Galilėja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Senovės Sirijos regionas:
Galilėja (הַגָּלִיל‏)
GalileeRoshPina.JPG
Šalis: šiaurės Izraelis
Tautos:
Miestai: Betsaida, Galilėjos Kana, Nazaretas
Ancient Galilee.jpg

Galilėja (hebr.הַגָּלִיל‏‎‎‎‏‎ = HaGalil, arab. الجليل‎ = al-Jalīl) – istorinė sritis dabartinės Izraelio valstybės šiaurėje, prie sienos su Libanu. Iš vakarų skalauja Viduržemio jūra, iš pietų supa Jezreelio slėnis, iš rytų – Jordano slėnis. Rytiniu pakraščiu teka Jordanas, telkšo Galilėjos ežeras. Paprastai dalinama į Aukštutinę ir Žemutinę Galilėją.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

III tūkstm. pr. m. e. Galilėją apgyvendino hanahėjai, kurių pagrindinis miestas buvo Hacoras. II tūkstm. pr. m. e. čia pasirodė huritai, hetitai, egiptiečiai. Vėliau kraštas pateko į izraelitų genčių įtaką ir palaipsniui įtrauktas į Izraelio karalystę. 722 m. pr. m. e. Galilėją užkariavo Asirija, vietiniai valdininkai pakeisti asirų kolonistais. 539 m. pr. m. e. Galilėjos valdžią perėmė persai. 333 m. pr. m. e. kraštą užkariavo Aleksandras Makedonietis, čia pradėjo keltis atvykėliai iš Graikijos, Makedonijos. Vėliau Galilėja nuolat keitė šeimininkus – ją valdė ir Seleukidai, ir Ptolemėjai – kol 63 m. pr. m. e. užkariavo romėnai.

Iki romėnų užkariavimo Galilėją ne kartą siaubė Judėjos karių antpuoliai. Vietos gyventojai buvo priversti priimti judaizmą. I a. Judas Galilėjietis surengė sukilimą prieš romėnus – Romos legionas sukilimą numalšino, daugelį gyventojų nubaudė, todėl kraštas tapo apleistas. Sunaikinus Jeruzalės šventyklą, į Galilėją plūstelėjo žydai ir Judėjos. Biblijoje minimi pagrindiniai Galilėjos miestai – Betsaida, Galilėjos Kana ir Nazaretas. 636 m. prijungta prie Arabų kalifato.