Juozapas Flavijus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Juozapas Flavijus
hebr. יוסף בן מתתיהו‏‎
Josephus.jpg
Romantizmo stiliaus Juozapo Flavijaus graviūra
Gimimo vardas Josefas ben Matatija
Gimė 37 m.
Jeruzalė, Judėja
Mirė 100 m. (~63 metai)
Veikla žydų ir romėnų istorikas

Juozapas Flavijus (gimė Josefas ben Matatija)[1] (hebr.יוסף בן מתתיהו‏‎, Yōsef ben Matiṯyāhu, gr. Ἰώσηπος Ματθίου παῖς, Iṓsēpos Matthíou paîs, 37 m. – 100 m.)[2] – I a. romėnų-žydų istorikas, gimęs Jeruzalėje, Judėjoje, kilęs iš kunigų giminės.[1] Jo motina tvirtino esanti karališkosios šeimos palikuonė.

Judėjos kare jis iš pradžių kovojo prieš romėnus, būdamas Galilėjos žydų karinių pajėgų vadu. 67 m., po šešias savaites trukusios Jotapatos apgulties, jis pasidavė romėnams, vadovaujamiems Vespasiano ir pateko į jo nelaisvę. Vėliau Juozapas Vespasianui tvirtino, jog Vespasianas taps Romos imperatoriumi. Atsakydamas į tai, Vespasianas nusprendė laikyti Juozapą vergu ir, tikėtina, vertėju. Kai 69 m. Vespasianas tapo imperatoriumi, jis suteikė Juozapui laisvę. Tuo metu Juozapui buvo suteiktas Flavijaus – Vepasianų šeimos – vardas.[1][3]

Vėliau Juozapas Flavijus gavo Romos pilietybę. Taip pat jis tapo Vespasiano sūnaus Tito patarėju ir draugu bei buvo jo vertėju, kai 70 m. Titas vadovavo Jeruzalės apgulčiai. Kadangi apgultis pasirodė esanti neveiksminga, siekiant sustabdyti žydų sukilimą, netrukus po to sekė miesto naikinimas bei Antrosios šventyklos grobimas ir sunaikinimas.

Juozapas Flavijus užrašė žydų istoriją, ypatingą dėmesį skirdamas pirmajam mūsų eros šimtmečiui bei Judėjos karui (66–70 m.)[4] įskaitant ir Masados apgultį. Svarbiausi jo darbai buvo Judėjos karas (75 m.) ir Judėjos senybės (94 m.).[5] Judėjos karas pasakoja apie žydų sukilimą prieš romėnų okupaciją. Judėjos senybės pasakoja pasaulio istoriją iš žydų perspektyvos neva graikų ir romėnų auditorijai. Šie darbai suteikia vertingą supratimą apie pirmo amžiaus judaizmą ir krikščionybės istorijos pradžią.[5] Juozapo darbai yra vienas pagrindinių senovės Palestinos istorijos šaltinių[6] ir suteikia reikšmingus bei nepriklausomus nuo Biblijos Poncijaus Piloto, Erodo I Didžiojo, Jono Krikštytojo bei, greičiausiai, Jėzaus Kristaus aprašus.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Judėjos karo metu Juozapas Flavijus buvo Galilėjos kariuomenės vadu

Gimęs vienoje iš Jeruzalės elito šeimų,[7] Juozapas graikų kalba save pristato kaip etninio žydų kunigo Matijaus sūnų Iōsēpos (gr. Ιώσηπος). Jis buvo antrasis Matijaus sūnus. Jo vyresniojo brolio vardas taip pat buvo Matijus.[2] Jų motina buvo aristokratė, kilusi iš karališkosios, anksčiau Palestiną valdžiusios Hasmonėjų dinastijos.[8] Juozapo seneliai iš tėvo pusės buvo tolimi giminaičiai.[9] Juozapo šeima buvo pasiturinti. Jo tėvas priklausė Jehojaribo kunigų ordinui, kuris buvo aukščiausias iš 24 kunigų ordinų Jeruzalės šventykloje. Juozapas taip pat buvo Izraelio vyriausiojo kunigo Jonatano Apfuso palikuonis.[10] Jis gimė ir užaugo Jeruzalėje ir mokėsi kartu su savo broliu.[2]

Kai Juozapui buvo 26 m., jis keliavo į Romą derėtis su imperatoriumi Neronu, kad šis išlaisvintų kai kuriuos žydų kunigus.[11] Jam grįžus į Jeruzalę ir prasidėjus Judėjos karui, Juozapas buvo paskirtas Galilėjos kariuomenės karo vadu.[12] Tačiau jo atvykimui į Galilėją nepritarė kai kurie vietiniai gyventojai – Ciporio ir Tiberijaus gyventojai nusprendė išlaikyti taiką su romėnais. Ciporio gyventojai pasitelkė romėnų kariuomenę, siekdami apsaugoti savo miestą, tuo tarpu Tiberijaus gyventojai kreipėsi į karaliaus Agripos karines pajėgas, siekdami apsisaugoti nuo sukilėlių.[13] Juozapas taip pat nesutarė su Jonu iš Giskalos, kuris taip pat norėjo vadovauti Galilėjos kariuomenei. Kaip ir Juozapas, Jonas turėjo nemažą būrį sekėjų iš Giskalos ir Gabaros bei paramą iš Sanhedrino.[13] Tuo tarpu Juozapas, tikėdamasis romėnų antpuolio, įtvirtino kelis miestus ir kaimus Žemutinėje Galilėjoje, tarp jų – Tiberiją, Bersabę, Selaminą, Jafą prie Nazareto bei Tarichają.[13] Aukštutinėje Galilėjoje jis, be kitų gyvenviečių, įtvirtino Jamnitą, Cfatą, Meroną ir Akbarą.[13] Vadovaudamas galilėjiečiams, Juozapas sugebėjo į savo pusę patraukti ciporiečius ir tiberijiečius,[13] tačiau galiausiai buvo priverstas atsisakyti ciporiečių karinių pajėgų, kai į Ciporį atvyko romėnų karo tribūnas Julijus Placidas, o vėliau pats Vespasianas. Pirmą kartą Juozapas su romėnų kariuomene susidūrė prie Gariso kaimo, kur jis surengė ataką prieš ciporiečius, bet buvo atremtas.[13] Vėliau jis ilgai priešinosi romėnų kariuomenei, apsupusiai Jotapatą, iki kol miestas pasidavė.

Pasidavus žydų kariuomenei, gynusiai Jotapatą, romėnai įsiveržė į miestą ir išžudė tūkstančius žmonių. Likę gyvi – nusižudė. Pasak Juozapo, 67 m. jis buvo įkalintas urve kartu su 40 kitų karių. Romėnai, vadovaujami Vespasiano ir jo sūnaus Tito, reikalavo grupę pasiduoti, tačiau jie atsisakė. Juozapas kariams pasiūlė visiems kartu nusižudyti.[14] Urve buvę kariai traukė burtus ir tarpusavy žudė kas trečią karį. Kai urve liko vos du vyrai, jie pasidavė romėnams ir tapo jų kaliniais. 69 m. Juozapas buvo paleistas.[14] Pasak jo paties pasakojimų, 70 m., Jeruzalės apgulties metu, Juozapas Flavijus veikė kaip derybininkas. Tuo metu jo tėvai buvo Simono bar Gioros įkaitais.[14]

Juozapas Flavijus teigė, jog būdamas įkalintas urve Jotapatoje, jis patyrė dieviškąjį apsireiškimą, kurio metu regėjo, jog Vespasianas taps Romos imperatoriumi. Kai Vespasianas iš tikrųjų tapo imperatoriumi, jis suteikė Juozapui laisvę ir laikė jo pranašystę dieviškąja. Juozapas rašė, jog apsireiškimas išmokė jį trijų dalykų: kad Dievas, žydų tautos kūrėjas, nusprendė juos „nubausti“; kad sėkmė yra romėnų pusėje; ir kad Dievas pasirinko jį, kad „praneštų apie artėjančius įvykius“.[15][16][17]

71 m. Juozapas Flavijus kartu su Titu išvyko į Romą, kur jam buvo suteikta Romos pilietybė. Taip pat jis tapo Flavijų dinastijos plebėjumi. Be Romos pilietybės jam buvo suteikta pensija ir būstas užkariautoje Judėjoje. Juozapas visus savo žinomus darbus parašė gyvendamas Romoje ir globojamas Flavijų šeimos.

Vespasianas suorganizavo Juozapo santuoką su paimta į nelaisvę žyde, su kuria Juozapas vėliau išsiskyrė. Apie 71 m. Juozapas vedė trečią kartą. Jo trečioji žmona buvo Aleksandrijos žydė, su kuria jis susilaukė trijų sūnų, iš kurių vos vienas sulaukė pilnametystės. Vėliau Juozapas išsiskyrė ir su trečiąja žmona. Apie 75 m. jis vedė ketvirtą kartą. Jo ketvirtoji žmona buvo Graikijos žydė, kilusi iš Kretos, gerbiamos šeimos narė. Su ketvirtąja žmona Juozapas susilaukė dviejų sūnų.

Įtaka istorijai ir mokslui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad šis I a. biustas yra Juozapo Flavijaus. Šiuo metu biustas saugomas Naujojoje Karlsbergo glipotekoje, Kopenhagoje, Danijoje[18]

Juozapo Flavijaus darbai yra svarbus informacijos apie Judėjos karą šaltinis, be to, tai svarbus rašytinis šaltinis, norint suprasti Kumrano rankraščių kontekstą bei I a. judaizmą.

Įtaka istorijai ir archeologijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juozapo Flavijaus darbuose gausu naudingos istorinės medžiagos apie tuometinius svarbius asmenis, grupes, papročius ir geografines vietas. Juozapas Flavijus mini, kad jo laikais Galilėjoje buvo 240 miestų ir kaimų,[13] ir kai kuriuos iš jų įvardija. Keletas jo įvardytų žydų papročių yra praktika pakabinti lininę užuolaidą prie įėjimo į namus[19] bei paprotį valgyti šabo pietus šeštąją dienos valandą (vidurdienį).[13] Jis taip pat pažymi, kad žydų vyrams buvo leista vesti kelias žmonas.[20] Jo raštuose pateikiami reikšmingi, ne Biblijoje aprašyti pasakojimai apie makabiejus, Hasmonėjų dinastiją ir Erodo I Didžiojo iškilimą. Jis taip pat aprašė sadukiejus, to meto žydų vyriausius kunigus, fariziejus ir esėjus, Erodo šventyklą, Kvirinijaus gyventojų surašymą ir zelotus. Taip pat aprašė istorines asmenybes, pavyzdžiui, Poncijų Pilotą, Erodą I Didįjį, Erodą Agripą, Erodą Agripą II, Joną Krikštytoją, Jėzaus brolį Jokūbą bei Jėzų Kristų (aprašymas randamas tik slaviškoje Judėjos karo versijoje).[21] Juozapo Flavijaus darbai yra svarbus istorinis šaltinis tyrinėjant judaizmą ir ankstyvąją krikščionybę.

Atidžiai skaitęs Juozapo Flavijaus darbus ir po 35 m. trukusių kasinėjimų, Jeruzalės hebrajų universiteto archeologas Ehudas Netzeris galėjo atrasti, jo manymu, Erodo I Didžiojo kapavietę.[22] Kapavietė buvo sulygintoje dykumos vietoje, netoli Herodiumo, apie 12 km į pietus nuo Jeruzalės – kaip ir buvo aprašyta Juozapo Flavijaus raštuose.[23] 2013 m. spalį archeologai Džosefas Patrikas ir Bendžaminas Arubasas suabejojo, kad kapas iš tiesų priklausė Erodui I.[24] Anot archeologų, kapas per daug kuklus, kad galėtų būti Erodo I, ir turi kelis karaliui nebūdingus bruožus.[24] Rojaus Porato, archeologo tapusio kapavietės kasinėjimo vadovu po E. Netzerio mirties, nuomone, kapavietė priklauso būtent Erodui I.[24]

Juozapo Flavijaus darbai yra pirmasis istorinis šaltinis daugeliui biblinių pasakojimų, pavyzdžiui, apie Izmaelį,[25] semitų, hamitų ir jafetitų ryšį su klasikinėmis pasaulio tautomis bei Masados apgulties istoriją.[26]

Juozapo Flavijaus darbų auditorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslininkai iki šiol diskutuoja, kokiai auditorijai rašė Juozapas Flavijus. Pavyzdžiui Judėjos senybės galėjo būti parašytos žydams,[2] tačiau tekste gausu pastabų, kuriomis Juozapas aiškina judėjų kalbą, papročius ir teisę. Todėl manoma, kad Juozapas Flavijus vis dėlto rašė ne žydų, o graikų ir romėnų auditorijai.[2] Viena iš galimų priežasčių, kodėl Juozapas Flavijus parašė Judėjos senybes, yra jo noras paneigti klaidingai susidariusį įspūdį apie žydų tautos kilmę[2] arba siekiant apsaugoti žydų diasporą Graikijoje bei siekiant palaikymo žydams, persekiojamiems romėnų valdžios.[2]

Juozapas Flavijus ir istoriografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juozapas Flavijus Niurnbergo kronikose

Judėjos karo pratarmėje Juozapas Flavijus kritikuoja istorikus, kurie neteisingai perteikia Judėjos karo įvykius, rašydamas, kad „jie turi norą pademonstruoti romėnų didybę, tuo metu menkindami žydų veiksmus.“[14] Vėliau knygoje jis teigia, kad ketina ištaisyti šią klaidą, tačiau „nepersikels į kraštutinumus <...> [ir] gvildens abiejų šalių veiksmus.“[14] Toliau Juozapas Flavijus teigia, kad jo darbas nebus visiškai objektyvus, sakydamas, kad jis negalės suturėti savo sielvarto aprašinėdamas Judėjos karo įvykius. Vis dėlto, norėdamas pabrėžti, kad tai neturės didelės įtakos jo istoriografijai, Juozapas Flavijus pataria: „Bet jei kas nors yra nepalenkiamas smerkdamas mane, tegu faktus priskiria istorinei daliai, o raudas – tik pačiam rašytojui.“[14]

Savo Judėjos senybių pratarmės pradžioje Juozapas Flavijus teigia: „Aš tiksliai apibūdinsiu tai, kas yra mūsų įrašuose, jiems priklausiančia laiko tvarka, <...> nieko nepridėdamas, kas juose yra, ir nieko iš jų neatimdamas.“[27] Jis atkreipia dėmesį į skirtumą tarp istorijos ir filosofijos sakydamas: „Tie, kurie skaito mano knygą, gali susimąstyti, kaip tai įvyksta, kad mano kalboje, kurioje žadama įstatymų ir istorinių faktų apžvalga, yra tiek daug filosofijos.“[27]

Abiejuose savo darbuose Juozapas Flavijus pabrėžia, kad istoriografijai svarbus tikslumas. Amerikiečių literatūros profesorius Luisas Feldmanas pažymi, kad Judėjos kare Juozapas Flavijus įsipareigoja rašyti kritiškai, tačiau Judėjos senybėse pereina prie retorinės istoriografijos, kuri tais laikais buvo tam tikras standartas.[28] L. Feldmanas taip pat pažymi tai, kad Juozapas Flavijus savo darbą pavadino „senybėmis“, o ne „istorija“. Helenizmo laikotarpiu žodis senybės reiškė „istoriją nuo pat pradžių“.[28] Taigi, knygos pavadinimas reiškia žydų tautos istoriją nuo pat jos ištakų iki knygos parašymo. Šis skirtumas reikšmingas L. Feldmanui, nes „senovėje iš istorikų buvo tikimasi, kad jie aprašys istorinius įvykius chronologine tvarka“, o tuo tarpu „antikvarai rašė sistemingai, rašydami logiškai ir tik tam tikra tema“, įtraukdami visą savo temai svarbią medžiagą.[28] Antikvarai perėjo už politinės istorijos ribų, įtraukdami visuomenę, religinį ir privatų gyvenimą.[28] Juozapas Flavijus Judėjos senybėse pateikia būtent šią, platesnę perspektyvą.

Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juozapo Flavijaus darbai yra pagrindinis informacijos šaltinis, siekiant suprasti I a. žydų gyvenimą ir istoriją.[29] Juozapo Flavijaus darbai:

Juozapo Flavijaus darbai. Vertėjas – Tomas Lodžas (1602 m.)

Judėjos karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Judėjos karas (knyga).

Pirmasis Juozapo Flavijaus darbas, parašytas Romoje, buvo pasakojimas apie Judėjos karą, kreipiantis į tam tikrus „aukštesniuosius barbarus“, kurie, manoma buvo žydų bendruomenė, gyvenusi Mesopotamijoje. Knyga parašyta vakarų aramėjų kalba. 75 m. Juozapas Flavijus, ankstesniojo pasakojimo pagrindu, išleido septynių tomų knygų seriją graikų kalba, kuri dabar yra žinoma kaip Judėjos karas (lot. Bellum Judaicum arba De Bello Judaico). Knyga prasideda makabiejų laikotarpiu ir baigiasi Jeruzalės griuvimu ir po jo sekusiais Herodiono, Macharonto ir Masados tvirtovių griuvimais, romėnų pergalės Romoje šventimu, miestų atstatymais, romėnų karinėmis operacijomis kitose imperijos dalyse bei sukilimu Kirėnėje. Kartu su Juozapo Flavijaus gyvenime pateiktais pasakojimais apie kai kuriuos tuos pačius įvykius, skaitytojas taip pat gali susipažinti su paties Juozapo Flavijaus vaidmenimi įvykiuose nuo jo grįžimo į Jeruzalę septintojo dešimtmečio pradžioje.

Kai žydų maištas buvo numalšintas, Juozapas Flavijus turėjo būti pergalingų Tito legionierių, vedančių žydų belaisvius ir nešančių lobius iš nuniokotos Jeruzalės šventyklos, maršų liudytojas. Judėjos kare jis ginčija teiginį, kad žydai tarnavo nugalėtam Dievui ir buvo natūraliai priešiški visai romėnų civilizacijai. Veikiau jis kaltina „nereprezentatyvius ir uolius fanatikus“ žydus, kurie, jo nuomone, ir sukėlė Judėjos karą bei vadovavo masėms nusigręžti nuo tradicinių lyderių aristokratų (tokių kaip jis pats), kas buvo pražūtinga visai tautai. Juozapas Flavijus taip pat kaltina kai kuriuos Judėjos prefektus pareikšdamas, kad jie buvo korumpuoti ir nekompetentingi pareigūnai. Pasak Juozapo Flavijaus, tradicinis žydas buvo, turėjo būti ir gali būti ištikimas ir taiką mylintis pilietis. Žydai gali ir istoriškai priėmė Romos viešpatavimą būtent dėl to, kad jų tikėjimas skelbia, jog Dievas pats suteikia imperijoms jų galią.[30]

Judėjos senybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Judėjos senybės.

Kitas Juozapo Flavijaus darbas yra dvidešimt vieno tomo Judėjos senybės, pabaigtas paskutiniaisiais imperatoriaus Domiciano valdymo metais, apie 93-94 m. Aiškindamas žydų istoriją, įstatymus ir papročius, jis įsitraukia į daugybę filosofinių diskusijų tuo metu iškilusių Romoje. Vėlgi, knygoje jis gina žydų tautos istoriją ir visuotinę reikšmę. Juozapas Flavijus tvirtino rašantis šią istoriją, nes jis „matė, kad kiti savo darbuose iškraipė tų veiksmų tiesą“.[27] Kalbėdamas apie kai kuriuos savo knygos šaltinius, Juozapas Flavijus teigia, kad jis rėmėsi ir „interpretavo hebrajų raštus“ ir kad buvo Judėjos karų, apie kuriuos anksčiau pasakojo Judėjos kare, liudininkas.[27]

Jis aprašo žydų istoriją, tradiciškai, pradėdamas nuo pasaulio sukūrimo. Vėliau jis pasakoja kaip Abraomas senovės egiptiečius mokė gamtos mokslų, kurie savo ruožtu mokė graikus.[28] bei apie Mozę, kuris surinko kunigų aristokratiją, kuri, kaip ir Romos kunigų aristokratija, priešinosi monarchijai. Didžiosios Tanacho asmenybės yra vaizduojamos kaip idealūs filosofai ir lyderiai. Taip pat knygoje yra autobiografinis skyrius, kuriame Juozapas Flavijus gina savo elgesį Judėjos karo pabaigoje, kuomet jis pradėjo bendradarbiauti su romėnų karinėmis pajėgomis.

Prieš Apioną[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juozapo Flavijaus Prieš Apioną – tai dviejų tomų judaizmo kaip antikinės religijos ir filosofijos gynimas, pabrėžiant judaizmo senumą. Knygoje taip pat nagrinėjami kai kurie antisemitiniai pareiškimai, kuriuos Juozapas Flavijus priskiria graikų rašytojui Apionui. Knygoje taip pat atkreipiamas dėmesys į Maneto mitus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 „Juozapas Flavijus“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-02-23. 
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 (2000) Flavius Josephus: Translation and Commentary, 10 vols. in 12, Leiden: BRILL.
  3. Mimouni, Simon Claude (2012). Le Judaïsme ancien du VIe siècle avant notre ère au IIIe siècle de notre ère : Des prêtres aux rabbins (prancūzų k.). Paris,: P.U.F.. ISBN 978-2130563969.
  4. Telushkin, Joseph. „Ancient Jewish History: The Great Revolt“. Jewish Virtual Library. 
  5. 5,0 5,1 Harris, Stephen L. (1985). Understanding the Bible. Palo Alto: Mayfield.
  6. (1856) Biblical Researches in Palestine, and in the Adjacent Regions (Journal of Travels in the Year 1838). Boston: Crocker & Brewster. p. 533, Appendix I
  7. (2007) Rome and Jerusalem: The Clash of Ancient Civilisations. Penguin Books. ISBN 978-0-713-99447-6. “Juozapas gimė valdančiojoje Jeruzalės elito šeimoje”
  8. Nodet, Etienne (1997). A Search for the Origins of Judaism: From Joshua to the Mishnah. Continuum International Publishing Group.
  9. „Josephus Lineage“ (PDF). History of the Daughters (Fourth ed.). Sonoma, California: L P Publishing. 2012 gruodis. pp. 349–350. 
  10. Schürer, Emil (1973). The History of the Jewish People in the Age of Jesus Christ (175 B.C. – A.D. 135). Continuum International Publishing Group.
  11. „Flavius Josephus, The Life of Flavius Josephus. Perseus Digital Library. Nuoroda tikrinta 2021-02-27. 
  12. Goldberg, G. J. „The Life of Flavius Josephus“. Josephus.org. Nuoroda tikrinta 2021-02-27. 
  13. 13,0 13,1 13,2 13,3 13,4 13,5 13,6 13,7 Flavius, Josephus (2009). The Life of Flavius Josephus. Wilder Publications. ISBN 978-1604597257.
  14. 14,0 14,1 14,2 14,3 14,4 14,5 Flavius, Josephus (1984). The Jewish War. Penguin Classics. ISBN 978-0140444209.
  15. Gray, Rebecca (1993). Prophetic Figures in Late Second Temple Jewish Palestine: The Evidence from Josephus. Oxford University Press. ISBN 0-19-507615-X.
  16. Aune, David Edward (1991). Prophecy In Early Christianity and the Ancient Mediterranean World. William B. Eerdmans Publishing Company. ISBN 0-8028-0635-X.
  17. Gnuse, Robert Karl (1996). Dreams & Dream Reports in the Writings of Josephus: A Traditio-Historical Analysis. E. J. Brill. ISBN 90-04-10616-2.
  18. „Museernes Samlinger – Kulturarvsstyrelsen“. www.kulturarv.dk. 
  19. 3.122 „Flavius Josephus, Antiquities of the Jews William Whiston, A.M., Ed.“. Perseus Digital Library. Nuoroda tikrinta 2021-03-14. 
  20. „Flavius Josephus, The Wars of the Jews. Perseus Digital Library. Nuoroda tikrinta 2021-03-14. 
  21. Whealey, Alice (2003). Josephus on Jesus: The Testimonium Flavianum Controversy from Late Antiquity to Modern Times. Peter Lang Publishing. ISBN 978-0-8204-5241-8. “XVI a. viešai užginčytas Testimonium Flavianum autentiškumas, pradėjęs ginčą, kuris iki šiol nėra išspręstas.”
  22. Kraft, Dina (2017-05-09). „Archaeologist Says Remnants of King Herod's Tomb Are Found“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2021-03-15. 
  23. Murphy, Catherine M. (2008). The Historical Jesus For Dummies. Wiley Publishing, Inc.. ISBN 978-0-470-16785-4.
  24. 24,0 24,1 24,2 Hasson, Nir (2013-10-11). „Archaeological stunner: Not Herod's Tomb after all?“. Haaretz. Suarchyvuotas originalas 2015-09-27. Nuoroda tikrinta 2021-03-15. 
  25. (2013) Rome, the Greek World and the East. Volume 3: The Greek World, the Jews and the East. Chapel Hill: University of North Carolina Press. DOI:10.5149/9780807876657_millar. ISBN 9780807830307.
  26. Gilad, Elon (2019-06-17). „The Myth of Masada: How Reliable Was Josephus, Anyway?“. Haaretz. Nuoroda tikrinta 2021-03-15. „Vienintelis šaltinis apie Masados istoriją yra žydų istorikas Juozapas Flavijus, „Judėjos karo“ autorius.“ 
  27. 27,0 27,1 27,2 27,3 Flavius, Josephus (2013). Antiquities of the Jews. CreateSpace Independent Publishing Platform. ISBN 978-1494452803.
  28. 28,0 28,1 28,2 28,3 28,4 Feldman, Louis H. (1998). Josephus's Interpretation of the Bible. Berkeley: University of California Press.
  29. Ehrman, Bart D. (1999). Jesus: Apocalyptic Prophet of the New Millennium, Kindle.
  30. „Daniel 2:21“. 
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.