Habsburgų monarchija (dažnai vadinama Austrijos monarchija arba tiesiog Austrija) – teritorijos, valdytos Habsburgų dinastijos Austrijos šakos ir vėlesnės Habsburgų-Lotaringų šakos tarp 1526 ir 1867/1918 m. Sostinė buvo Viena. Habsburgų monarchija po 1804 m. gavo oficialų pavadinimą – Austrijos imperija, o tarp 1897 ir 1918 m. – Austrija-Vengrija.
Teritorijos, kuri vėliau tapo Austrija-Vengrija (su nedidelėmis išimtimis) pavadinimai:
Habsburgų monarchija arba Austrijos monarchija (1526–1867 m.): neoficialus, tačiau dažnai vartotas pavadinimas. Faktiškai šis politinis darinys neturėjo oficialaus pavadinimo. Habsburgų monarchijos terminas gali būti vartojamas ir visam 1276–1918 m. periodui, kai Habsburgai valdė monarchiją su centru dabartinėje Austrijoje, o Austrijos monarchija gali būti vadinama monarchija su centru dabartinėje Austrijoje 1156–1867 m., tačiau toks šių sąvokų vartojimas yra retas.
Austrija-Vengrija arba Austro-Vengrijos imperija (1867–1918 m.) – oficialus pavadinimas. Populiarus neoficialus pavadinimas – Dunojaus monarchija (vok.Donaumonarchie).
Karūnos žemės (vok.Kronländer) (1849–1918 m.) – šiuo vardu buvo vadinamos atskiros Austrijos imperijos dalys (nuo 1849 m.), o vėliau ir Austrijos-Vengrijos dalys. Vengrijos karalystė (tiksliau Vengrijos karūnos žemės) nebuvo laikoma „Karūnos žeme“ po Austrijos-Vengrijos valstybės sukūrimo 1867 m. Nuo tada „Karūnos žemės“ sutapatintos su Karalystėmis ir žemėmis atstovaujamomis Imperijos Taryboje („die im Reichsrate vertretenen Königreiche und Länder“).
Nors Habsburgų Austrijos šakos valdytos teritorijos laikui bėgant keitėsi, pagrindą visada sudarė trys grupės:
Habsburgų valdų didėjimasPaveldimosios žemės. Jos apėmė beveik visą šiuolaikinių Austrijos ir Slovėnijos teritoriją, taip pat teritorijas šiaurinėje rytų Italijoje ir (iki 1797 m.) pietvakarių Vokietijoje. Prie šių žemių 1779 m. prisidėjo Inn teritorija Bavarijoje, o 1803 m. Trento ir Brikseno vyskupystės. Per Napoleono karus daug paveldimųjų žemių buvo prarasta, bet jos visos buvo atgautos sudarius taiką 1815 m. Į paveldimąsias žemes įėjo:
Vengrijos karalystė – prieš 1699 metus. Tuo metu ji vadinta „Karališkąja Vengrija“, prarado dvi trečiasias savo teritorijos, kurią užėmė Osmanų imperija, bei savo vasalus Transilvanijos kunigaikštystę, o habsburgams atiteko tik vakariniai ir šiauriniai buvusios karalystės pakraščiai. Vėliau beveik visa buvusi Vengrijos karalystės teritorija atiteko Austrijai, o likusios teritorijos prijungtos 1718. Vengrijos karalystė, didžiausio savo išsiplėtimo metu apėmė dabartinę Vengriją ir Slovakiją, didžiąją dalį Kroatijos, Vojvodiną dabartinėje Serbijoje, Transilvaniją dabartinėje Rumunijoje ir Užkarpatę dabartinėje Ukrainoje. Tarp 1718 ir 1739 m. prie Vengrijos buvo prijungtos ir kai kurios kitos teritorijos Balkanuose, įskaitant teritoriją aplink Belgradą bei dalį vakarų Valakijos, bet šios žemės buvo prarastos per nesėkmingą karą su Turkija 1739 m.
Skirtingais laikotarpiais Austrijos Habsburgų valdžioje buvo ir kitos teritorijos:
Austrijos Habsburgų valdos faktiškai nesudarė vieningos valstybės. Tai greičiau buvo įvairių valdų rinkinys, kurio atskiros dalys turėjo savo privilegijas, dažnai net atskiras teisines bei atstovavimo sistemas. Iki XVII a. nebūtinai visas Habsburgų teritorijas turėjo valdyti tas pats asmuo – jaunesni valdančiosios šeimos nariai dažnai valdydavo atskiras „Paveldimųjų žemių“ dalis kaip privačias valdas. Pirmos rimtos pastangos centralizuoti šalį prasidėjo valdant Marijai Terezai ir ypač jos sūnui Jozefui IIXVIII a. viduryje, tačiau daugelio radikalių centralizacijos reformų buvo atsisakyta dėl plataus pasipriešinimo, nors palaipsnė centralizacija vyko toliau.
Dar kartą šalies centralizacija užsiimta 1849 m., numalšinus įvairias 1848 m. revoliucijas. Pirmą kartą ministrai pabandė transformuoti monarchiją į centralizuotą biurokratinę valstybę, valdomą iš Vienos. Vengrijos karalystė nustojo egzistuoti kaip atskiras vienetas, nes buvo padalinta į keletą sričių. Po Habsburgų pralaimėjimų 1859 ir 1866 m. karuose šios politikos atsisakyta, o kelerių metų eksperimentų XIX a. 7-tojo dešimtmečio pradžioje buvo prieita prie garsiojo Ausgleich arba kompromiso (1897 m.), pagal kurį sukurta vadinamoji dualistinė Austrijos-Vengrijos monarchija. Šioje sistemoje Vengrijos karalystei buvo suteiktas suverenitetas ir parlamentas, paliekant personalinę uniją ir bendrą užsienio ir karinę politiką su Austrija. Nors nevengriškos Habsburgų žemės, dažnai klaidingai vadinamos „Austrija“, ir turėjo savo centrinį parlamentą (Reichsrat arba Imperijos taryba) bei ministerijas, tačiau jų oficialus pavadinimas – „Karalystės ir Žemės atstovaujamos Imperijos taryboje“ rodo, kad šios teritorijos nebuvo unitarine valstybe. Aneksavus Bosniją ir Hercegoviną (po ilgų okpuacijos ir administravimo metų) ji nebuvo priungta nei prie vienos iš Habsburgų monarchijos dalių, o valdoma bendro finansų ministro.
Austrija-Vengrija žlugo dėl neišspręstų etninių klausimų ir pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Pagal taikos sutartį didelės teritorijos buvo perduotos Rumunijai ir Italijai, sukurtos Austrijos (vokiečių-austrų teritorijos iš „Paveldimųjų žemių“) ir Vengrijos (iš vengriškosios senosios karalystės dalies) respublikos, o likusią monarchijos teritoriją pasidalino naujai susikūrusios valstybės – Lenkija, Serbų, kroatų ir slovėnų karalystė (vėlesnė Jugoslavija) ir Čekoslovakija).
Habsburgų valdomos teritorijos už Habsburgų monarchijos ribų
Habsburgų monarchija neturėtų būti painiojama su įvairiomis kitomis teritorijomis skirtingais laikotarpiais valdytais Habsburgų dinastijos atstovų. Habsburgų ispaniškoji šaka valdė Ispaniją ir daugelį kitų teritorijų nuo 1516 m. iki dinastijos išnykimo 1700 metais. Jaunesnioji Habsburgų dinastijos šaka valdė Toskaną tarp 1765 ir 1801 bei tarp 1814 ir 1859. Ištremta iš Toskanos ši šaka valdė Zalcburge nuo 1803 iki 1805 ir Viurcburge nuo 1805 iki 1814. Kita šaka nuo 1814 iki 1859 m. valdė Modenos kunigaikštystę, o antroji Napoleono Bonaparto žmona ir Austrijos imperatoriaus Franco duktė Marija Luiza Austrė tarp 1814 ir 1847 m. valdė Parmos kunigaikštystę.
.svg)
