Oiratai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Oiratai (Ойрад)
Saral.jpg
Gyventojų skaičius 638 tūkst.
Populiacija šalyse Kinijoje: 250 tūkst.
Mongolijoje: 205 tūkst.
Rusijoje: 183 tūkst.
Kalba (-os) oiratų
Religijos budistai
Giminingos etninės grupės chalchai, kalmukai
Commons-logo.svg Vikiteka: Oiratai (Ойрад)Vikiteka

Oiratai (mong. Ойрад = Oirad, ᡆᡕᡅᠷᠠᡑ) – Azijos tauta, neretai traktuojama kaip išplėstinio mongolų etnoso dalis. Jos tradicinis gyvenamas regionas yra Altajaus kalnai, tačiau oiratų subgrupės yra išplitę iki pat Volgos deltos. Viena didžiausių dabartinių oiratų subgrupių yra kalmukai, gyvenantys Rusijoje. Oiratai kalba oiratų kalba, kuri kai kurių mokslininkų laikoma mongolų kalbos dialektu.

Pavadinimai ir apibrėžimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oiratų tradicinis arealas buvo miškingas Altajaus kalnynas, apimantis vakarines dab. Mongolijos teritorijas, šiaurinį Sindziangą ir gretimas teritorijas Rusijoje bei Kazachstane. Manoma, kad jų pavadinimas galėjo reikšti „miško žmonės“ (mong. oi „miškas“ ir ard „žmonės“)[1]. Jų kaimynai tiurkai juos neretai vadindavo kalmukais (kalmyk, kalmak). Kadangi jie gyveno į vakarus nuo pagrindinių mongolų (chalchų), oiratai dar vadinami vakarų mongolais.

Oiratų etnosas nebuvo vieningas. Jį sudarė daug skirtingų genčių. Dažniausiai minimos keturios pagrindinės gentys: chorosai (өөлд), torgutai (торгууд), diorbetai (дөрвөд) ir choidai (хойт)[2]. Be jų oiratams priskiriamos mažesnės gentys chošutai, bajadai, mjangadai, zachčinai, baatudai.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas ankstyviausių oiratų paminėjimų yra XIII a. „Slaptojoje mongolų istorijoje“, kur oiratai minimi tarp miškingų kraštų genčių, valdomų šamanų bendruomenių. Jų pirminė gyvenamoji vieta buvo dabartinėje Tuvoje, iš kur vėliau jie migravo į pietus, kol apsistojo Altajaus kalnuose. Iš pradžių oiratai priešinosi Čingischano konsolidacijai, tačiau buvo nugalėti ir įjungti į Mongolų imperiją. Jų kariai dalyvavo kariniuose žygiuose kartu su mongolų armija, todėl oiratų diduomenės atstovai buvo aptinkami tiek Chulaguidų, tiek Aukso ordos valstybėse.

Tačiau dauguma oiratų liko gyventi Altajaus kalnuose, kur susimaišė su seniau čia gyvenusiais naimanais. Iš pradžių juos valdė mongoliška Juan dinastija, tačiau XIV a. viduryje jie suformavo nepriklausomą gentinę sąjungą, vadinamą Keturi oiratai (дөрвөн ойрaд). Mongolijos kaganai juos nominaliai laikė savo valstybės dalimi, tačiau oiratai buvo nepriklausomi.

Valdant Toghanui, oiratai tapo vis svarbesne jėga Mongolų stepėje. Jie puldinėjo savo pietinį kaimyną Čagatajaus ulusą ir kišosi į Mongolijos kaganų reikalus. Toghano sūnus Esenas 1438 m. paėmė valdžią oiratų tarpe ir tapo iškiliausiu jų istorijoje valdovu. Jis nukariavo Mogolistaną, o Mongolijoje į sostą pasodino sau pavaldų kaganą, taip realiai tapdamas visų mongolų valdovu.

1455 m. nužudžius Eseną oiratų vienybė žlugo, o sustiprėję mongolų kaganai prijungė jų gyvenamas teritorijas ir juos pavergė. Tai sukėlė oiratų migracijas iš savo gimtųjų vietų ir naujų jų valstybių kūrimą. Apie 1620 m. didelė dalis chorosų (ir dalis diorbedų) konsolidavo gentis Džungarijoje ir Ilio slėnyje, kur įkūrė Džungarų chanatą. 1628 m. dalis torgutų iš čia pradėjo migracijas į vakarus, kur nusiaubė Kazachų chanatą. Galiausiai jie apsistojo Volgos deltoje, kur įkūrė Kalmukų chanatą. Galiausiai 1636 m. Tibeto dalai lamų pakviesti chošutai migravo į Tibeto plynaukštę, kur įkūrė Chošutų chanatą.

Nepaisant geografinės atskirties, ryšiai tarp oiratų valstybių buvo išlaikyti. Per chošutus kitų oiratų tarpe išplito Tibeto budizmas, jų kalbai 1648 m. buvo pritaikytas reformuotas mongolų raštas todo bičig.

Likimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XVIII a. visos oiratų grupės neteko savo valstybingumo ir buvo masiškai naikinamos. 1720 m. Čingų Kinijos armija užėmė Chošutų chanatą. Chošutai vykdė pasipriešinimą Amdo regione, tačiau pralaimėjo ir apie 80 tūkst. jų buvo išžudyti. Džungarijos oiratai aktyviai kariavo su Kinijos imperija vadinamuosiuose Oiratų-mandžiūrų karuose, kuriuos pralaimėjo. Kuomet 1755 m. Kinija užėmė Džungarų chanatą, per keletą metų didelė džungarų populiacijos dalis buvo išžudyta. Kai kurių mokslininkų duomenimis, iš 600 tūkst. džungarų išliko tik 20 proc.[3]

Toli į vakarus nutolusio Kalmukų chanato gyventojai 1724 m. atiteko Rusijos imperijai. Tuo metu chanato teritorijose gyveno apie 300 tūkst. kalmukų. 1771 m. didžiajai daliai jų (apie 170 tūkst.) buvo įsakyta išsikelti ir migruoti į Kinijos kontroliuojamą Džungariją. Kelionės metu jie buvo naikinami jiems priešiškų tautų (baškirų, kazachų), todėl Kiniją pasiekė tik apie 66 tūkst. Galiausiai Džungarijoje sugrįžusių kalmukų vadai buvo išžudyti, o kalmukų likučiai išskaidyti. Rusijoje likę kalmukai patyrė 1922 m. badą, 1927 m. deportacijas, o 1943 m. Stalino įsakymu į Sibirą ištremta visa jų populiacija. Tik maždaug pusei jų pavyko vėliau grįžti į Volgos deltos regioną, kur vėliau įkurta Kalmukijos respublika. Tai vienintelė oiratų autonominė teritorija pasaulyje.

Dabartinės grupės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartinės mongolų grupės ir oiratai
  • Rusijos kalmukai: 176800 (2010 m.) – iš Sibiro sugrįžusių kalmukų palikuonys;
  • Sindziango mongolai: 144500 – daugiausiai džiungarų ir į Džungariją migravusių kalmukų palikuonys;
  • Sarto kalmukai: 12000 – chorosų palikuonys XIX a. pabaigoje atsikėlę į Rusijos imperiją (dab. Kirgizija);
  • Činghajaus mongolai: 90–100 tūkst. – daugiausia chošutų palikuonys;
  • Alašo mongolai: keletas tūkstančių – chošutų palikuonys;
  • Edžino mongolai: keletas tūkstančiu – torgutų palikuonys.
  • Dabartinėje vakarų Mongolijoje (gimtosiose jų teritorijose) gyvena oiratų subgrupės: Altajaus urianchajai, bajadai, chantuu, diorbetai, chotonai, mjangadai, zachčinai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. M.Sanjdorj, History of the Mongolian People’s Republic, Volume I, 1966
  2. René Grousset Empire of Steppes, p.341
  3. Michael Edmund Clarke, In the Eye of Power (doctoral thesis), Brisbane 2004, p. 37, February 12, 2011, at WebCite


Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.