I kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
I kalba
ꆈꌠꉙ
KalbamaKinija
Kalbančiųjų skaičius~2 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųį šimtuką nepatenka
Kilmėkinų-tibetiečių

 lolų-mjanmų
  lolinės
   nisinės
    nisų

     i
Rašto sistemosi raštas
Kalbos kodai
ISO 639-1ii
ISO 639-2iii
ISO 639-3iii
Wikipedia-logo-v2.svg Vikipedija I kalba

I kalba, kitaip idzų kalba, nosų kalba (ꆈꌠꉙ = Nuosuhxop) – kinų-tibetiečių kalbų šeimos kalba, vartojama i (nosų, idzų) tautybės žmonių, gyvenančių vidurio Kinijoje (Sičuane, Juanane). Kalbančiųjų skaičius – apie 2 mln. žmonių[1] (visomis tarmėmis ~5 mln.). XX a. pab. ~60 % i buvo vienkalbiai, kiti gimtąją kalbą vartoja podraug su kinų.

I kalba turi nemažai tarmių, kurių klasifikacijos pateikiamos labai skirtingos. Pagal 2012 m. Zivo Lamos klasifikaciją išskiriamos šiaurės i (nosų), rytų i (nasų), pietų i (nisų), pietryčių i (sani), vakarų i (lalų), vidurio i (lolopų) tarmės/kalbos.[2] Prestižine laikoma Sičuano arba kitaip šiaurės i tarmė, kurios pagrindu sukurta literatūrinė kalba.

Ženklas Sičange i, kinų ir anglų kalbomos

I kalba užrašoma savitu i raštu, kuris išsivystė ~XV a. Klasikinis i raštas buvo logografinis – kiekvieną žodį atitiko atskiras ženklas. 1974 m. panaudojant senojo rašto ženklus sukurtas skiemeninis standartizuotas raštas. Jam pritaikyta ir speciali pinyin perraša.

I kalba toninė – turi keturis tonus (aukštas, vidurinis krentantis, vidurinis, žemas krentantis). Morfologija analitinė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. iii Duomenys apie kodu „iii“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
  2. Lama, Ziwo Qiu-Fuyuan. 2012. Subgrouping of Nisoic (Yi) Languages. Ph. D. thesis: University of Texas at Arlington.