Idzai

Idzai (i, nuosai, lolai)
Idzai
Populiacija šalyse	Kinija: 7,76 mln.  Vietnamas: 4827  Tailandas  Laosas
Kalba (-os)	idzų kalbos ir tarmės, kinų
Religijos	šamanizmas, daoizmas, budizmas
Giminingos etninės grupės	bamarai, nasiai, čiangai, lisai, tudziai
Vikiteka:	Idzai (i, nuosai, lolai)

Idzai (kin. 彝族, pinyin: Yízú), kitaip dar ji arba i, nuosai (sav. ꆈꌠꉙ = nuo su, kin. 诺苏, pinyin: Nuòsū), lolai (kin. 倮倮, pinyin: Luǒ luǒ, viet. Lô Lô) – Rytų ir Pietryčių Azijos tauta. Gyvena daugiausia kalnuotose pietvakarių Kinijos vietovėse: Sičuane (Liangšano idzų autonominėje prefektūroje), Junane (Honghės, Dziangčengo, Ešano, Ningero, Ludžuano, Sinpingo ir kt. autonominėse apskrityse), Guidžou (Veiningo autonominėje apskrityje), Guangsi provincijose; taip pat aplinkinėse Vietnamo bei Tailando teritorijose. Populiacija – >7 mln. žmonių. Skirstomi į daug smulkių genčių (nuosai, asiai, saniai, adžiai, lalobai ir kt.). Idzų (i) kalba priklauso kinų–tibetiečių kalbų šeimai. Turi savitą piktografinį raštą. Dauguma išpažįsta prigimtinę šamanistinę religiją (bimoizmą), yra daoistų, Tibeto budistų.

Etninė idzų bendrybė ėmė formuotis žlugus Nandžao valstybei (VII–XIII a.), kai dalis gyventojų iškeldinta į Liašano kalnus. Iki XX a. vid. išlaikė nepriklausomybę nuo Kinijos. Tuo metu idzų visuomenėje buvo paplitusi vergovė, kastų sistema. Patronimijoms (dzosi) vadovavo vadai (sui), karvedžiai (džahua) ir papročių sergėtojai (degu). Rašto tradiciją saugojo degu ir šamanai (bimu). Būdingas paprotys suteikiant naujagimiui (sūnui) vardą, jo pirmą skiemenį parinkti pagal tėvo vardo paskutinį skiemenį.

Tradiciškai verčiasi ariamąja žemdirbyste (kukurūzai, grikiai, ryžiai, ankštiniai, kolokazijos) ir gyvulininkyste (stambieji ir smulkieji raguočiai, kiaulės, arkliai), kalnuose taip pat medžiokle, rankiojimu. Amatai – puodininkystė, audimas, kalyba.

Tradicinis idzų kaimas susideda iš 8–10 medinių arba akmeninių namų dvišlaičiais stogais, apsuptų sargybiniais bokšteliais.

Vyrai dėvi kelnes, striukę, ilgą vilnonį apsiaustą (čarvą), turbaną; moterys – vilnonį sijoną ir koftą, švenčių proga ornamentuotą rūbą su juosta per pečius. Drabužiai paprastai juodi. Nešioja sidabrinius auskarus, apyrankes.

Šeima mažoji. Buvo paplitęs leviratas, išpirka už žmoną.

Išlaikę turtingą folklorą. Pagrindinė šventė – deglų diena, arba žvaigždės sugrįžtuvės, švenčiama kiekvieno mėnesio 23–24 dieną (su dainomis, šokiais, laužais).

• 
  Nuosų mergaitės 1921 m.
• 
  Idzų muzikantai
• 
  Proginis idzų moterų kostiumas
• 
  Idzų moteris su tradiciniu galvos dangalu