Tudziai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tudziai
Tudzių moterys tradiciniais drabužiais
Tudzių moterys tradiciniais drabužiais
Gyventojų skaičius ~8 mln.
Populiacija šalyse Kinija (Hunanas, Hebėjus, Guidžou, Čongčingas)
Kalba (-os) tudzių, kinų
Religijos animizmas, budizmas, daoizmas
Giminingos etninės grupės nasiai

Tudziai (kin. 土家族, pinyin: Tǔjiāzú, endonimas – Bizika, 毕兹卡) – viena iš 55 Kinijos Liaudies Respublikos etninėms mažumoms priskiriamų tautų. Tudzių tautai priskiriama maždaug 8 milijonai gyventojų ir ji yra 6-oji pagal dydį Kinijos Liaudies Respublikos etninė mažuma. Tudzių žmonės daugiausia gyvena Vulingo kalnuose centrinėje Kinijos dalyje. Šios etninės mažumos žmonės gyvena Hunano, Hubėjaus, Guidžou provincijose ir Čongčingo savivaldos rajone.

Endonimas „Bizika“ reiškia „vietiniai gyventojai“.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Apie Tudzių kilmę yra įvairių teorijų. Jie galėjo būti senovės Ba žmonių, kurie gyveno šiaurės rytų Sichuan regione palikuonys. Kartais tudziai tapatinami ir su „Wu Man“ (juodaisiais barbarais), kurie kildinami iš Guizhou provincijos. Taip pat jų protėviai gali būti kilę iš Jiangxi provincijos ir persikėlę į vakarus Tangų dinastijos laikais.[1] Nors apie Tudzių tautos kilmę yra įvairių teorijų, dabartiniu laikotarpiu dauguma kinų tyrinėtojų mano, jog tudziai yra Ba žmonių palikuonys, kurie regione gyveno prieš 2500 metų.[2] Ba karalystė buvo įsikūrusi dabartiniame Čongčinge, tačiau buvo sunaikinta Qin Karalystės 316 m. Pr. Kr. Archeologiniai duomenys rodo, jog maždaug tuo pačiu laiku, Ba žmonės pradėjo migruoti į pietus ir pasiekė dabartinį Xiangxi regioną. Šis migracijos procesas baigėsi Tangų dinastijos (617–907 m.) laikais, kai tudzių protėviai apsigyveno dabartiniame šios tautos gyvenamame plote.[3] Visgi dabartiniai tudziai, nevisai gali save kildinti vien iš senosios Ba karalystės. Tudzių gyvenamas regionas patyrė didelę imigraciją įvairių tautų, todėl tudzių protėviai tai susimaišę Ba, Miao, Han, barbarų Wu ir dar keletos skirtingų tautų protėviai.

Po Qin dinastijos žlugimo Tudzių tauta buvo susiskaldžiusi ir joje valdžia buvo padalinta tarp genties vadų. Kiekvienas genties vadas, bent jau formaliai pripažino imperatoriaus arba Karaliaus viršenybę. Tokia pati sistema išliko ir Tang bei Song dinastijų laikais. 740 metais Tang dinastijos atliktas gyventojų surašymas apskaičiavo, jog Xiangxi regione su aplinkinėmis vietovėmis gyveno maždaug 36 tūkst. gyventojų, todėl manoma, jog tuo metu visose Tudzių apgyvendintose srityse, kurios sudarė maždaug 100 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą, galėjo gyventi apie 180 tūkst. gyventojų. Tuo pat laikotarpiu, Kinijos imperatoriškasis teismas išdavė dektretą, pagal kurį barbarai negalėjo palikti savo gyvenamų teritorijų, o han’ams buvo uždrausta keltis į barbarų teritorijas.[4] Todėl Tudzių gyvenamoje teritorijoje nebuvo didelės hanų migracijos aptariamuoju laikotarpiu. Hanų migracija į šį regioną pagausėjo vėlesniais laikais.

Chaotišku periodu tarp Tang ir Song dinastijų iš tudzių genčių iškilo keletas galingų feodalų. Šiaurinis Xiangxi regionas buvo kontroliuojamas Pengų klano daugiau nei 800 metų nuo 910 iki 1728 metų. Tuo pat metu dėl didelės Wu imigracijos gyventojų skaičius regione ėmė sparčiai augti. Maždaug XIII a. ši Wu migracija pasiekė apogėjų.[5] Pengų klanas užmezgė labai glaudžius ryšius su Mingų (1368–1644)dinastijos imperatoriais ir šalyje gavo privilegijuotas teises. Tudzių feodalai gavo dideles savivaldos teises bei imperatoriaus buvo prašomi padėti malšinti kitų etninių mažumų keliamus maištus. Kartais jie buvo prašomi padėti apsisaugoti ir nuo išorinių grėsmių, tokių kaip tarkime japonų piratai XVI a.[6] Tudzių gyvenamos sritys buvo kalnuotos, bei išraižytos sraunių upių, kas šias sritis padarė geografiškai palankias gynybai ir priešo kariuomenėms nepatogias judėti. Todėl Ming dinastija užuot pasirinkusi įvesti centrinį valdymą tudzių srityse, ir su jais konfliktuoti, leido feodalams būti savarankiškiems, tačiau mainais už tai tikėjosi iš tudzių pagalbos malšinant neramumus kitose etninėse mažumose.

Žlugus Mingų dinastijai ir į valdžią atėjus Mandžiūrams, kurie įsteigė naują Qing dinastiją, tudzių feodalų padėtis ėmė keistis. Qing dinastija laikėsi nuostatos, jog vietinė valdžia yra nereikalinga ir ji turėtų būti keičiama dinastijai pavaldžiais mandžiūrais. Reformos įvedant pietvakariniuose regionuose tiesioginį valdymą buvo vadinamos gaituguiliu (pakeisti vietinį – įtraukti centrinę valdžią). Dauguma tudzių apgyvendintų sričių grįžo prie tiesioginio imperatoriaus valdymo 1728–1735 m.[7] Be to, kad tudzių gyvenamose srityse sugrįžo centrinis valdymas, pasikeitė dar ir tai, kad valdžia panaikino draudimus hanams ir kitoms etninėms grupėms keltis į regioną. Prasidėjus masinei hanų migracijai sparčiai išaugo gyventojų skaičius, kuris prieš reformas siekė 250 tūkst., o 1816 m. siekė daugiau nei 1mln. Regionai, kurie anksčiau buvo apgyvendinti beveik vien tudzią žmonių tapo mišresni. Kartu su hanais į regioną kėlėsi ir Miao žmonės bėgdami nuo neramumų Guizhou provincijoje, labiausiai apgyvendintoje Miao. Tiek hanai tiek Miao greitai įsiliejo į vietinę kultūrą ir ėmė asimiliuotis su vietiniais gyventojais. Tuo pačiu vietiniai gyventojai daug ką ėmė iš atėjūnų perimti.[8]

Paskutinė masinė hanų imigracija į Tudzių gyvenamą teritoriją, įvyko XX a. ketvirtajame dešimtmetį, kuomet Kinijos Nacionalistų GMD partija nutarė Hubėjaus provincijos sostinę perkelti į geriau geografiškai apsaugotą ir saugesnį Enshi miestą. Kinijos Nacionalistai taip pasielgė, kai Japonijos imperijos armijai vis labiau ėmė sektis kare prieš Kiniją. Imigrantai Enshi mieste ir jo apylinkėse buvo pavadinti atėjūnais, o visi vietos gyventojai eilinį karto tapo tudzia(vietiniais), nors nemaža dalis jų protėvių buvo ne Tudzia etninės grupės žmonės, o ankstesnių bangų imigrantų palikuonys.[9]

Po to, kai 1949 m. buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika, Tudziai kartu su Miao žmonėmis buvo priskirti Miao tautiniai mažumai. Tačiau po to kai centrinei valdžiai buvo atlikti keli pristatymai apie Miao ir Tudzių kultūrų skirtumus, kuriuos atliko Tian Xintao, buvo sudaryta speciali tyrimų grupė, kuri nustatė, kad Tudzių tautą reiktų priskirti skirtingai etninei mažumai. 1957 metais Tudzių tauta buvo oficialiai pripažinta, kaip viena iš 55 oficialių Kinijos Liaudies Respublikos tautinių mažumų.[10]

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Šiandiena tradiciniai tudzių papročiai gali būti aptinkami tik labiausiai uždarose bendruomenėse. Daugelis gyventojų įsiliejo į modernią hanų kultūrą ir nemažai tudzių savęs atskira tauta net nebelaiko.

Tudziai sukūrė savitą architektūros stilių. Tudziai paprastai gyvena mediniuose namuose. Vidurinėje namo salėje, kur yra memorialinė jų protėvių lenta, jie linksmina savo svečius ir garbina savo protėvius. Šioje salėje yra židinių ir miegamųjų iš abiejų pusių. Svarbiausi vartai ir langai yra visi papuošti graviruotomis medinėmis lėkštėmis ar medinėmis grotelėmis, paprastais tačiau elegantiškais ornamentais.[11]

Tudzia yra įžymūs savo dainavimu ir dainos kūrimo gebėjimais. Jų žymiausias tradicinis šokis – Baishou (摆手舞), 500 metų kolektyvinis šokis, kuris naudoja 70 ritualinių gestų, kad atspindėtų karą, ūkininkavimą, medžiojimą, merginimasi ir kitus tradicinio gyvenimo aspektus. Tudzia yra taip pat garsūs savo turtingai raštuotu audiniu, žinomu kaip xilankapu, šis produktas ankstesniais laikais buvo naudojamas, kaip vienas iš duoklės Kinijos teismui sudedamųjų dalių. „Xilan“ Tudzia kalba reiškia „lovatiesę“, o „Kapu“ reiškia „gėlę“. Xilankapu vadinasi buvo gėlių lovatiesės, kurias puošė įvairūs raštai, bet taip pat buvo daromi ir pagalvių užvalkalai, tarp kitų daiktų. Xilankapu yra ranka, išausta ant siaurų tekinimo staklių su raudono, mėlyno, juodo, balto ir geltono siūlo deformacija ir įvairiaspalviu šilku, medvilne ar vilnos audiniu.[12]

Kalba[taisyti | redaguoti kodą]

Tudzių kalba yra priskiriama tibetiečių-mjanmų kalboms ir yra paprastai laikoma atskira kalba šios grupės viduje, nors ji turi gramatinius ir fonologinius panašumus su Yi kalba(nors abiejų žodynas yra labai skirtingas). Šioje kalboje, yra 21 pradiniai fonetiniai garsai ir 25 užbaigiamieji, kalboje naudojami keturi tonai. Pagrindinės ypatybės sugrupuotos kalboje yra toninės. Kalba neturi jokių dvigubų priebalsių, daugelio dvigubų balsių, didžiulio žodyno, daugelio sudėtinių žodžių. Tudzia kalba naudoja sakinio formatą, subjektas – tarinys, arba subjektas – objektas – tarinys.[13] Šiandien yra maždaug 70 000 Tudzia kalba kalbančiųjų, iš kurių dauguma gyvena šiaurinėje dalyje Xiangxi Tudzia ir Miao Autonominės prefektūros; šiaurės vakarinėje Hunano srities dalyje bei Enshi Tudzia ir Miao autonominėje prefektūroje pietų Hubėjaus srityje. Dabartiniais laikais didžioji dalis tudzia žmonių naudoja mandarinų kinų kalbos pietvakarinių sričių dialektą; taip pat dalis kalba Miao kalba. Yra išlikę tik nedidelė dalis vienakalbių Tudzia žmonių; beveik visi tudziai yra dvikalbiai ir moka kurį nors kinų kalbos dialektą. Vaikai dabartiniais laikais mokomi kinų kalbos nuo vaikystės ir daugelis jaunų Tudzia žmonių naudoja kinų kalbą bendraudami tarp savęs. Net ir tarp tų tudzių kurie vis dar naudoja tradicinę kalbą, yra paplitus kinų sakinių struktūra ir įvairūs skoliniai iš kinų kalbos.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • PHILIP R. BRASSETT and CECILIA BRASSETT, Diachronic and synchronic overview of the Tujia language of Central South China, International Journal of the Sociology of Language, 2005, Vol. 173 Issue 1
  • Melissa J. Brown, Ethnic ClassiŽ cation and Culture: The Case of the Tujia in Hubei, China, Asian Ethnicity, Volume 2, Number 1, March 2001

Internetiniai puslapiai[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Tujia – history and cultural realations, http://www.everyculture.com/Russia-Eurasia-China/Tujia-History-and-Cultural-Relations.html
  2. PHILIP R. BRASSETT and CECILIA BRASSETT, Diachronic and synchronic overview of the Tujia language of Central South China, International Journal of the Sociology of Language, 2005, Vol. 173 Issue 1, p. 77
  3. PHILIP R. BRASSETT and CECILIA BRASSETT, Diachronic and synchronic overview of the Tujia language of Central South China, International Journal of the Sociology of Language, 2005, Vol. 173 Issue 1, p. 77
  4. PHILIP R. BRASSETT and CECILIA BRASSETT, Diachronic and synchronic overview of the Tujia language of Central South China, International Journal of the Sociology of Language, 2005, Vol. 173 Issue 1, p. 78
  5. PHILIP R. BRASSETT and CECILIA BRASSETT, Diachronic and synchronic overview of the Tujia language of Central South China, International Journal of the Sociology of Language, 2005, Vol. 173 Issue 1, p. 78
  6. Introduction to the Tujia People, http://www.brassett.org.uk/tujia/ehtml/eintro.html
  7. Introduction to the Tujia People, http://www.brassett.org.uk/tujia/ehtml/eintro.html
  8. PHILIP R. BRASSETT and CECILIA BRASSETT, Diachronic and synchronic overview of the Tujia language of Central South China, International Journal of the Sociology of Language, 2005, Vol. 173 Issue 1, p. 79
  9. Melissa J. Brown, Ethnic ClassiŽ cation and Culture: The Case of the Tujia in Hubei, China, Asian Ethnicity, Volume 2, Number 1, March 2001 p. 57
  10. PHILIP R. BRASSETT and CECILIA BRASSETT, Diachronic and synchronic overview of the Tujia language of Central South China, International Journal of the Sociology of Language, 2005, Vol. 173 Issue 1, p. 79
  11. The Tujia Ethnic Group, http://www.msdchina.org/userfiles/file/pdf/Tujia.pdf p. 2
  12. Tujia Brocade – Xi Lan Ka Pu, http://traditions.cultural-china.com/en/16Traditions8419.html
  13. Tujia language, http://www.zjjtrip.net/culture.asp?id=152