Šiauriniai tajai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šiauriniai tajai
MuangSing TribalMuseum4 tango7174.jpg
Gyventojų skaičius ~700 000
Populiacija šalyse Kinijos vėliava Kinija:
540 000
Laoso vėliava Laosas
Mianmaro vėliava Mianmaras
Kalba (-os) šiaurinių tajų kalba
Religijos budizmas (theravada)
Giminingos etninės grupės šanai, laosiečiai

Šiauriniai tajai arba Tai neua (savivardis: ᥖᥭᥰᥖᥬᥳᥑᥨᥒᥰ tai taɯ xoŋ, kin. 傣那, pinyin: Dǎinà, taj. ไทเหนือ = Thai Nua) – Pietryčių Azijos tauta, gyvenanti kalnuotoje dabartinės Kinijos (vakarų Junanio) teritorijoje ir kalbanti atskira kalba. Nedidelės diasporos sutinkamos Laoso, Mianmaro, Tailando teritorijose. Kalba šiaurinių tajų kalba.

Pagrindinė teritorija yra Kinijos Junano provincijos Dehongo dajų ir dzingpo autonominėje prefektūroje, daugiausia Šveli upės baseine. Todėl dar vadinami Dehongo tajais (kin. 德宏傣, pinyin: Déhóng Dǎi). Kinijoje sudaro dalį pripažintos dajų etninės grupės. Į pietus nuo šios etninės grupės gyvena kita tajų grupės tauta – šanai, su kuriais šiauriniai tajai dalinasi daug bendrų kalbinių ir kultūrinių bruožų. Todėl kartais vadinami Kinijos šanais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausia šios tajų grupės istorija yra apipinta daugybe legendų. Kai kurie Kinijos istorikai (pvz. Xiao Zhengwei ar Yang Yongsheng) būtent Dehongo teritorijas (ir visą pietvakarių Junaną) laiko senąja visų tajų tautų protėvyne ir kalba apie čia prieš kelis tūkstančius metų klestėjusią "tajų civilizaciją". Šiuos tajus jie tapatina su I tūkst. pr. m. e. Kinijos šaltiniuose minimais ailao, kurių šalis tęsėsi 1,300 km iš rytų į vakarus ir 1,994 km iš šiaurės į pietus. Vėlyvoji Han dinastijos knyga mini, kad šių ailao vadas 69 m. savanoriškai prisijungė prie Kinijos imperijos. Yang spekuliuoja, kad šie ailao jau nuo V a. pr. m. e. čia buvo susikūrę valstybę, vadintą Daguang (达光).[1][2]

Ši istorija daugiausia remiasi vėlesnėmis tajų legendomis ir nėra patvirtintas. Šiuo metu yra labiau linkstama prie hipotezės tajų protėvyne laikyti dab. šiaurės Vietnamą, iš kur jie migravo į vakarus. Remiantis šia versija į Dehongą tajai atsikėlė I tūkst. II pusėje per dab. Laoso, Tailando ir Mianmaro teritorijas. Kadangi Dehonge apsigyvenusi tajų grupė buvo viena iš šiauriausių, jai duotas pavadinimas "šiauriniai tajai".

Košanpje XVI a.

Tuo metu, t. y. nuo VII a. Dehongo teritorijas bent jau nominaliai kontroliavo Nandžao ir Dali karalystės, tačiau šiauriniai tajai turėjo didelę autonomiją. Jie nesukūrė vieningos valstybės, o gyveno susiskaldę į smulkias gentines žemes (mong), kurios bendrai vadinamos Košanpje (kin. 果占璧, pinyin: Guozhanbi). Šis terminas gali būti verčiamas kaip „9 šanų valstybės“, bet taip pat primena senovinės Indijos karalystės Kaušambi pavadinimą[3]. Tarp tajų mongų buvo Mong Na, Mong Santa, Mong Wan, Mong Mien ir kitos.

XIII a. dėl regiono varžėsi Mongolų imperija ir Pagano imperija. 1277 m. čia susidūrė dviejų valstybių armijos, ir tai tapo preliudų mongolų invazijai į Mianmarą. Dehongo regione mongolai įsteigė 8 administracinius vienetus su centrais Žuili (瑞麗 Ruìlì), Lianghe (梁河 Liánghé), Ingdziange (盈江 Yíngjiāng), Dženkange (鎮康 Zhènkāng), Mangši (芒市), Ludziangas, Nandane (南赕) ir Nandiane (南甸). Stumiami mongolų į vakarus, dalis šiaurinių tajų migravo dar toliau į vakarus, kur suformavo ahomų ir khamčių etnosus.

Silpstant mongolų valdžiai kalnuotose teritorijose susidarė politinis vakuumas. Tai leido vėl suklestėti Košanpye mongams. Stipriausias tarp jų buvo Mong Mao (su centru dab. Žuili). XIV a. valdant valdovui Hso Kip Hpa jis trumpam sugebėjo tapti galingiausia regiono valstybe ir privertė mokėti duoklę ne tik aplinkines žemes, bet ir kitas šanų valstybes.

Mingų Kinija stiprindama kontrolę Junane įtraukė šias valstybėles į savo kontrolės orbitą, ir valdė jas per vietinius vadus, vadinamuosius tusi. Tą pačią politiką tęsė ir Čing Kinija. Iki XIX a. savivaldos teises gavo 8 tusi svarbiausiuose regiono miestuose.

XVI a. II pusėje ir XVIII a. viduryje šį regioną trumpam buvo užėmusi Birmos karalystė, tačiau kaskart ilgainiui regionas sugrįždavo į Kinijos kontrolę. Tik 1897 m. nusistovėjo dabartinės sienos tarp Kinijos ir Britų Mianmaro, kurios padalino kai kurias tajų valstybėles.

XIX a. vykstant pilietiniam karui, vyko gyventojų egzodas į gretimą Mianmarą, šiaurinį Tailandą ir Laosą. Taip susiformavo nedidelės diasporos. XX a. pradžioje buvo bandoma panaikinti tusi valstybėles, tačiau šios reformos susilaukė pasipriešinimo. Jos galutinai panaikintos 1955 m., kai kurias paverčiant apskritimis.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurinių tajų rašto tekstas

Dehongo tajai yra labai stipriai paveikti kultūros, ateinančios iš Pietryčių Azijos, ypač Tailando (pirmiausia Mianmaro Šanų valstybių). Jie išpažįsta theravados budizmą, švenčia Songkrano šventę. Kaip ir kitos Pietryčių Azijos kalbos, jų kalba turi daug skolinių iš Pali kalbos. Kalba buvo pradėta rašyti XIV a., naudojant vietinę rašto sistemą, giminingą tajų, birmiečių, ir kitų Pietryčių Azijos kalbų raštams.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Xiao, Zhengwei (2010). 哀牢国与滇国、滇越国之辨析 [Ailao Country, Dian Country and Dianye Country]. Journal of Baoshan University (in Chinese) (1): 18–23.
  2. Yang, Yongsheng (1995). “乘象国滇越”考 [Research of „Dianyue Chengxiang“]. The Ideological Front (in Chinese) (1): 88–91.
  3. He, Ping (2005). 傣族历史上并没有一个"果占璧王国" [There Existed no "Guozhanbi Kingdom" in Dai History]. Thinking (in Chinese). 31 (6): 54–57.