti mokiniai. Atillâtiâ, Edesos vyskupas, dalyvovo Pirmajame Nikėjos susirinkime 325 m.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 E. Glenn Hinson, The church triumphant: a history of Christianity up to 1300, Mercer University Press, 1995.
  2. Eusebius of Caesarea, |Historia Ecclesiae, IV knyga, 5–6 skyrius.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Robin Lane Fox, Pagans and Christians: In the Mediterranean World from the Second Century AD to the Conversion of Constantine, London: Viking, 1986, ISBN 978-0-670-80848-9.
  4. Wylen, Stephen M., The Jews in the Time of Jesus: An Introduction, Paulist Press (1995), ISBN 0-8091-3610-4, Pp 190-192.; Dunn, James D.G., Jews and Christians: The Parting of the Ways, A.D. 70 to 135, Wm. B. Eerdmans Publishing (1999), ISBN 0-8028-4498-7, Pp 33-34.; Boatwright, Mary Taliaferro & Gargola, Daniel J & Talbert, Richard John Alexander, The Romans: From Village to Empire, Oxford University Press (2004), ISBN 0-19-511875-8, p. 426.;
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 Will Durant. Caesar and Christ. New York: Simon and Schuster. 1972
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 Oxford Dictionary of the Christian Church (Oxford University Press 2005 ISBN 978-0-19-280290-3): article Arianism
  7. 7,0 7,1 7,2 Oxford Dictionary of the Christian Church (Oxford University Press 2005 ISBN 978-0-19-280290-3): article Arius
  8. Cross, F. L., ed. The Oxford Dictionary of the Christian Church. New York: Oxford University Press. 2005, article Ebionites
  9. Understanding the Bible, Stephen L Harris. Palo Alto: Mayfield. 1985.
  10. The Community of the Beloved Disciple, Raymond E. Brown, Paulist Press. (French translation: La communauté du disciple bien-aimé Les Éditions du Cerf, Paris 1983 ISBN 2-204-02000-1), pp. 117-134
  11. "MARCION", Encyclopædia Britannica 1911 ed., Volume VI7, p. 693.
  12. John Knox, Marcion and the New Testament: An Essay in the Early History of the Canon (ISBN 0-404-16183-9)
  13. Bart Ehrman, Lost Christianities, New York, 2003 m., 108 psl.
  14. Bruce M. Metzger, The Canon of the New Testament: Its Origins, Developments and Significance
  15. "Marcion and Marcionite Gnosticism", Cky J. Carrigan, Ph.D., On Truth, November 1996.
  16. Metzger, Bruce. Canon of the NT ISBN 978-0-19-826180-3; The Catholic Encyclopedia of 1913 characterized Marcion as "perhaps the most dangerous foe Christianity has ever known."; Harnack's Origin of the New Testament

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]