Nasiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Naši
Nasių muzikantai
Nasių muzikantai
Gyventojų skaičius 308 000
Populiacija šalyse Kinija
Kalba (-os) nasių
Religijos budizmas, taoizmas, Dongba (vietinis šamanizmas)
Giminingos etninės grupės tibetiečiai, siangai, mosuo

Nasiai (kin. 纳西族, pinyin: Nàxī zú) – Azijos tauta, viena iš oficialiai pripažįstamų 56 Kinijos Liaudies Respublikos tautinių mažumų. Didžioji nasių tautos dalis gyvena Junano provincijoje pietų Kinijoje. Labiausiai šios tautos yra apgyvendinta Lidziango nasių autonominė apygarda. Nasiai taip pat gyvena greta esančioje Sičuano provincijoje. Šiokia tokia nasių populiacija aptinkama ir Mangkango apygardoje Tibeto autonominiame regione[1].

Nasių gyvenamo regiono reljefas yra sudėtingas. Teritoriją raižo Džinšos, Mekongo ir Jalondziango upės, tekančios pro Junlingo, Suešano ir Julongo kalnynus. Regione pilna kalnuotų teritorijų, aukštumų, įlankų ir upių slėnių, o vidutinis regiono aukštis virš jūros lygio – 2700 metrai. Klimatas įvairus. Nuo šalto ir švelnaus iki subtropinio. Taip pat iškrinta daug kritulių.

Pagrindinis nasių verslas yra žemdirbystė. Svarbiausios auginamos kultūros yra ryžiai, kukurūzai, kviečiai, bulvės, pupos, kanapės ir medvilnė. Džinšos upės kilpos yra labai miškingos, o Julongo kalnas visame pasaulyje yra žinomas kaip „augmenijos sandėlys“. Nepaprastai tankūs miškai apaugę kininėmis eglėmis, korėjietiškomis pušimis, Junano pušimis ir kitais vertingais medžiais.

Regionas gali pasigirti gausiomis spalvotųjų metalų – aukso, sidabro, vario, aliuminio, mangano atsargomis. Taip pat jame netrūksta vandens.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Nasių protėviais laikomos klajoklių gentys iš šiaurės Kinijos, priklausiusios Čiangų tautai. Jų žemės driekėsi nuo Tibeto plynaukštės iki vakarinės Sičuano ir Junano teritorijos. Jų nederėtų painioti su kita oficialiai pripažinta tautine Čiangų mažuma, gyvenančia Sičuane. Tokia painiava rodo, kad Kinijos vyriausybės bandymai tiksliai nustatyti etninių mažumų kategorijas ir ribas ne visada yra sėkmingi.

Senosios Čiangų tautos žmonės pamažu ėmė migruoti į pietus I a. ir iki X a. jie įsitvirtino Junano teritorijoje. Remiantis istoriniais šaltiniais, dabartinės nasių tautos protėvių gentis Hanų dinastijos laikais (202 m. pr. m. e – 220 m.) buvo vadinama „Maoniu Ji“. Dzin dinastijos laikais (265–420 m.) pavadinimas pasikeitė į „Moša Ji“, o Tangų dinastijos valdymo laikotarpiu (618–907 m.) – į „Mošie Ji“[2]. Tačiau patys šios tautos žmonės save vadindavo pagal tai, kuriame regione gyvendavo ir kuriai uždarai bendruomenei jie priklausė. Priklausomai nuo geografinės teritorijos vartojamas terminas gali būti „Na“, „Nasis“ arba „Mosuo“. Nors iki šiol nesutariama ar mosuo grupė yra nasių tautos dalis. Yra manančių, kad jie priklauso kitai, iš Tibeto kilusiai klajoklių genčiai (kitaip negu visų kitų nasių, mosuo bendruomenėje vyrauja matriarchatas).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo X a. pradžios iki XIII a. vidurio Lidziango ūkis smarkiai pasikeitė – daugelis žmonių nustojo vertęsi gyvulininkyste ir ėmėsi žemdirbystės. Išaugo ne tik žemės ūkis, bet ir amatai, kalnakasyba bei kai kurios gyvulininkystės šakos. Suklestėjo visas regionas. Šiuo laikotarpiu įvairios vergų turinčios asmenų grupės Ninglango, Lidziango ir Veiši rajonuose pamažu pavirto feodalų kasta.

1278 m. Juan dinastija (1206–1368 m.) įsteigė Lidziango prefektūrą, kuri Junano provincijoje atstovavo imperatoriaus valdžiai. Dėl to sustiprėjo Lidziango ir imperijos centro ryšiai. Mingų dinastijos (1368–1644) valdymo pradžioje nasių tautos vadas vardu Mude buvo oficialiai paskelbtas Lidziango prefektūros valdytoju ir šios pareigos padarytos paveldimomis. Prefektūros valdytojo jurisdikcijai priklausė nasiai ir visos kitos tame regione gyvenančios tautos. Mingų dinastijos valdymo laikotarpiu Mu šeimos valdytojai užtikrino nuolatinį iš sidabro ir grūdų sudarytą mokesčių bei duoklės srautą į Mingų rūmus. Savo ruožtu Mingų valdovams Mu šeima buvo pagrindinis valdžią ir tvarką užtikrinęs ramstis įvairių etninių grupių apgyvendintuose Junano provincijos šiaurės vakaruose.

Vėliau spartėjant gamybai nasių regione išsivystė žemvaldžių ekonomika, kuomet buvo pradėta pirkti, pardavinėti ir nuomoti žemę. Nuo 1723 m. Čingų dinastijos (1644–1911 m.) valdymo metu vietos valdytojus Lidziango regione pakeitė oficialūs dvaro atstovai ir Mu šeimos valdytojai tapo vietos administratoriais.

Socialinė ekonomika[taisyti | redaguoti kodą]

Nasių bendruomenės susibūrė į feodalinę visuomenę dar prieš visuotinį Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimą 1949 m. Kita vertus, ne visur vystymosi stadijos buvo vienodos. Lindziango pietuose vyravo feodalinės žemvaldystės ekonomika su jau pradėjusiais formuotis kapitalizmo bruožais. Kitose apygardos vietose iš esmės egzistavo dvaro ekonomika.

Žemvaldžių kontroliuojamose teritorijose žemės ūkis buvo produktyvesnis. Šiose vietose 60-70% visos žemės priklausė stambiesiems žemvaldžiams ir turtingiems valstiečiams, sudariusiems 10% visų gyventojų. Regionuose, kuriuose vyravo dvaro ekonomika, beveik visa žemė, vandens atsargos, ganyklos ir miškai priklausė dvarininkams. Kai kuriose vietose valstiečiai turėjo dirbti be užmokesčio iki 150 dienų per metus. Vyraujant dvarininkų valdžiai, nekilmingi žmonės buvo antrarūšiai piliečiai. Paprastai jie neturėdavo nuosavos žemės.

Antrojo Kinijos-Japonijos karo metu (1937–1945 m.) Kinijos užsienio prekyba per pietryčių uostus nutrūko, o prekių gabenimui iš Kinijos į Mianmarą trukdė Japonijos pajėgos. Dėl to netikėtai suklestėjo prekyba tarp Kinijos ir Indijos, o Lindziangas tapo Indijos, Tibeto ir Kinijos vidaus prekybos centru. Atsirado pirmieji verslininkai milijonieriai (kai kurie iš jų buvo nasiai). Lindziango apygardoje amatai buvo išvystyti labiau negu kitose nasių gyvenamose teritorijose. Jie apdirbo geležį, varį, buvo daug dailidžių, audėjų, popieriaus gamintojų, siuvėjų, statybininkų ir skulptorių. Lindziangas ypač garsėjo vario dirbiniais ir odos gaminiais.

Kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Nasių kalba priklauso kinų-tibetiečių kalbų šeimai. Šia kalba šneka apie 300 000 žmonių Kinijos Junano ir Sičuano provincijose. Daugiausia kalbos vartotojų yra Lidziango regione.

Dongbos raštas

Nasiai jau daugiau negu prieš 1000 metų turėjo sukūrę piktografinį raštą „Dongbą“ ir skiemeninį raštą „Gebą“. Naudodamiesi šiomis dviejomis rašto sistemos nasiai užrašė nemažai savo folkloro, legendų, poemų ir religinių tekstų. Tačiau, kadangi šiuos raštus buvo sunku išmokti, Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybė 1957 m. įsakė pritaikyti nasių kalbai lotyniškus rašmenis. Kinų sakytinė ir rašytinė kalba taip pat yra svarbi nasių gyvenimo dalis, nes per kelis šimtus metų nasiai labai aktyviai bendravo su centrine Kinija tiek politiškai, tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai.

Dongba[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelio manymu dongbos raštą XIII a. išrado karalius Mobao Azongas. Šį raštą naudoja išimtinai tik dongbos (nasių šamanai), kuomet reikia atkartoti ritualinius tekstus religinių ceremonijų ar šamanistinių ritualų metu[3]. Po komunistų pergalės 1949 m. nasiams buvo trukdoma naudoti šį raštą, o Kultūrinės revoliucijos metu (1966–1976 m.) buvo sunaikinti tūkstančiai dongba užrašytų rankraščių.

Šiuo metu tik apie 60 dongbos dvasininkų moka skaityti ir rašyti dongba raštu. Daugeliui jų jau daugiau negu 70 metų, tačiau yra ir keli jaunesni negu 30-ies. Jaunesnieji dongbos dvasininkai, siekdami atgaivinti nasių rašto kultūrą, dažnai lankosi Lidziango regiono viešojo lavinimo mokyklose, mokydami rašto nasių vaikus.

XX a. devintajame dešimtmetyje nasiai, siekdami kelti raštingumo gimtąja kalba lygį, leido laikraštį dongbos rašmenimis su šalia spausdinamomis lotyniškomis raidėmis. Taip pat buvo išleista daugiau kaip 30 knygų. 1985 m. metais jau apie 1700 žmonių galėjo skaityti dongbos raštu. Lidziango apygardoje šis raštas taip pat naudojamas kelio ženkluose ir parduotuvių pavadinimuose.


Geba[taisyti | redaguoti kodą]

Gebos raštas

Struktūriškai gebos raštas primena kinų rašmenis. Jį sudaro iš kinų rašmenų išsivysčiusių, savarankiškai išrastų ir supaprastintų dongbos piktogramų mišinys. Kadangi išliko mažai gebos ženklais užrašytų rankraščių, šis raštas dar nėra visiškai iššifruotas. Pagrindinis jo bruožas yra tas, kad gebos ženklais rašoma horizonraliai iš kairės į dešinę. Taip pat nėra aiškiai nustatytų fonetinių ženklų reikšmių ir kiekvienas beskaitantis gebą (paprastai tai būna dongbos dvasininkas) kartais gali pasirinkti kurią skaitymo sistemą jis turėtų taikyti.

Religija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki 1949 m. dauguma nasių išpažino dongbos tikėjimą, kuris yra tam tikra šamanizmo forma. Dongbos šamanai buvo kviečiami giedoti šventųjų tekstų į vestuves, laidotuves, Naujuosius Metus ir kitas įvairias šventes. Kai kurie naisiai išpažino lamaizmą. Krikščionybės, daoizmo ir budizmo įtaka buvo ganėtinai ribota, tačiau šiuo metu regiono religinė situacija yra pakankamai sudėtinga[4]. Nėra vienos aiškios religijos dėl to, kad šis regionas nuo seno buvo įvairių kultūrų sankirtoje. Daugelis nasių vis dar stipriai sieja save su senuoju dongbos tikėjimu.

Tradiciniai nasių tikėjimai pasižymėjo tuo, kad egzistavo du ritualus atliekantys šamanai: dongba arba „dvasininkas“ ir sanba arba „šamanas“. Dongbos nuo sanbų skyrėsi tuo, jog savo veiklos įgūdžius įgaudavo besimokydami iš vyresniųjų, kadangi jie privalėjo išmokti skaityti piktografinius tekstus struktūrizuotų ritualų metu. Dongbos profesija paprastai būdavo paveldima ir dvasininkais būdavo tik vyrai. Sanbomis galėjo tapti ir vyrai, ir moterys. Sanbos amato nebuvo galima išmokti, nes žmogus tapdavo šamanu persirgęs sunkia linga, kurios metu jam būdavo atveriamas kelias pokalbiui su dievais ir dvasiomis. Sanbos neturi aiškios ritualų tvarkos ar tradicijų, išskyrus tai, kad jiems skirta vykdyti apvalymų ir dievų permaldavimo apeigas. Paprastai šamanai nešiodavo medžiaginius turbanus ir turėjo kalavijus arba būgnus. Mušdami būgnus jie pusbalsiu deklamuodavo ritualų tekstus. Nei dongbos, nei sanbos veikla nebuvo prestižinė.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Papročiai[taisyti | redaguoti kodą]

Nasių moterų tradicinį apdarą sudaro laisvos suknelės plačiomis rankovėmis, švarkai ir ilgos kelnės su liemenį juosiančiais gausiai puoštais diržais.

Nasių tautos moteris

Paprastai prie apdaro yra pridedamas ir ant peties užsimetamas avikailis, kuris turi būti išsiuvinėtas septyniomis žvaigždėmis, saule ir mėnuliu. Pagal nasių tradicijas tai rodo tautos darbštumą, kuri dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Ninglango apygardos moterų tautinius drabužius sudaro trumpi švarkai ir ilgi, žemę siekiantys klostuoti sijonai. Tradiciškai moterys vaikščiodavo apsivyniojusios ant galvos didelius baltus turbanus ir įsisegusius didelius sidabrinius auskarus. Vyrų apdarai buvo panašūs į tradicinius hanių apdarus.

Didžiausia tradicinė nasių šventė yra Sanduo festivalis. Jis švenčiamas kiekvienais metais 8-tą antro mėnesio dieną pagal mėnulio kalendorių. Pagal nasių legendą Sanduo buvo šios tautos protėvis, nugalėjęs piktąsias dvasias ir išgelbėjęs žmones[5]. Nasiai taip pat švenčia Lietaus dievo dieną kovo mėnesį ir Mulo ir arklio mugę liepą. Kitos nasių šventės – Mėnulio kalendoriaus Naujieji metai, Drakono valčių šventė, derliaus šventė – visi jie švenčiami taip pat kaip ir hanių šventės.

Nuo senų laikų nasiai degindavo mirusiuosius, tačiau Čingų dinastijos laikais kai kurių regionų nasiai perėmė mirusiųjų laidojimo tradicijas iš kinų. Paprastai laidotuvių metu buvo kalbami šventieji tekstai, siekiant atpirkti mirusiojo nuodėmes.

Feudalinių žemvaldžių ekonomikos laikais nasiai kūrė monogamines šeimas. Paprastai moteris turėdavo mažai teisių ir negalėdavo paveldėti nekilnojamojo turto. Santuokas sutardavo jaunųjų tėvai. Kai kurie nasiai iš Jongningo apygardos Junano provincijoje ir Janjuanio apygardos Sičuano provincijoje gyveno pagal matriarchatinę visuomenės santvarką. Šeimos giminės medis būdavo atsekamas pagal motinos liniją, ir vaikai gyvendavo su motina. Moteris būdavo šeimos galva, o palikimas atitekdavo arba vaikams per motiną, arba sūnėnams per motinos brolius. Moterys sudarė pagrindinę darbo jėgos dalį, jos buvo gerbiamos namuose ir visuomenėje.

Literatūra ir menas[taisyti | redaguoti kodą]

Nasiai turi įvairių formų ir turinio literatūros. Greta nasių mokslininkų ir rašytojų kūrinių, saugojama ir žodinė liaudies literatūra. „Pasaulio sūkurimas“, „Kerštas“ ir „Pabėgimo su mylimuoju daina“ pasižymi paprastomis ir lengvomis išraiškos priemonėmis, bei aiškiai apčiuopiamu nacionaliniu charakteriu. Religinis rankraštis „Dongbos šventasis raštas“ likęs dar nuo Tangų dinastijos laikų. Piktografiniais ženklais užrašytas rankraštis pasakoja apie įvairius nasių gyvenimo aspektus, kuomet tauta pamažu perėjo nuo vergovinės santvarkos prie feodalizmo. Šis darbas nepaprastai svarbus nasių literatūros, istorijos ir religijos studijoms.

Nasiai pasižymi savo dainomis ir šokiais, ypač vestuvių ir laidotuvių metu. Populiariausios liaudies dainos paprastai būna vaizdingos ir trumpos. Dainuojama labai aukštu tonu ir judriu ritmu, kad būtų galima pagal tas dainas šokti. Įprasti liaudies tradiciniai instrumentai yra fleitos, nendrinės dūdelės ir kiti pučiamieji.

Nasių architektūra, skulptūra ir tapypa yra neatsiejamai susijusi su tradiciniais hanių ir tibetiečių stiliaus darbais. Lidziango apygardoje yra išlikę Mingų dinastijos laikų pastatų, kuriuose galima drauge išvysti Tibeto ir daoistų bei Tangų dinastijos budizmo stiliaus tapybos darbų.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://www.chinatour360.com/culture/ethnicgroups/naxi.htm
  2. http://www.china.org.cn/e-groups/shaoshu/shao-2-naxi.htm
  3. http://www.omniglot.com/writing/naxi.htm
  4. http://www.imperialtours.net/lijiang_people.htm
  5. http://www.chinahighlights.com/travelguide/nationality/naxi.htm